Žurnalisto pavardės, atvaizdo ir balso naudojimas reklamoje pateisinamas vieninteliu atveju - kai tokia reklama siekiama socialinių ar humanistinių tikslų. Galimybė žurnalistui nesavanaudiškais tikslais panaudoti pelnytą populiarumą, autoritetą, žinomumą - tai kartu yra proga išreikšti savo pilietinę poziciją.

Socialinių ar humanistinių tikslų siekianti reklama visų pirma siejama su lygybės, teisingumo ir žmogiškumo idėjomis bei vertybėmis, o ne su ekonomine nauda.

Žurnalisto Algimanto Čekuolio dalyvavimas Visagino atominės elektrinės informavimo kampanijoje referendumo išvakarėse nesusijęs su socialiniais ir humanistiniais tikslais, o šių sąvokų vartojimas informavimo kampanijos kontekste tėra nesąžiningas būdas pridengti politinio-ekonominio projekto reklamą.

Susirūpinimą kelia ne tai, kurią pusę palaiko žurnalistas, bet tai, kad nusižengia profesinės etikos principams, rodydamas nepagarbą nuomonių įvairovei ypač tokiu aktualiu visuomenei klausimu.

Žurnalistas negali aklai naudotis teise informuoti, pamindamas kitas žmogaus teises, nusižengdamas sąžiningumui. Žiūrovų gerai žinomos ir pamėgtos laidos imitavimas reklamos kampanijose yra manipuliavimas pasitelkus autoritetą - populiarų laidų vedėją, pagrįstai tikint, kad žiūrovas mielai vykdys prašymą asmens, kuriuo pasitiki ir kuriam simpatizuoja.

Žurnalistas privalo turėti ryžto ieškoti tiesos net ir tada, kai tai „politiškai neteisinga"; vadovautis sąžine, neklaidinti žiūrovų, skaitytojų ir klausytojų. Nesąžiningumas, šališkumas griauna visuomenės pasitikėjimą žurnalisto profesija ir žiniasklaida, kaip demokratijos garantu.

Viktoras Trofimišinas

LŽS Etikos komisijos pirmininkas

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.