Ar yra kas, ką galėtume vadinti Europos skaitytoju, kuris norėtų daugiau sužinoti apie žmonių gyvenimą kaimyninėse šalyse, domėtųsi, kas vyksta jo žemyne? Šešių didžiųjų Europos dienraščių redakcijos nusprendė sužinoti tai, pradėjusios prieš pusantrų metų leisti bendrą leidinį.

Tarptautinę auditoriją turinčių laikraščių pavyzdys yra „Financial Times“ ir „Wall Street Journal“, tačiau jie daugiausia gvildena verslo ir ūkio temas, skirtas tarptautiniam elitui. Jokia žiniasklaidos priemonė iki šiol nemėgino pasiekti eilinius Europos piliečius. 2012 metų sausį šeši stambūs Europos laikraščiai – „Le Monde“ (Prancūzija), „The Guardian“ (Didžioji Britanija), „Süddeutsche Zeitung “ (Vokietija), „La Stampa“ (Italija), „El País“ (Ispanija) ir „Gazeta Wyborcza“ (Lenkija) – nusprendė sukurti „Europą“, t. y. įgyvendinti pačių sumanytą europietišką projektą, kuris daugeliu atžvilgių atrodo novatoriškai.

Projektas gimė kaip neformalių konsultacijų rezultatas. Jis dažnai vadinamas drąsiu, inovatyviu ir, palyginti, pigiu. „Reuters“ Žurnalistikos studijų institutas apklausė pagrindinius projekto redaktorius ir žurnalistus, ir paskelbė savo išvadas apie „Europoje“ taikomus metodus, projekto sėkmes ir jo ribotumus.

„Europos“ leidėjai žengė kur kas toliau už ligšiolinius mėginimus sukurti visos Europos laikraštį. Žinomas leidėjas Robertas Maksvelas (Robert Maxwell) 1991 m., pristatydamas savo naują leidinį „The European“, nepagailėjo lėšų pompastiškai rinkodaros kampanijai su stilingais verslininkais ir gražuolėmis manekenėmis. R. Maksvelas siekė sukurti alternatyvą amerikiečių žurnalams, tokiems kaip „Newsweek“ arba „Times“, o iš esmės „The European“ tapo leidiniu, skirtu anglakalbiams technokratams.

Prieš du dešimtmečius pasaulis atrodė visai kitaip. Žiniasklaidos magnatai Europą įsivaizdavo kaip naujai kuriamą tvarką, kaip turtų ir išteklių nestokojantį kontinentą, kuriame nyksta valstybių sienos, o kartu ir visos problemos. Jiems tai atrodė kaip dar viena pasipelnymo ir savo įtakos didinimo galimybė. Matyt labiausiai tokiu Europos įvaizdžiu tikėjo „The European“ leidėjas, tačiau po 8 metų kovos dėl išlikimo jam teko uždaryti leidinį.

„Europa“ startavo naujais laikais, jos sumanytojai vadovavosi visiškai kitokiu požiūriu. Šis projektas – tai leidybos bendrovių bendradarbiavimo rezultatas. „Europa“ neturi konkretaus savininko. Redakciją sudaro visų šešių dienraščių atstovai. Nė vienas iš partnerių neturi vadovo statuso, niekam nepriklauso lemiamas balsas.

Visiems projekto dalyviams yra aktualu įgyvendinti sumanymą kuo mažesnėmis sąnaudomis, todėl turinį kuria bendra visų šešių leidinių žurnalistų komanda. „Europa“ neturi savo būstinės, biurų. Projekte dalyvaujantys leidėjai redakcinius sutikimus organizuoja pakaitomis. Redaktoriai keliauja tik pigių skrydžių bendrovių lėktuvais, o publikacijas kiekviena redakcija verčia savo jėgomis ir lėšomis.

Redakciniai sprendimai priimami kolegialiai. Komandos tikslas – siekti sutarimo dėl bendrų pagrindinių temų ir turinio apimties, dėl pareigūnų ir ekspertų, iš kurių imami interviu, kandidatūrų; dėl pagrindinių publikacijų, straipsnių skaičiaus ir kt. Techninius ir verslo klausimus, pavyzdžiui, popieriaus užsakymą ir pirkimą, priedo pardavimo politiką kiekviena redakcija vykdo savarankiškai.

