Iš pirmojo puslapio žvelgė baisiai sužalotas sprogmenį susprogdinęs vaikas. „Gerai, kad laikraščio neatsiverčiau gerdamas kavą", — pagalvojo socialinių mokslų daktaras Aleksandras Dobryninas, sklaidydamas rytmečio spaudą prieš tarptautinę konferenciją. Profesoriaus veido išraiška buvo tokia, kad aplink jį ėmė rinktis susidomėję užsieniečiai mokslininkai. Baisybėmis prekiaujančiai spaudai kritikos jie negailėjo. „Žinot, Nigerijoje spauda taip pat panašiai elgiasi“, — nuoširdžiai, su užuojauta ištarė vienas švedas. A. Dobryninas tvirtina tuomet pajutęs, kaip ėmė busti jo patriotiniai jausmai. Jam tapo pikta — negi laisvos rinkos sąlygomis galima pardavinėti absoliučiai viską.

Šis nutikimas buvo viena iš priežasčių, kodėl prieš dvylika metų sociologas ėmė analizuoti žiniasklaidos pateikiamą kriminalinę informaciją. Kodėl nuolat girdime apie itin baisius įvykius? Kodėl bauginantys reportažai sulaukia didžiulio susidomėjimo? Šie klausimai žurnalistams aktualūs ir šiandien. Tyrinėjimų pradžioje A. Dobryninas spėjo, kad dėl visko „kalti“ žiniasklaidininkų finansiniai interesai, tačiau suprato klydęs — viskas yra gerokai sudėtingiau.

***
Kaip vertinate kriminalinės informacijos pateikimą Lietuvos žiniasklaidoje?

Rimtos kriminalinės žurnalistikos Lietuvoje beveik nėra. Mes, sociologai, analizavome kriminalinės informacijos turinį ir pastebėjome, jog žinios pateikiamos labai primityviai.

Dažniausiai žurnalistų kūrybiškumas baigiasi ties antrašte. Antraštės — fantastiškos, galima romanus iš jų kurti, net stebiuosi redaktorių išradingumu. Bet turinys be galo nuobodus ir dažnai neatitinkantis antraštės.

Trūksta elementarių dalykų. Daug rašoma, kaip buvo padarytas nusikaltimas, bet retai sužinome apie tos istorijos pabaigą. Jei galvotume apie visuomenės tikslus, svarbu — o kas toliau? Koks kontekstas, kokie veiksniai, kokia pamoka visuomenei, kaip mūsų šalyje vykdomas teisingumas?

Pažvelgę į kokybišką vakarų mass media, matome, kad ten nusikaltimu domimasi iki galo ir visuomenė gauna iš to pamoką.

Kraupūs reportažai sulaukia itin didelių reitingų. Kodėl žmonės taip domisi baugia informacija?

Mes gyvename tarp dviejų prarajų — viena praraja yra, kai mūsų dar nėra, kita — kai mūsų jau nebebus. Gyvenimas — trumpa akimirka visatos kontekste. Ir visiškai natūralu, kad žmones domina tai, kas buvo iki gimimo ir kas bus po mirties.

Nagrinėdami publikacijų struktūrą matome, kad daugiausiai dėmesio skaitytojai skiria smurtiniams ir seksualiniams nusikaltimams. Eros ir tanatos visada bus dėmesio centre, nuo to niekur nepabėgsime.

Nenuostabu, kad verslininkai tuo naudojasi. Kriminalinė informacija yra lengviausiai gaminama ir lengviausiai parduodama prekė.

Tačiau verslininkų būna visokių. Vieni pardavinėja paklausias, bet žmogaus sveikatai kenksmingas prekes, kiti — ekologišką sveiką produkciją. Kodėl tiek mažai žiniasklaidininkų mąsto apie savo prekių naudą žmonijai?

Čia mes kalbame apie skirtingas verslo sampratas. Vakaruose yra populiarus socialiai atsakingas verslas — verslininkai galvoja ne tik apie šiandieninį pelną, bet ir apie ateitį, rūpinasi aplinka, kurioje jų verslas egzistuoja.

Tačiau Lietuvoje ir kituose komunistinį režimą patyrusiuose kraštuose daugelis verslų yra pirminėje kapitalistinėje stadijoje. Galvojama tik apie pelną. Apie tokį verslą Marksas pasakė klasika tapusią frazę: nėra tokio nusikaltimo, kurio nepadarytų kapitalistas dėl trijų šimtų procentų pelno.

