Aktoriui Ainiui Storpirščiui gaila, kad jis taip ir neišdrįso prieiti prie maestro Vytauto Kernagio. Matydavo jį koncertuose, renginiuose, gatvėje. Būtų galėjęs prieiti ir pasakyti: „Ačiū“. Ne girti, koks jis nuostabus, bet paprasčiausiai padėkoti už sukurtą muziką.

Dabar Ainis šėlsta scenoje su klouno nosimi, dainuodamas „Man vasara miške patinka... Ten daug visokių kir-mė-lių“. Spektaklyje „Baltas sodininkas“ jis nesistengia atkartoti V. Kernagio – žino, kad tai nepavyktų. Jis rizikuoja, kad vyresni žiūrovai supyks, matydami scenoje jį besikeikiantį ir vartojantį alkoholį – juk V. Kernagis buvo daug kultūringesnis. Tačiau aktorius tvirtina – pagarba legendiniam maestro negali būti svarbesnė už kūrybą. Jo noras – parodyti, kas vyksta šių laikų menininko gyvenime.

Apie jus teko girdėti, kad esate „aktorius, kuris nevaidina“ serialuose. Galimybės daugiau užsidirbti atsisakote dėl to, jog serialai atrodo netinkama vieta vaidinti?

Girdėjau apie save atsiliepimą, jog žmonės nelabai žino, kokiuose spektakliuose vaidinu, bet kai išgirsta vardą ir pavardę, sako: „Ai, čia tas, kuris nevaidina serialuose“.

Prieš serialus tikrai nesu nusiteikęs. Pats internete žiūriu serialus – pavyzdžiui, „Sostų karus“. Man patinka šis formatas. Kine istoriją turi papasakoti daugiausia per tris valandas, o čia – dvylika valandų – kiek daugiau gali visko nuveikti!

Tačiau lietuviškos istorijos man atrodo ne per įdomiausios.

Neįmanoma įsijausti, panirti į neįdomų vaidmenį?

Čia tikrai yra tiesos. Ten dirbi darbą, be galimybės kažką savo įnešti. Be to,  serialuose dažniausiai  labai greitai viskas vyksta – be pasiruošimo, pasikalbėjimo.

Žinoma, tai aktoriams suteikia galimybę užsidirbti daugiau negu teatre. Tačiau aš nusprendžiau išgyventi iš teatro. Supratau, kad jeigu per daug kur varysiu, neužteks laiko. Jau ir teatre tenka vaidinti keliuose spektakliuose. Pripažįstu – yra vaidmenų, kurie nepavyko. Vadinasi,  jau čia kartais neužtenka kūrybiškumo.  

Anglai sako: „Do your best“ (liet. „Daryk taip gerai, kaip gali“). Kiekviena veikla sumažina galimybę siekti aukščiausio.

O pinigai.... Mano kurso vadovas režisierius Gintaras Varnas sakydavo: „Pirma dirbk, pinigai tada ateis“. Jam pavyko įtikinti, kad neverta siekti pinigų.

Dabar spektaklyje „Baltas sodininkas“ vaidinate patį Vytautą Kernagį. Nors jis buvo legendinis menininkas, vis tiek dažnai vesdavo komercinius koncertus ar TV laidas.

Vis dėlto sakyčiau, kad maestro stengėsi išlaikyti savo profesijos orumą. Jis mėgino parodyti, kad ir TV laidų vedėjo profesija gali būti ori, kad tu negali tiesiog „Nu pravesiu aš čia“. Ne. Dėl to teko atsisakyti labai gerų pasiūlymą.

Kai kurie sprendimai būdavo jam nemalonūs. Bet aš iš tikrųjų nelabai tikiu, kad tiesa yra maloni. Kai žmonės prašo tiesos, tegu supranta ir kitą pusę – kad tu būsi nesuprastas, būsi nepriimtas. Tiesa nėra patogi.

Viena iš baisesnių spektaklio akimirkų yra scena, kai pas dainininką ateina prekybos centro atstovai. Jie prašo vesti parduotuvės „Jamaika“ atidarymo renginį ir garsiai sušukti: „Jamaika – Lietuvos širdis“.

Apie tokius momentus aš ir kalbu. Turi būti tam tikra riba. Spektaklyje pabrėžiama, kad ta riba bus išbandyta. Ir išbandyta ne juokais. Kai pinigai dideli, tikrai yra didžiulis akstinas nusileisti: „Ai, tiek to. Pakeliausiu. Namą susitvarkysiu“.

Tačiau ši scena yra ir apie tai, kad pasakius „ne“ tu gali tapti asmenybe. Aš nemanau, kad žmogus savaime yra asmenybė. Jis gali tapti asmenybe, kai pažįsta save.

Augote menininkų šeimoje. Gal ir V. Kernagį pažinojote nuo pat vaikystės?

Ne. Man labai gaila, kad neišdrįsau pasakyti, ką apie jį galvoju ir kaip man jis patiko. Susitikdavau jį – renginiuose, koncertuose, net gatvėje. Buvo progų. Visai nesunku būtų buvę prieit ir pasakyt: „ačiū“. Ne girt, koks jis nuostabus, tiesiog padėkot, kad jis darė gyvenime man didžiulę įtaką.

