Rita Mačiliūnaitė-Dočkuvienė, paskutinėse klasėse (kai mokėsi Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje) svarstė, kur stoti – galbūt į matematiką. Vis dėlto muziką pasirinkusi mergina kūryboje matematikos nenaudoja. „Akademinę muziką įprasta kurti remiantis išankstinėmis struktūromis ir kombinuoti ją iš garsų ir skaičių. Esu tai dariusi. Bet mano kūriniai paprastai gimsta iš motyvo ar idėjos, kurią noriu plėtoti, dažnai – utopinės“, – paaiškina R. Mačiliūnaitė-Dočkuvienė, kai pasiteirauju, ką reiškia kurti iš nuojautos.

Rita baigė kompoziciją, tačiau studijavo ir vokalinį dainavimą, išbandė įvairius žanrus ir sferas. Patraukliausias jai lieka teatras. Jaunosios kartos kūrėja apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausia metų kompozitorė, ypač įvertinta už muziką spektakliams „59'Online”, „W(o)men” ir „Eugenijus Oneginas“. Vienas naujausių jos darbų, su kuriuo dar galima bus susipažinti per festivalį „Sirenos“, – muzika režisierės Gintarės Radvilavičiūtės spektakliui „Smėlio žmogus“. Beje, spektaklis visai kūrybinei komandai pritraukė „Auksinį scenos kryžių“ lėlių ir teatro objektų kategorijoje.

Kuo darbas teatre jums artimiausias?

Teatre įsipina viskas: gali panaudoti ir šiuolaikinę akademinę muziką, ir instrumentus, ir aktorių vokalą, jei tik spektaklio ribos leidžia. Sintetinis žanras neturi tokių griežtų normų kaip, pavyzdžiui, simfonija. Teatre gali savo idėjas praplėsti, įtraukti gyvai dainuojančius atlikėjus.

Tad neatsitiktinai jus domina postdraminis teatras?

Šiuo metu rašau doktorantūros darbą apie postdraminį teatrą. Teatrologo Hanso Thieso Lehmanno knyga mane tarsi užkabino, kur toliau ieškoti.

Postdraminiame teatre muzika gali būti lygiavertis aktas vaidybai. Nebūtinai reikia kurti pagal vieną šabloną, kai literatūra yra esminis dalykas. Svarbiausia spektaklio dalimi gali tapti ir muzika. Darbas inovatyvus tampa tada, kai jame gali dalyvauti betarpiškai. Stengiuosi būti ir stebėtoja, ir dalyve.

Kaip pavyksta susikalbėti su režisieriumi, kai muzika ir drama – tokios skirtingos sferos?

Suprantu, kodėl ne visi kompozitoriai pasuka į teatrą. Ten reikia mokėti ir neprarasti savęs, ir pritaikyti savo idėją. Jei matai, kad nuo režisieriaus pasiūlytos idėjos nukentės muzikinė pusė, turi tai pasakyti. Režisierių ir kompozitorių turi sieti didelis pasitikėjimas. Jis turi tavimi patikėti, bet ir tu juo turi pasitikėti, kai tavęs prašo, pavyzdžiui, tam tikrą sceną būtinai papildyti muzika.

Dabar jau mėginu atsirinkti, su kuo dirbti. Stengiuosi nesiimti tokio spektaklio, kurio režisierius, nė nepradėjęs dirbti, jau viską žino, kokia ten turėtų skambėti muzika. Būna, kad režisierius prašo tam tikro garso, jį net paniūniuoja. Tuomet gražia forma pasakau, kad jį pats ir sukurtų. Manau, jei žmogus jau viską žino konkrečiai, jam verčiau pasisamdyti ne kūrėją, o produktorių.

Pasitaiko tokių režisierių, kurie ir apgauna. Pavyzdžiui, pageidauja konkrečiai štai tokio garso. Atsisakau. Tada tikina, kad turėsiu kūrybos laisvę. Tačiau kai pateikiu savo variantą, režisierius jį  atmeta ir grįžta prie pirminės minties.

Su Jonu Vaitkumi susikalbame visada. Pirma, jis man duoda perskaityti pjesę, po to paklausia: „Tai ką girdėjai?“.

Koks tolimesnis būna jūsų idėjos kelias?

Vadovaujuosi savo idėja, bet nuo pradinės vizijos kai kada ji atitolsta. Kūrybinio proceso metu tenka idėją generuoti toliau, „tvarkyti“, atsižvelgiant į tai, kas vyksta scenoje, kokių minčių turi režisierius.

Būna, kai kurias idėjas taip ir tenka įdėti į kišenę kitam kartui arba visiškai pamiršti, nes matau, kad jos prie to spektaklio nelimpa. Bet ir režisierių kartais reikia įtikinti. Svarbiausia – kad nebūtų ambicijų žaidimo, kad kompromisai būtų adekvatūs.

Aktoriai susitapatina su vaidmeniu taip, kad sunku atsiriboti nuo jo net po spektaklio. Režisierius gyvena spektakliu, kurį pastatė. O koks kompozitoriaus santykis su spektakliu?

Kiekvieną mielą naktį sapnuoju spektakliui kuriamą muziką, ją pragroju, pradainuoju. Būna, ateinu į darbą ir turiu aktoriams ar režisieriui paaiškinti kažką, ką miegodama aš jau išaiškinau. Keista pasidaro, kodėl turėčiau pakartoti tą patį. Pamenu, taip jaučiausi per generalinę spektaklio „59'Online” repeticiją.

O vienam šokio spektakliui dariau daug triukšmo. Man jis vis skambėavo galvoje. Sakoma: nesinešk darbo į namus. Bet muzika – ne daiktas, kad galėtum jį palikti darbo vietoje, vis tiek ją nešiojiesi galvoje ištisą parą. Taip atsiranda nuovargis.