Anksčiau normalios mass medios mes neturėjome, tai buvo propagandinė mašina. Posūkis į rinkos ekonomiką medijų versle įvyko apytikriai 1992—aisiais metais, kai baigėsi visos valstybinės dotacijos ir prasidėjo laisvas dreifavimas. Įdomu, kad tais metais mes ir fiksuojame fantastišką susidomėjimą tokia preke kaip kriminalinė informacija.

Kaip kriminaliniai siužetai veikia žmonių elgesį? Ar dėl žiniasklaidos poveikio žmonės tampa žiauresni, daugėja nusikaltimų?

Kraujas liejasi iš ekrano, visuomenė brutualizuojama — taip, dažnai galima susidurti su tokiu požiūriu. Tačiau nėra jokių įrodymų, kad poveikis toks didelis. Yra žmonių, kuriems kriminalinė informacija žalinga, bet jiems bet kas gali būti žalinga — net oro sąlygų pasikeitimas, ir galbūt tai gali pakenkti labiau nei kriminalinis serialas.

Aš matau visiškai kitą problemą. Vakarų kriminologai jau maždaug keturiasdešimt metų šneka, kad pateikiama informacija transformuoja mūsų pasaulio suvokimą, pasaulis tampa savotišku teatru. Skęstame virtualiame pasaulyje arba tas virtualus pasaulis skęsta mūsų pasaulyje ir jau nebeatpažįstame, kas yra kas.

Statistika rodo, kad daugiausiai yra turtinio pobūdžio nusikaltimų, tačiau į žinias dažniausiai patenka tik išskirtiniai smurtiniai nusikaltimai. Neįdomu rodyti, kaip kažkas išplėšė magnetolą iš mašinos, — tai pernelyg įprasta.

Ką tokia informacija daro? Iš pradžių ji šokiruoja, bet vėliau tampa įprasta. Jei vyksta karas, žmonės pripranta prie karo veiksmų, pripranta prie mirties, jų jautrumas sumažėja.

Dabar mes ir matome tokį fenomeną — visuomenės jautrumas socialinėms problemoms dingo. Štai kur yra problema, apie kurią mažai šnekama: visuomenė negeba adekvačiai reaguoti į informaciją. Visi sako, kad Lietuvoje pavojinga, tačiau ramiai sau gyvena.

Yra dalykų, dėl kurių reikėtų kelti aliarmą — pavyzdžiui, duomenys rodo, kad Lietuva pagal nužudymų skaičių pirmauja Europoje. Tačiau visuomenės reakcijos nėra. Jeigu fonas raudonas, viskas krauju užtvindyta, tai dar vienas lašelis nėra problema. Spalvų sutirštinimas demoralizuoja visuomenę. Žmonės numoja ranka: „Na ką čia padarysi“.

Pastebėjau, kad vengiate vartoti terminą „žiniasklaida“? Kodėl?

Žodis „žiniasklaida“ gražiai skamba, bet yra klaidinantis. Akademiniame rate mes bandome atsikratyti šio termino. „Mass media“ — daug tinkamesnė sąvoka. Net vertinys iš rusų kalbos „masinės komunikacijos priemonės“ yra tikslesnis.

Mass media nėra tik informacijos sklaida. Tai yra pramonė, kuri gamina masinę produkciją ir rūpinasi, kaip tas prekes parduoti.

Šiais laikais labai madinga plakti žiniasklaidą, kad jinai yra tokia, kokia yra — sakoma, kad žurnalistai bala žino, kuo užsiiminėja, jie ne žmonės, o kažkokios išgamos. Galvojama, kad viskas priklauso nuo leidėjų, redaktorių ar žurnalistų, tačiau pamirštama, kas iš tikrųjų yra spauda ar televizija. Tai yra tarpininkas. Mass media visų pirma yra tarpininkas tarp informacijos šaltinių ir masinės visuomenės.

Nepritartumėte tiems, kurie žurnalistus skaudžiai vanoja?

Tokia situacija man primena cirką. Cirke yra liūtas ir yra tramdytojas. Ir žinote, kas liūtui yra didžiausias priešas? Ne, ne tramdytojas. Jis maitina liūtą — tramdytojas yra geras. Didžiausias priešas yra bizūnas, tarpininkas. Tačiau argi bizūnas iš tikrųjų yra kaltas?

Sukurta daug mitų apie mass media galingumą. Tačiau tai tik mitai. Neneigsiu, yra galingų jėgų, kurios gali manipuliuoti visuomene. Tačiau mass media yra tik įrankis, kurį gali panaudoti reklamos ir viešųjų ryšių specialistai. Juk mes nekaltiname kompiuterių, kad jie rodo pornografiją, nes tai yra tik priemonė.

