Be uždangos...
Cirko artistė Monika Neverauskaitė: „Meno paskirtis neprivalo būti, bet yra savaime“
Pažįstami, sužinoję, kad Monika Neverauskaitė Olandijoje studijuoja cirką, iš pradžių pakikendavo. Juk Lietuvoje šis menas daug kam kelia asociacijas su žvėrelių kankinimu ir visai nejuokingais klounų pokštais. Vakarų Europa to atsisakė ir paniro subtilių idėjų žaismę. Monika prisipažįsta, kad ir pati apie naująjį cirką nieko nenutuokė, kol... nesusipažino.
„Kai kurie į tokį mano pasirinkimą žiūrėjo kreivai. Iki šiol vis dar kas nors prunkšteli, kad esu cirkininkė. Žmonės nežino, kas tas naujasis cirkas“, – šypsosi į Vilnių atvykusi M. Neverauskaitė. Ji festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“ dalyvaus antrą kartą. Spektaklio pavadinimas išliks toks pats – „Open Stage“.
Martynas Rimeikis: „Šokis man yra priemonė kurti“
Tą dieną, kai įžengė į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, baletas tapo kasdieniu Martyno Rimeikio palydovu. Neseniai pradėjęs eiti choreografijos meno pažinimo link, M. Rimeikis buvo pakviestas į vieną didžiausių pasaulyje šokio renginių – tarptautinę šokio mugę „Internationale Tanzmesse NRW“ – pristatyti savo ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro projekto „Kūrybinis impulsas“ miniatiūros „Belaukiant Godo“. Kaip sakė pats choreografas, jam tai įvertinimas ir ženklas, kad eina tinkamu keliu.
Pučiamųjų orkestro vadovas E. Miknius: „Muzikantas turi būti artistas“
Vidaus reikalų ministerijos (VRM) reprezentacinio pučiamųjų orkestro meno vadovas ir dirigentas Egidijus Miknius prisipažįsta, kad šį darbą dirbtų, net jei pats turėtų primokėti. Jis įsitikinęs: pinigai būtini, bet atlygis negali būti nei svarbiausiu energiniu varikliu, nei stabdžiu. „Mano darbo lygis būtų toks pat, ir jei gaučiau 10 tūkstančių litų algą. Esu maksimalistas ir, nepriklausomai nuo atlygio, siekiu geriausių rezultatų“, – sako E. Miknius, kurio vadovaujamas orkestras šiais metais minėjo 25-ąsias atkūrimo metines, o kitais švęs 80-ąsias įkūrimo metines.
Vilma Pitrinaitė – pasaulio „misė“ tarp šokio ir teatro
Prieš devynerius metus, tuomet devyniolikmetė, Vilma Pitrinaitė Kaune susipažino su prancūzų menininkais. Susižavėjusi Europos bohema, ji netrukus išvyko į Prancūziją švęsti Naujųjų. Po to mergina į Lietuvą grįžo tik trumpam – pasiimti kuprinės ir prancūzų kalbos vadovėlio. Porą mėnesių Vilma Avinjone dirbo bare. Tačiau tokia kasdienybė jai pabodo. „Svajojau patekti į Airos Naginevičiūtės-Adomaitienės aktorių šokėjų kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet konkursas jau buvo praėjęs. Po akademinių atostogų į Kauno technologijos universitetą ekonomikos studijas grįžti negalvojau. Pradėjau ieškoti galimybių studijuoti šokį Prancūzijoje“, – guviai pasakoja buvusi „Auros“ kolektyvo šokėja V. Pitrinaitė, šiuo metu gyvenanti Briuselyje.
