Šiuolaikinio šokio kūrėja ir pedagogė Agnė Ramanauskaitė dabar repeticijų metą dalija dviem projektams – Rasos Niurkaitės dramos spektakliui „20 sezonų“ apie baleto šokėjus (bus pristatytas Menų spaustuvėje lapkričio mėnesį) ir šokio spektakliui „Užsėdimas“ – premjera numatoma gruodį. Pastarojo tema – vestuvės. Kaip ji bus ritinėjama po sceną, kol kas galima tik spėlioti, tačiau depresijos grimasų, būdingų lietuvių šiuolaikiniam šokiui, neturėtume tikėtis.

Po ironiško „(ne)labai spektaklio“ „Contemporary?“ sėkmės A. Ramanauskaitė kartu su buvusiais kurso draugais Pauliumi Tamole ir Mantu Stabačinsku bei dar vienu kolega, kurio vardo kol kas neatskleidžia, ir vėl pasitelks humorą. Šįkart – vyniodami klausimus apie santuoką, jos svarbą šių dienų visuomenei. „Nebūtina į problemas žiūrėti vien juodai. Galima pasijuokti ir iš jų, ir iš savęs, žvelgti į gyvenimą su šypsena“, – sako A. Ramanauskaitė, vaidybos ir šokio studijų metais įpratusi spausti iš savęs kančią.

Spektaklis „Contemporary?“ buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi kaip Metų scenos meno reiškinys. Tas oficialus pripažinimas sutampa su jūsų pačios vertinimu?

Apie tai vis pagalvodavau. „Contemporary?“ buvo pirmasis mūsų trijulės darbas, į kurį sudėjome visą savo patirtį – įgytas žinias, įgūdžius, požiūrį. Daug dirbome iki tol. Tuo šis spektaklis man brangus. Jis vertas apdovanojimo ir už mūsų nuoširdumą.

Tačiau mane net gąsdino, kad spektaklį kūrėme lengvai ir linksmai, be didelių kančių. Ir patys svarstėme apie kraštutinumą: arba būsime įvertinti labai gerai, arba labai blogai. Taip ir įvyko. Bet kad jau nieko už šį spektaklį nesukursime geresnio, taip nemanau.

Tačiau jaučiame, kad iš mūsų laukia kažkokio ypatingo darbo ir, neduok dieve, jis bus prastesnis. Kartelė jau pakelta, turime didelį įsipareigojimą, esame gal ir irzlesni kurdami „Užsėdimą“.

Spektaklyje „Contemporary?“ ironizavote Lietuvos šiuolaikinį šokį. Kodėl jam būdingi bruožai jums kliūva?

Mūsų šiuolaikinis šokis – labai juodas, depresyvus, tik rimtas. Tada žiūrovai išsigąsta. Lyg ir viskas gerai, taip gali būti, pati eičiau šokti ir į tokį spektaklį, jei mane pakviestų. Tačiau, mano požiūriu, to sunkumo, depresijos Lietuvos šiuolaikiniame šokyje – per daug. Čia ir taip žmonės ganėtinai depresyvūs, o dar ir šokis toks pat.

Tačiau mes tikrai ne iš piktos valios pasijuokėme iš tokios situacijos. Mes patys praėję tas visas kančias. Pavyzdžiui, reikėdavo vaizduoti gimimą: visą valandą scenoje lukšteniesi iš kiaušinio. Tuo metu pro akis praslenka visas gyvenimas, imi klausti savęs, ką ir kodėl aš čia dabar darau. Noriu pasakyti, kad šokis gali būti ir linksmas, atsipalaiduojantis, to reikia ir pačiam žiūrovui.

Kaip manote, iš kur lietuvių šiuolaikinio šokio spektakliuose kyla tas sunkumas, rimtumas?

„Contemporary?“ idėja ir atsirado iš pastebėjimo, kad jau priėjome tą ribą, kai visi verda tose pačiose savo sultyse. Dramos teatras Lietuvoje turi gilias tradicijas, išsikovotą poziciją, savo repertuarą. O šiuolaikinis šokis Lietuvoje dar visai neseniai, prieš kokius penkerius metus, išvis buvo vargšas.

Kai turi galimybę per metus pastatyti tik vieną spektaklį ir jį parodyti vos vieną, du kartus, gal todėl prisikaupia vidinio pykčio, noro išsikalbėti. Jei visko vyktų daugiau, gal ir spektakliai būtų įvairesni.

Dramos teatre aiškiai matyti, kaip aktoriai vaidina žiūrovams. O šiuolaikinio šokio kūrėjams, regis, labiau rūpi pats „Aš“. Kiek čia svarbi publika?

Teisingai pastebėjote. Pastaruoju metu ir aš svarstau, kad šiuolaikinio šokio choreografai, atlikėjai per daug galvoja apie save ir per mažai – apie žiūrovą. Žiūri spektaklį ir matai to choreografo kančią.

