Be uždangos...
Trimitininkas Saulius Petreikis: „Svarbiausia – neiti prieš save patį“
Saulius Petreikis su broliu Donatu yra įkūręs grupę „Saulės broliai“ ir dalyvauja įvairiuose projektuose. Tik keli iš jų: „Chris Ruebens Ensemble“, tradicinės Malio ir Lietuvos muzikos dermes jungiantis albumas „MaLiTuanie“, grupė „World Duo“ su Ignu Juzoku ir Rasa Sierra. Trimitininko specialybę įgijęs S. Petreikis atlieka ir klasikos kūrinius, ir liaudies muziką, ir eksperimentuoja su elektronika. Tai Saulius pučia indišką bansuri fleitą, tai jis – su armėnišku duduku, tai jis ima Australijos aborigenų didžeiridą ar Karibų salų kriauklę, tai groja su lietuviškomis birbynėmis ir skudučiais. Atlikėjo kolekcijoje – daugiau nei 100 skirtingų muzikos instrumentų.
Lietuvos nacionalinės premijos laureato Giedriaus Antano Kuprevičiaus kalba iškilmingame Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime
Ką turėtų, privalėtų iš šios aukštos tribūnos sakyti Nacionalinės premijos laureatas, lietuvis, varpininkas, pasaulį drebinančių, sveiku protu nesuvokiamų politinių įvykių akivaizdoje? Vaitoti ar grėsmingai mojuoti kumšteliu, išraiškingai tylėti ar ginti esmines vertybes, palaikyti puolamus ar pulti užpuolusius? Prarastos politinės atsakomybės ir politikų pasimetimo akivaizdoje menininko laikysena turėtų iš esmės keistis. Apie tai kalbėjo ir kalba didžiausi pasaulio intelektualai, atsiedami, gal net izoliuodami siauras politines ambicijas nuo plataus humanistinio konteksto. Įtakų kova, kurioje vienadienė, suasmeninta sėkmė iškeliama aukščiau visuomenės tikslų, neturi ateities ir veda į sumaištį.
Dizainerė A. Kuzmickaitė: „Pagrindinis darbo teatre iššūkis – kolektyvinė kūryba“
Drabužių modeliuotoja Agnė Kuzmickaitė teatro kostiumus pirmą kartą kūrė prieš vienuolika metų Jono Vaitkaus spektakliui „Gagarino gatvė“. „Nuo vaikystės lankydavausi teatre. Mane žavėjo teatro asmenybės ir atrodydavo, kad, pavyzdžiui, aktoriai yra įdomūs, turi ypatingą humoro jausmą. Visada norėjau bendrauti ir dirbti su teatro žmonėmis. Turbūt mintys materializuojasi ir pritraukia tam tikrus įvykius“, – santūriai kalba A. Kuzmickaitė. Ji sako, jog tas įsivaizdavimas apie scenos menininkus neišblėso ir pradėjus su jais dirbti.
Pansori – tai gilus šulinys, kurio dugno neįžiūrėsi, kad ir kaip žiūrėtum
Pietų Korėjoje gyvenantis lietuvių aktorius, budistų vienuoliu pašvęstas Kęstutis Marčiulynas, dar žinomas Bo Haengo vardu, kartą kalnuose išgirdo keistus, tarsi žvėrelio skleidžiamus garsus. Paaiškėjo, kad savo gergždžiantį balsą treniravo liaudies opera vadinamo pansorio atlikėja. Lietuvio pažintis su ja išaugo į tarptautinį projektą.
Park In Hye ir muzikantas Changas Jae Hyo pirmą kartą Lietuvoje pasirodymą surengė 2012 m. Anykščių teatrų festivalyje ir pelnė „Kliudžiau“ pagrindinį prizą už itin savitą poemos „Anykščių šilelis“ interpretaciją. Šį pavasarį Lietuvos publika vėl turėjo galimybę susipažinti su dramatiškus, kai kada kandžius, pasakojimus, dainavimą ir instrumentinę muziką vienijančiu senuoju korėjiečių scenos menu – pansoriu.