Nenorėčiau aiškinti, kad kažkokie nematomi žmonės manipuliuoja visuomene. Sąmokslo čia nėra, tiesiog visi interesai susisumuoja. Dėl to kaltinti mass media ir tuo pačiu metu nekalbėti apie šiuolaikinį socialinį tinklą, kur mass media yra tik vienas iš mazgų, būtų klaida.

Visų pirma turėtume aiškintis, kaip organizuota mūsų ekonomika, politika, edukacija. Jeigu norime keisti mass media, reikėtų pamąstyti, ar geroje visuomenėje gyvename.

Kaip Jūs apibūdintumėte visuomenę, kurioje gyvename?

Mes dažnai užmirštame, jog gyvename visuomenėje, kurioje masiškumas yra įprastas dalykas: masinės reakcijos, masinis vartojimas, masinis poreikis. Gyvendami mes įgyjame vidutiniško vartotojo jausmą, sužinome, ką pirkti. Galime rinktis iš daugybės įvairių prekių, tačiau mūsų pasirinkimas dažnai yra tai, kas atitinka tą vadinamąjį normalumą.

Kadaise žmonija susidurdavo su labai rimtomis problemomis — karu, maru, badu. Kai atsirado šiuolaikinės masinės technologijos, ėmėme gyventi patogiau. Keliaudami į kitą pasaulio kraštą galime užsitikrinti, kad gyvensime normaliomis sąlygomis. Mes jau pripratę prie masinio aptarnavimo tinklo, pripratę gyventi patogiai.

Bet štai filosofai klausia, ar tikrai tas patogumas yra didžiausia vertybė. Ar taip gyvendami kažko neprarandame? Ir šis klausimas turėtų būti adresuotas ne žurnalistams, o visų pirma mums patiems.

Iš kur tie mitai apie žiniasklaidos galingumą atsirado? Gal anksčiau žiniasklaida buvo galingesnė jėga?

Ta iliuzija atėjo iš devynioliktojo amžiaus, kada mass media ir labai konkreti jos forma spauda užėmė pilietinę poziciją, buvo valdžios kontrolės įrankis. Žurnalistai drąsiai stojo ginti piliečių nuo valdžios piktnaudžiavimo savo galiomis, kompetencijos stokos, neskaidrumo. Tuomet spaudos laisvė kartu reiškė ir piliečių nuomonės atstovavimą. Pavaizduoti tai galima linijine schema: „Valdžia — pilietinė visuomenė kartu su spauda“.

Tačiau XX amžiuje mass media santykiai su valdžia ir pilietine visuomene pasikeitė. Sociologijos teoretikas P. Lazarsfeldas (Paul Felix Lazarsfeld) tai iliustruoja braižydamas trikampį, kurio kampus sudaro piliečiai, valdžia ir mass media kaip industrija. Tokiame trikampyje įmanomi įvairūs aljansai: mass media su piliečiais prieš valdžią, mass media su valdžia prieš piliečius, mass media prieš piliečius ir valdžią. Matome daug pavyzdžių, kai ta pati televizija ar spaudos leidinys kartais turi pilietinių tikslų, o kartais rūpinasi politiniais ar verslo interesais.

Beje, tas trikampis — modernizmo laikų schema. Postmodernistinėje visuomenėje viskas dar sudėtingiau — taip persipynę, kad negali rasti galų, kas nuo ko priklauso.

Kas būtų, jei staiga Lietuvoje atsirastų kokybinių laidų ir leidinių? Ar visuomenė domėtųsi tokia informacija?

Gyvename demokratinėje visuomenėje ir negalime priversti žmonių domėtis vienokia informacija. Mūsų bėda ta, kad tų, kuriems reikia rimtesnės informacijos, yra mažai. O auditorijos poreikiai vertinami pagal vidurkį.

Įsivaizduokite, kad sėdite universiteto auditorijoje ir dėstytojas jums dėsto ne tą, ką jūs norite — jūs norite žinoti daugiau, bet jis aiškina, kad būtų visiems suprantama, net ir tiems, kurie nieko suprasti nenori. Dažniausiai atsitinka, kad iš tokių universitetų žmonės dreifuoja į kokias nors elitinės mokyklas.

Mūsų šalyje elementariai per mažai žmonių. Dieve mano, kiek buvo kurta projektų, diskutuota apie kokybinę spaudą. Galvojome, kad viskas pasikeis, atėjus Vakarų investuotojams, jie galės įdiegti tuos vakarietiškus standartus. Investuotojai atėjo, bet savo produkciją vis tiek taiko prie vietinės rinkos.

Dabar vis didesnę reikšmę įgyja internetas. Informacijos vis daugiau, ją vis sunkiau kontroliuoti. Kaip žmogui susigaudyti tame neišsenkančiame žinių sraute?