Tai galbūt atėjo iš vyresnės kartos choreografų. Jie visi turi depresyvumo. Iš kur jis kyla, jų pačių reikėtų klausti. Mes, jaunesnioji karta, jau šiek tiek kitokie, bet to sunkumo vis dar ir tarp mūsų yra per daug.

Jūsų požiūriu, kam šiuolaikinis šokis turėtų teikti pirmenybę – koncepcijai ar vis dėlto estetinei išraiškai?

Man viskas atrodo labai svarbu. Svarbu visuma. Neužtektų vien geros spektaklio minties arba vien gerų kostiumų. Svarbu, kad šokėjai būtų gerai techniškai paruošti. Atlikėjo kūnas turi būti jo instrumentas.

Nelabai mėgstu mėgėjiškų dalykų. Scenoje turi matyti profesionalumą. Man patinka, kai iš spektaklio išeinu paliesta, pavyzdžiui, paliesta emociškai kaip žmogus arba kaip pilietė.

Kalbate kaip žiūrovė. O gali jus paveikti spektaklis, į kurio kūrimą pati įsitraukiate?

Žinoma, spektaklis gali mane paveikti ne tik kaip šokėją, bet ir kaip žmogų. Šiuolaikiniame šokyje nėra taip, kad ateina choreografas, parodo kokią nors kombinaciją ir ją turi atkartoti. Tenka daug kalbėtis. Šokėjas čia turi daugiau laisvės.

Reikia gilintis į temą arba remiantis asmenine patirtimi, arba, jei nežinai, tuo domėtis. Visa tai paveikia. Būna, po naujo spektaklio jaučiuosi labiau subrendusi ir į tą temą, į kurią reikėjo gilintis, žiūriu jau šiek tiek kitaip.

Kaip atskleidžiate temą?

Bent aš stengiuosi viską perteikti per save, savo patirtį. Taip suprantu šokėją, aktorių, artistą. Tada atsiranda daugiau tikrovės. Svarbu, kad žiūrovas patikėtų tuo, ką darai. Bet, žinoma, tai labiau būdinga dramai.

Šiuolaikinio šokio spektakliai saugesni tuo, kad jie leidžia labiau reikštis žiūrovo vaizduotei. Judesys – abstraktesnis, nei žodis. Žiūrovas gali netgi visai kitaip suvokti spektaklį, nei pats kūrėjas. Tai ir yra labai gerai. Nei choreografas, nei šokėjai, nei publika nėra suvaržyta. Nebūtina spektaklį suprasti būtent taip ir ne kitaip.

Jau anksčiau minėjote, kad šiuolaikinį šokį pasirinkote dėl didesnių saviraiškos galimybių. O muštro čia mažiau nei, tarkim, klasikiniame balete?

Man visada buvo gražu baletas, norėjau būti balerina, bet mano duomenys tam – per silpni. Todėl mama mane dar mažą nuvedė į išraiškos šokio kolektyvą. Tuo metu dar vadinamojo šiuolaikinio šokio nebuvo, bet ten turėjau šokio laisvę. Žinoma, buvo dalykų, kuriuos reikėjo išmokti ir daryti kaip parodo, bet muštro iš tikrųjų – mažiau.

Vienais metais lankiau akrobatinį rokenrolą, kur buvo mažiau laisvės, bet grįžusi namo improvizuodavau. Mama pamatė ir grąžino atgal į pirmąjį būrelį. Matyt, man labai svarbu judėti kaip jaučiu, svarbu viską perleisti per savo kūną. Iš to gimsta savotiškas judėjimas.

Ką laikytumėte viršūne savo kūryboje?

Lietuvoje esu šokusi pas visus Lietuvos choreografus, išskyrus Birutės Letukaitės „Auroje“. Jei būčiau labai norėjusi šokti užsienyje, būčiau išvykusi, bet taip dar gali nutikti. Man labai patinka norvegų choreografas Jo Stromgrenas. Buvo minčių šokti su jo trupe. Šios idėjos ir neatsisakau.

Šiuo metu turiu daug darbų ir tos siekiamybės užsimiršta, nusistumia. Bet paklausėte, ir yra proga vėl jas prikelti.

Turiu dar vieną norą – sukurti monospektaklį. Idėja jau yra, pradėjau po truputį kurti. Bet kai pradedu gilintis, vis pajaučiu, kad reikia dar palaukti, prikaupti daugiau patirties. Juk solo – tai didelis iššūkis, ganėtinai sudėtinga. Čia reikia dirbti dar daugiau, kad patiktų ne vien man pačiai, bet ir žiūrovams. Tačiau tai – ne dešimties metų klausimas, o kokių penkerių.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