Pagrindinė „Europos“ auditorija – dabartiniai šešių nacionalinių leidinių skaitytojai. Rėmimasis esama auditorija sumažina riziką, susijusią su naujo leidinio atėjimu į rinką. Priedas platinamas su pagrindiniais dienraščių leidiniais ir parduodamas už kiekvienoje šalyje įprastą kainą. Tačiau visų svarbiausia yra „Europos“ požiūris į pačią Europos Sąjungą, kuris išskiria leidinį iš daugelio kitų žiniasklaidos priemonių. „Europos“ redaktoriai mano, kad pernelyg daug dėmesio žiniasklaida skiria ES institucijoms ir biurokratinei Briuselio politikai.

Užuot ėjusi pramintu taku, „Europa“ nusprendė atskleisti žmogiškąją Europos Sąjungos dimensiją. Leidinyje daugiau dėmesio skiriama eilinių piliečių istorijoms, paprastiems Europos žmonėms, o ne direktyvoms ir politikai. Pavyzdžiui, leidinyje daug dėmesio buvo skiriama Europos jaunimo, švietimo problemoms, įvairių šalių namų ūkių biudžetams euro zonos krizės metu. „Europos“ pasakojimų originalumo paslaptis – palyginimo metodo taikymas pateikiant medžiagą: vienų šalių patirtis yra lyginama su atitinkama kitų šalių patirtimi.

„Europos“ projektą teigiamai įvertino žemyno politikos lyderiai. Tiek Angela Merkel, tiek Fransua Oliandas (François Hollande), Marijus Montis (Mario Monti) sutiko duoti interviu šiam leidiniui. Anot „The Guardian“ redaktoriaus Marko Raiso Okslio (Mark Rice-Oxley), atsakingo už tarptautinį planavimą, bendradarbiavimas sustiprino „Europą“: žinomi politikai patys ateina į redakciją ir siūlo duoti interviu – iš karto šešiems stambiausiems Europos laikraščiams. Bendradarbiavimas leidžia pasiekti gerų rezultatų.

Nepaisant kokybiškų reportažų ir kūrybinių sėkmių, „Europai“ nepavyksta pritraukti naujų skaitytojų, daugeliu atvejų jai nepavyksta pritraukti ir naujų reklamos davėjų. Leidiniai, dalyvaujantys projekte, pavyzdžiui, „The Guardian“ ir „Le Monde“, nenoriai teikia duomenis apie skaitytojų domėjimąsi „Europos“ publikacijomis.

Tačiau „ Europos“ projekto dalyviai mano, kad jį verta tęsti. Nepaisant mažų pajamų iš reklamos, „Europa“ vis dar yra labai pigus būdas stiprinti savo prekės ženklą. Priešingai nei „The European“ ir daugeliu kitų atveju, komercinė sėkmė čia nėra pagrindinis dalykas.

Projekto dalyviai jau ne kartą įsitikino, kad toks bendradarbiavimas leidžia įsisavinti naujas erdves. Pavyzdžiui, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel keliavo į Atėnus, vokiečių „Süddeutsche Zeitung“ perleido dalį savo medžiagų italų laikraščiui „La Stampa“, mainais Italijos laikraštis pasidalijo su Vokietijos partneriais medžiagomis, susijusiomis su popiežiaus atsistatydinimu. Prancūzų „Le Monde“ leido laikraščiui „Süddeutsche Zeitung“ naudoti dalį jų turinio konflikto Malyje nušvietimui. Padedant „Europos“ partneriams britų „The Guardian“ sukūrė kultūrinį Europos žemėlapį. Žemėlapio sudarymui buvo panaudota crowdsourcing (minios, bendruomenės paslaugų) technika: visos redakcijos kreipėsi į savo skaitytojus, prašydamos pranešti apie atvejus, kai dėl biudžetų apkarpymo uždaromi kino teatrai, dailės galerijos, muziejai ir kitos kultūros įstaigos.

Šiuo metu „Europa“ neneša finansinės naudos, bet jos redaktoriai tiki, kad ji tiesia naujus kelius. Tuo metu, kai profesionaliai žurnalistikai vis sunkiau išgyventi dėl mažinamo finansavimo, „Europa“ suteikia galimybę ieškoti naujų tarptautinės žurnalistikos realizavimo būdų.

Viktoras TROFIMIŠINAS

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.