Lietuvos žiniasklaidoje kartkartėmis pasirodo gyvūnų teisių gynėjų parengti šokiruojantys vaizdo įrašai, sukeliantys užuojautą gyvūnams arba pasišlykštėjimą matant gyvūnų skerdenas, tikintis, kad tokie pat jausmai žiūrovui sukils matant kailinį paltą arba kandant kepsnį. Poveikis emocijoms – tai vienas iš pagrindinių principų, kuriais vadovaujasi gyvūnų teisių gynėjai visame pasaulyje. Šie sėkmingų viešųjų ryšių principai yra išdėstyti specialiai parengtuose giduose, jų mokoma gyvūnus ginančių organizacijų susirinkimuose. Galbūt todėl pernai, remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, pirmajame paramos iš fizinių asmenų mokesčio 2 proc. gavėjų dešimtuke buvo net trys gyvūnų globėjų organizacijos ir nė vienos, pavyzdžiui, remiančios vaikus.

Kodėl ši gyvūnų teisių pateikiama medžiaga be ypatingos „cenzūros“ patenka į televizijas ir interneto reportažus?  Apie tai kailinių žvėrelių gyvūnų augintojai diskutavo su teisininkais ir žiniasklaidos etikos specialistais.

Visuomenės informavimo etikos asociacijos pirmininkės pavaduotojas ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisijos vadovas Viktoras Trofimišinas (nuotr.) pateikė praktinį pavyzdį. Vienoje interneto svetainėje patalpinus dvi informacijas apie sužeistą gyvūnėlį ir sužeistą vaiką, daugiau dėmesio sulaukė pirmoji. „Užuojautos jausmas pabunda „mažesniesiems broliams“, o ne tos pačios genties atstovams. Tai akivaizdi tendencija, nežinau iš kur ji atsirado“,- teigia V.Trofimišinas.

Kita sėkminga gyvūnų teisių gynėjų parengtos informacijos populiarumo prielaida – šokiravimas. „Žurnalistika turi teisę šokiruoti, kad sužadinti emocijas ir priversti visuomenę jautriau sureaguoti į tam tikrus dalykus“,- aiškina V.Trofimišinas. Tačiau iškart pripažįsta, kad ne žurnalistinės veiklos produktą, t.y. įvairių teisių gynėjų informaciją, žurnalistai turi vertinti taip pat kritiškai, kaip ir kitus savo šaltinius. Priešingu atveju, žiniasklaida tampa gyvūnų globėjų viešųjų ryšių akcijos dalyviais.

Teisininkas Martynas Vilčinskas pastebėjo, kad minėtais atvejais „Gyvūnų gynėjų nuomonė žiniasklaidoje neretai perteikiama kaip žinia“.

Pavyzdį apie stiprų šokiravimo poveikį pateikė Č. Tallat-Kelpša, Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas, primindamas Kinijoje įvykusį incidentą, kuomet žurnalisto užsakymu kinų fermeris nulupo kailį gyvam žvėreliui, o šis įrašas apskriejo daugybę pasaulio televizijų. Nors vėliau ir fermeris, ir žurnalistas dėl šios veikos buvo nuteisti ir įkalinti, kenčiančio gyvūno vaizdas ilgam įsiminė milijonams TV žiūrovų.

Deividas Velkas, Žurnalistų etikos inspektorės patarėjas, vedantis kritiško požiūrio į žiniasklaidą mokymus, mano, kad šiuo metu žurnalistai ne visad deda pakankamai pastangų atskirti, kas yra tikra, o kas netikra. „Labai patogu, kai žiniasklaida gauna parengtą vaizdo medžiagą ir nereikia patiems vykti filmuoti į siužeto vietas, tai palengvintas darbas televizijoms. Tačiau patikimumo standartas turi galioti informuojant ir apie žmones, ir apie gyvūnus“,- sako D.Velkas.

Etikos specialistai pastebi, kaip neretai skirtingose žiniasklaidos priemonėse atsiranda tie patys pranešimai spaudai, tik pasirašyti skirtingomis pavardėmis ir skirtingais pavadinimais. V.Trofimišimas pavadino tai žiniasklaidos „konvejeriu“, kurio pagrindinės priežastys yra didelis žurnalistų darbo krūvis, kuomet nespėjama įsigilinti į informacijos šaltinius, o kartais - tinginystė.  Deividas Velkas pripažino, didelė bėda yra išankstinis žurnalisto nusistatymas arba nežinojimas, nesuvokimas, apie ką rašoma.

Viktoras Trofimišinas primena, kad „Dauguma žurnalistų yra miestiečiai. Jie nevisad žino, kas ir kaip funkcionuoja, ir kad gyvuliai kaime skerdžiami. Gyvulininkystė yra agrosektorius, tai mūsų maisto šaltinis, ūkio dalis. Žemės ūkis nėra vien augalų auginimas, mėsa neužauga lentynose“.

V. Trofimišino teigimu, žiniasklaidoje dažnai pritrūksta kokybiškos objektyvios verslo informacijos: „Informacijai pagaminti reikalingi ištekliai. Jei žurnalistas sąžiningai gilinsis į temą, per visą dieną parengs tik vieną informaciją, bet neretai tenka parengti tris ar net penkias žinias, tuomet ir iškyla kokybės klausimas“.

Deividas Velkas pastebėjo, kad nors žiniasklaidos priemonių Lietuvoje yra daug, deja, nėra nuomonių įvairovės vienoje žiniasklaidos priemonėje. „Nors realiai standartas reikalauja, kad abiems dialogo pusėms būtų suteiktas vienodas svoris žiniasklaidoje, egzistuoja vienos pozicijos palaikymas, taip, pavyzdžiui, atsirado dvi skirtingas tiesas ginančios knygos Garliavos istorijoje“,- aiškina D.Velkas.

Č. Tallat - Kelpša pasakojo, kad Danijos kailinių gyvūnų augintojai nusprendė viešai parodyti ir gerus, ir blogus dalykus apie gyvūnų auginimo fermas.  Jie demonstravo žurnalistams ir gražius vaizdus, bet atskleidė ir problemas: tikrovėje pasitaiko ir sergančių, ir susižalojusių gyvūnų, pateikė statistiką apie gyvūnų traumų tikimybes. Danų ūkininkai liko patenkinti šių viešumo akcijų rezultatais. Tačiau ar įmanoma tokio skaidrumo ir objektyvumo laikytis Lietuvoje? Viktoras Trofimišinas primena, kad Lietuva – ne Danija: „Žmonių mentalitetas gerokai kitoks, demokratijos lygis  - taip pat“.

Diskusijos dalyviai sutiko, kad žurnalistikos prigimtis nėra rašyti apie tai, kas gražu ir gera. Viktoras Trofimišinas priminė, kad „Žurnalistikos paskirtis yra traukti paviršiun skaudulius ir blogus dalykus. Skamba ciniškai, tačiau teigiama informacija didelės paklausos neturi, jos neparduosi“.

Deividas Velkas siūlo mums, informacijos vartotojams, skaitantiems ar žiūrintiems žinias nuolat kelti klausimą, kiek pranešimas yra žiniasklaida ir kiek tai - viešieji ryšiai

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.