Profesionalią žurnalistiką nuo neprofesionalios skiria žurnalisto santykis su etika. Svarstyti, ar šiuolaikinė žurnalistika laikosi etikos standartų, yra tapatu klausimui, ar šiandienos žurnalistika yra profesionali? Kokie turėtų būti šiuolaikiniai profesinės etikos standartai? Kokia neprofesionalumo įtaka žodžio laisvei? Apie visa tai diskutuota dvi dienas Vilniuje vykusioje konferencijoje.

Konferenciją surengė Europos žurnalistų federacija ir Lietuvos žurnalistų sąjunga. Tai žodžio laisvės ir aukščiausių profesinių standartų stiprinimo kampanijos kovoje su diskriminacijos apraiškomis dalis. Europoje ši kampanija vykdoma jau keleri metai.

Dublino universiteto profesorius Styvenas Noltonas (Stewen Knowlton) įžanginiame pranešime „Tarptautiniai etikos standartai — globalūs ir/ar lokalūs“ iškėlė mintį apie universalių žurnalistinės etikos standartų sukūrimą. Tai nenauja mintis, sulaukianti palaikymo ir kritikos. Auditorijai kyla klausimas, ar globalūs etikos standartai tikrai bus universalūs, ar tai reikš jų viršenybę prieš nacionalinius standartus? Klausiantis pasisakymų visų pirma įdomu buvo stebėti diskusijų kryptis. Žurnalistinės etikos standartus, kad ir kokie jie būtų (geresni ar blogesni), Lietuvoje esame sukūrę prieš 15 metų, tačiau didžioji problema — tų standartų laikymosi užtikrinimas — vis gilėja. Ar mums pavyks identifikuoti šio negalavimo priežastis?

Pasak S. Noltono, neįmanoma priversti visų laikytis etikos standartų ir išsaugoti laisvą visuomenę. Žodžio laisvė nesuderinama su prievarta. Draudimais užtikrinti žiniasklaidos laisvės neįmanoma.

Diskusijų sukėlė ir S. Noltono mintis apie žiniasklaidą kaip visuomenės veidrodį. Oponentai į metaforišką palyginimą reagavo audringai — jei tai veidrodis, tai yra ir ranka, kuri tą veidrodį pakreipia norima linkme.

Apie konferencijos temos aktualumą galima buvo spręsti ne vien iš diskusijų, bet ir dalyvių skaičiaus, kuris pusantro karto prašoko planuotąjį. Džiugino gausus rajonų žurnalistų ir redaktorių būrys, tačiau pasigesta jaunimo.

Savitvarka yra, bet jos nėra

Daug dėmesio konferencijoje skirta profesinei žurnalistų etikai ir žurnalistų savitvarkai. Jauniausios savitvarkos institucijos, vos prieš pusantrų metų įkurtos Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisijos, veiklą konferencijoje pristatė jos pirmininkas Viktoras Trofimišinas. Nors ši komisija įkurta nagrinėti skundus dėl Žurnalistų sąjungos narių etikos pažeidimų, tačiau tokio pobūdžio skundai sudaro tik ketvirtadalį visų kreipimųsi. LŽS Etikos komisija į aktualius įvykius stengiasi reaguoti savo iniciatyva, nelaukdama skundų, nes prevencinę veiklą laiko viena iš svarbių veiklos sričių.

V. Trofimišinas atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į labai simbolinį sutapimą — lygiai prieš penkiolika metų — 1996-ųjų kovo 25-ąją — tame pačiame viešbutyje (buvęs sostinės viešbutis „Lietuva") buvo priimtas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas (taisytas 2005 m.). Laikmečio iššūkiai žadina būtinybę peržiūrėti ir iš naujo įvertinti Kodekse įtvirtintas nuostatas, o visų pirma pašalinti esminį prieštaravimą — atskirti žurnalistams (samdomiems darbuotojams) ir leidėjams (darbdaviams, savininkams) taikomas etikos normas. Todėl LŽS Etikos komisija inicijuoja diskusijas dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso ateities.

Šiai minčiai pritarė ir Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkė Marytė Kontrimaitė, prisiminusi Kodekso kūrimo ir vėlesnių tobulinimų epopėją. Jos nuomone, būtina peržiūrėti Kodeksą ir reorganizuoti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, atskiriant ją nuo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, iš kurio lėšų finansuojama komisijos veikla.

Vilniaus Universiteto dėstytojai, žiniasklaidos teisės specialistei Liudvikai Meškauskaitei konferencijoje teko ne tiek pranešėjos, o konsultantės vaidmuo: žurnalistai ir redaktoriai apibėrė ją klausimais, aiškindamiesi konkrečių bylų, iškeltų redakcijoms, teisnius aspektus. Daugelis pripažino ir teisinių žinių stoką, ir menkas redakcijų galimybes apsiginti nuo akivaizdžiai teisiškai nepagrįstų teisėsaugos pareigūnų veiksmų.