Dėl to ypač svarbu, kokia bus Lietuvos edukacinė sistema. Turime ugdyti kritiškai mąstančius piliečius. Žmonės privalo įgusti patikrinti informaciją, savarankiškai daryti išvadas, turėti savo nuomonę. Kol kas visuomenė gyvena „copy — paste“ principu, tačiau mums reikia kūrybinės visuomenės. Tai sudėtinga, bet tik tada prasidės gyvas gyvenimas.

Iš jūsų kalbos akivaizdu — turėtų keistis ne žiniasklaida, o visuomenė. Ar žiniasklaida pasikeis, jei žmonės ims mąstyti kritiškai?

Savaime suprantama. Visuomenė turi būti pakankamai stipri ir savo poreikius aiškiai dėstyti, o ne „valgyti“ viską, ką jai pasiūlo. Joks normalus verslininkas nebandys ignoruoti visuomenėje egzistuojančių nuostatų. Kritiškai visuomenei bus tiesiog nepadoru bet ką siūlyti — atrodysi juokingai. Ir mass media tikrai nepasikeis, kol žmonės manys, kad didžiausia prabanga yra „Akropolis“, o kritinis mąstymas yra nereikalingas dalykas.

Kritinis mąstymas — tai ne buvimas nepatenkintam ir sakymas, kad viskas yra blogai, visi yra korumpuoti niekšai. Reikėtų suprasti, kad pasaulyje yra daug spalvų. Jei žmogus žinos, kad jo nuomonė yra ne jo nuomonė, o tik iš kažkur paskolinta, jis mąstys kitaip.

Norite pasakyti, kad absoliučios tiesos nėra? Daugeliui žmonių sunku tą suprasti.

Nenorėčiau kalbėti apie absoliučią tiesą. Galbūt tiesa yra viena, jei mes kalbame apie metafizinę tiesą. Bet yra daug kelių į tą tiesą ir negalima bijoti klystkelių. Visuomet studentams sakau, kad didžiausia sociologų privilegija yra tai, kad mes galime klysti,

Jei tą absoliučią tiesą žinai, tai ką tu veiki gyvendamas? Nori valdyti? Dažnai būna, kad „tiesa“ tampa valdymo įrankiu. Autoritariniai režimai dažnai akcentuoja žinantys vienintelį teisingą gyvenimo kelią. Tikiuosi, kad tokioje visuomenėje neteks gyventi.

Filosofė Nerija Putinaitė aiškina, kad visuomenės negatyvumas — sovietmečio palikimas. Ar sutiktumėte, kad praeitis mus taip slegia?

Iš tos visuomenės mes tikrai paveldėjome pomėgį ieškoti priešų. Į sovietinį palikimą taip pat žvelgiame kaip į priešą. Žinoma, buvimas sovietiniame kalėjime iš tiesų nedavė nieko gero žmonių mąstymui. Bet negalima nuolat ten ieškoti mūsų dabartinių problemų šaknų. Manyčiau, mes per daug kaltės suverčiame sovietmečiui.

Reikia suprasti, kad komunistinė ideologija buvo viena iš modernizacijos formų. Buvo du konkuruojantys modernizacijos modeliai — vienas sovietinis, kitas vakarietiškas. Sovietinis projektas žlugo, nes rėmėsi išgalvotomis dogmomis ir plika jėga. Tai buvo bandymas modernizuoti iš viršaus, neatsižvelgiant į žmonių poreikius. Vakarietiškas modelis buvo daug lankstesnis, galėjo prisitaikyti prie situacijos, tai visų pirma buvo ekonominis racionalus modelis.

Tačiau ir vakarietiškoji modernizacija susidūrė su daugybe problemų. Lietuvos situacija ypatinga tik tuo, kad mes, išėję iš to sužlugdytos sovietinės visuomenės, įžengiam į kitą modernizacijos projektą. Mus slegia dviguba našta — ir komunistinės praeities liekanos, ir problemos, atsiradusios Vakarų pasaulyje.

Visuomenė greitai nepasikeis. Ką daryti žurnalistams, kurie norėtų šnekėtis su protingesne auditorija? Galbūt jų pastangos būtų beviltiškos?

Jeigu nors vienas žmogus sako, kad jam reikia daugiau ir kitokios informacijos, į tai jau reikia reaguoti. P. Lazarsfeldas yra pasakęs, kad žurnalistai turi reaguoti į auditorijos poreikius, bet kartu turi suprasti, kad jie privalo būti galva aukščiau savo auditorijos. Visi, dalyvaujantys medijų versle turėtų suvokti, kad negalima iš mass media daryti smegenų plovimo mašinos.

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