Galbūt po premjeros pavyksta tą kurtą muziką paleisti?

Galutinai paleisti nepavyksta, nebent spektaklyje nėra dainuojamųjų numerių. Pavyzdžiui, Klaipėdos dramos teatre, režisierės Loretos Vaskovos spektaklyje „Girti“ skamba vien foninė muzika, gyvo aktorių atlikimo nėra. Tokiu atveju garsistui reikia tik laiku įjungti muziką. Jei ir įvyks koks nors liapsusas, tai priklausys ne nuo manęs.

Stengiuosi visuomet ateiti pažiūrėti tų spektaklių, kuriuose yra gyvo dainavimo, kaip J. Vaitkaus „Eugenijus Oneginas“ ir „Karalius Lyras“ Rusų dramos teatre. Mano atsakomybės yra daugiau, kai aktoriai dainuoja. Be to, ir jie į tai žiūri labai atsakingai, nes dainavimas jiems nėra toks įprastas darbas kaip vaidyba.

Būna, jau kokį dešimtą ar penkioliktą kartą žiūriu spektaklį, ir vis tiek dirbu, kvėpuoju, dainuoju, sakau tekstą su aktoriais, kone telepatiškai bendrauju su garso režisieriumi. O į „59'Online”, kurį kūrėme kartu su L. Vaskova, einu kiekvieną kartą, nes pati ten leidžiu muziką.

Spektaklio kompozitorius taip ir lieka užkulisiuose. Ar yra tekę sulaukti paskatinimų verčiau būti scenoje matoma, pavyzdžiui, tapti operos soliste?

Teko, bet mano balsas nėra operinis, kadangi opera neįaugusi į mano sąmonę, tai niekada nebuvo mano siekiamybė. Net mano pačios kurtose operose dainuoja nebūtinai operos solistai. Vokaliniame cikle „Raidės“ mecosoprano partiją atlieka Nora Petročenko – jos balas nėra tipinis operinis.

Nuo operos mane gal atbaidė tai, kad klasikoje negalėdavau rasti savitos interpretacijos arba negalėdavau pasiūlyti šiuolaikinės operos kūrinio, nes reikėdavo išpildyti klasikos programą. Todėl nuėjau į eksperimentalizmą. Mane daugiausia ugdė „Jauna muzika“, „Gaidos“ festivalis, „Operomanija“.

Net neturiu operinio dainavimo duomenų. Tiesiog turiu laisvesnį požiūrį į balsą ir kai kuriuose projektuose panaudoju savo vokalo patirtį. Pavyzdžiui, ją pritaikau akustiniame koncerte su Mariumi Salynu „Liūdnos dainos“.

Kaip vertinate požiūrį, kad tas, kas eksperimentuoja, savęs dar neatrado ir yra nesusitūpėjęs?

Tokiais eksperimentatoriais laikau performerius, kurie kartais net meninio išsilavinimo neturi, bet daro viską: sam tancuju, sam paju, sam bilety prodaju. Generuoti idėjas gerai, bet nereikia bijoti konsultacijų su savo sritį išmanančiais kūrėjais.

Taigi, klausimas – ar tą menų sintezę darai vienas, kuri viską pats, ar lieki atsakingas tik už savo sritį. Aš eksperimentuoju, bet visų mano eksperimentų pamatas vis tiek yra muzika. Kai man bus reikalinga režisūra, pasikviesiu režisierių. Kai prireiks vizualinio apipavidalinimo, pasisamdysiu dailininką. Jei noriu, kad scenoje stovėtų šiukšlių dėžė, kreipsiuosi į scenografą, kuris galės patarti, kur geriau ją pastumti.

Ir kūrėjams iš kitų sričių visada sakau: jei jums reikia muzikos, pasisamdykite žmogų, kuris tai išmano, kad nebūtų dezinformacijos. Kiekvienas turėtų daryti savo darbą.

Jūsų kūriniai vadinami skaidriais. Kokia šios sąvokos prasmė muzikoje?

Skaidri muzika – kaip poezija, kurią perregi. Tai tokia muzika, kurią kuri ne dėl efekto, o dėl idėjos. Vengiu balagano, ką mėgo avangardistai. Muzika, kuri perkrauta garsų ir stinga koncepcijos, man nėra tokia artima kaip skaidri, švari muzika, kai gali girdėti net kvėpavimą.

Menininkams, kurių darbas – autorinis, būdinga telktis į savo pojūčius, išgyvenimus. Kaip pavyksta kurti ne tik sau ar dėl savęs, bet ir publikai?

Nėra taip, kad visi kurtų tik sau ir dėl savęs. Aišku, kuriu nuo savęs, bet galiausiai išeina kaip reikia, nebūtinai ką išgyvenu pati. Širdį, skausmą būdingiau išlieti dainų kūrėjams. Kompozitoriaus darbas – kitoks. Jei, tarkim, turiu Šekspyro pjesę, į ją tiesiogiai savo jausmų nedėsiu, kadangi tikslai – visai kiti, reikia įgyvendinti tam tikrą idėją.

Užtenka, kad kūryboje nuotaikos persiduoda ir nesąmoningai. Turiu pavyzdį iš asmeninės patirties. Vienu metu, kai gyvenau Anglijoje, man trūko žmonių, su kuriais galėčiau bendrauti – bendravimas man labai svarbus. Tuo metu gimė toks kūrinys, kurio pasiklausę draugai ėmė nerimauti, kas man, gal depresija. Bet bent jau specialiai niekada nesiekiau perteikti savo jausmų. Nenorėčiau iš muzikos daryti ekshibicionizmo.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