Kalbėdama apie teisinę žiniasklaidos funkcionavimo bazę, L. Meškauskaitė pabrėžė, kad Visuomenės informavimo įstatyme yra daug svarbių ir naudingų dalykų, tačiau šio įstatymo įgyvendinimo kontrolė neužtikrinama.

Apie Visuomenės informavimo įstatymo spragas kalbėjo ir Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektoriaus patarėjas Deividas Velkas. Inspektoriaus tarnyba sunkiai susidoroja su jai pavestu darbu, nes pakeitus įstatymą šios tarnybos darbuotojams tenka nustatyti neapykantos kurstymo bei pornografijos apraiškas žiniasklaidoje.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos darbą pristatė jos pirmininkas Linas Slušnys. Komisijos darbo apimtys didėja, o dėl sutrikusio finansavimo skundų nagrinėjimas vėluoja keletą mėnesių. Nors ši komisija konstatuoja etikos pažeidimą, o bausmių neskiria, tačiau etiką pažeidę leidiniai praranda teisę į finansinę Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo paramą. Ypač skaudžiai tai atsiliepia mažoms redakcijoms, kurios už vienkartinius pažeidimus netenka rimtų finansinių įplaukų — tai neadekvatu pažeidimui. L. Slušnys pasiūlė tokias sankcijas taikyti tik toms žiniasklaidos priemonėms, kurios nuolat pažeidinėja Kodeksą.

Dar kartą priminta apie atsakomybę

Konferencijoje aptartas ir žurnalistų vaidmuo globalioje visuomenėje, etinės įsitraukimo į kovą už žmogaus teises dilemos, neutralumo pozicijos realumas subjektyviame informaciniame lauke, moralinės ir teisinės atsakomybės aspektai. Žmogaus teisių temą žiniasklaidoje nagrinėjo Žmogaus teisių stebėjimo instituto programų direktorė Dovilė Šakalienė. Jos žodžiais, žiniasklaida turi tempti piliečius į viršų, o ne testuoti, kiek žemai galima pulti. „Žiniasklaida ne tik skleidžia žinią, ji pati yra žinia, lakmuso popierėlis, indikuojantis, kiek Lietuvoje yra kritinės masės pilietiškai nusiteikusių žmonių, ir drauge, katalizatorius, ugdantis šiuos žmones“, —  sakė D. Šakalienė.

Socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja Monika Frėjūtė-Rakauskienė pristatė tyrimą apie tautines mažumas žiniasklaidoje ir žiniasklaidą mažumoms, kuriame, remiantis didžiųjų dienraščių ir interneto portalų publikacijomis, išanalizavo nepakantumo etninėms mažumoms formas. Jų esama įvairių: nuo kurstymo, neapykantos iki problemų nutylėjimo. Diskusijoje dalyvavusios Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja ir Lietuvos žydų bendruomenės vicepirmininkė Faina Kukliansky kalbėjo apie tautinių mažumų visuomenės informavimo priemonių kūrimo problemas.

Vilniaus Universiteto dėstytoja dr. Audronė Nugaraitė konferencijoje skaitė pranešimą apie naująją žurnalistiką ir etikos standartų paieškas bei atsakomybės stiprinimą per atskaitomybę, kuriame rėmėsi britų savitvarkos sistemos modeliu. Daugelis klausė: atskaitomybę kam? Visuomenei. Atskaitomybės užtikrinimui būtinas didesnis žiniasklaidos priemonių atvirumas. Visuomenei turėtų būti lengvai prieinama informacija apie žiniasklaidos priemonių savininkus, darbuotojų kontaktinė informacija, žiniasklaidos priemonėse galėtų atsirasti ombudsmeno institucija, redakcijos turėtų sukurti savo vidaus etikos kodeksus ar taisykles, kuriuose būtų numatyta žurnalistų apsauga nuo galimų įtakų, suvaržymų.

Konferencijos moderatorius LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius kalbėjo apie verslo įtaka žiniasklaidos turiniui.

Konferencijos darbo nevainikavo joks baigiamasis dokumentas. Tikriausiai nusivylė tie, kurie tikėjosi išgirsti gatavų receptų, kaip pakeisti situaciją į gerą. Tačiau svarbi buvo pati diskusija, viešas kalbėjimas apie tai, kas vyksta žiniasklaidoje. Pabaigai galima būtų prisiminti jau minėto S. Noltono mintį apie tai, kad turi vykti nuolatinė diskusija apie žurnalistų profesinę etiką, o geriausias sprendimas — ilgalaikis įsipareigojimas kurti kultūrą, kurioje visi vadovausimės bendromis vertybėmis.

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.