Liūdna istorija. Galima pamąstyt, kad laikas vis dėlto nesnaudžia. Net savo studentams Muzikos ir teatro akademijoje sakau, kad reikia rizikuoti, jeigu turi galimybę. Čia nekalbu apie riziką: „Surizikuosiu, ant namo stogo pavaikščiosiu išgėręs“. Čia ne rizika, tai tiesiog kvaila. Bet surizikuoti prieš save verta, kad nesakytum – norėjau pamėgint, bet, ai, nedrįsau.

Bet tai nėra proto žaidimas, kai norisi susipažinti, kad pakeltum savivertę. Čia tiesiog: „Noriu padėkoti už tą gerą jausmą, kurį man kėlėte“.

Todėl dabar stengiuosi žmonėms išsakyti, ką apie jous galvoju. Nelengva. Bet pastebiu, žmonėms malonu, kai atvirai kalbu, o ne norėdamas įtikti.

Ar mėginate vaidindamas kuo tiksliau atkartoti V. Kernagį?

Ne, šiuo atveju spektaklio personažas net nėra V. Kernagis.  Aš nebandau jo savo kūnu patirti, atkartoti, kaip jis kalba ar juda.

Lengviau vaidinti, kai įvardijate, kad spektaklio personažas nėra V. Kernagis, jis yra tiesiog bevardis personažas?

Vaidinti apskritai nėra lengva. Motyvacija iš išorės ilgainiui išblėsta. Būna juk visiems juodųjų dienų – kada esi pavargęs, kada skauda, kada mintyse esu nestabilus. Tada atsimuši į tikrąjį klausimą: „Kodėl aš tai darau?“

Ir manau, šis spektaklis yra būtent tai, ką noriu daryti. Man labai patinka, labai patinka.

Mąsčiau, kad kai tau pasiūlo vaidinti Mocartą, yra kažkaip prieš save neetiška pasakyti „ne“. Ne taip jau dažnai pasiūlo vaidinti Mocartą. O Kernagis būtų tam tikras lietuviškas Mocartas ar Mahatma Gandis.

Tiesiog tai yra asmenybė, kuri įdomi iš savęs. Tvirta. Didžiulė pagarba jam yra. Bet visada viduje žiūriu, ar ta pagarba neima viršaus. Turiu nebijoti ir savaip interpretuoti.

Režisierius V. V. Landsbergis tvirtina, kad Ainio Storpirščio vaidinamas herojus bus suprantamesnis šiuolaikinei kartai. Ar sąmoningai stengėtės pritaikyti spektaklį prie dabartinių aktualijų?

Taip, šiame spektaklyje netgi primygtinai reikalavau parodyti, kad kai kurie dalykai nesikeičia. Vienas iš jų – naudos sau arba godumo klausimo.

Pamenu, vienas tėčio draugas sakė, kad godumas yra didžiausia žmonijos bėda. Jeigu nebūtume tokie godūs, daugelis problemų savaime išsispręstų. Nors tą frazę netyčia išgirdau gal prieš penkerius metus, ji labai įstrigo.

Šiais laikais, kai kiekvienas laisvas ir turi žodžio teisę, labai lengva save prarast. Atsiranda mąstymas, kad reikia būt už save, o ne už bendras vertybes. Sunkiau susivienyt. Apskritai, „už“ yra visada sunkiau negu būti „prieš“.

Dėl to daug žmonių psichologiškai palūžta. Ana karta turėjo storesnę odą. Ją buvo sunkiau išmušti psichologiškai.

Turite galvoje, kad sovietinė veidmainystės sistema užgrūdindavo?

Faktas. Dabar žmonės į menkniekius perdėtai reaguoja. Pradeda sureikšminti smulkmenas. O mes juk į viską investuojame – į pyktį, į džiaugsmą. O tada gali atsitikti kaip toje dainoje: „Kur takelis? Kaip išeiti nežinai. Pasiklydo pienių jūroj milžinai“.

Kaip pačiam pavyksta išeiti iš keblių situacijų?

Kai būna sunku, einu pas psichoterapeutą. Planuoju ir ateityje nuolat lankytis. Manau, kad tai yra būtent šiems laikams. Per greit viskas vyksta, kad patys galėtume susivokt.

Dar būna, žmonės sako: „Ai, su draugu pašnekėsiu, man palengvės“. Ne visai. Gali taip tik padidinti problemą, atidėliodamas būtinus sprendimus.

Tačiau ar tai nėra siekimas atsikratyti atsakomybės už savo gyvenimą, perkelti ją kažkam kitam?

Jokiu būdu. Vienintelis žmogus, kuris rūpinasi mano gyvenimu, esu aš pats. Atsakingai gyventi savo gyvenimą man atrodo dorybė. Savęs praradimas – didžiausia nuodėmė.

H. Hesė rašė, kad kalbos niekur neveda, tolina nuo savęs. Tolti nuo savęs yra vienintelė nuodėmė, nes nelabai ką dar turi. Suprantu – turime šeimą, turime vaikus. Bet tai yra jų gyvenimas. Galiu būti kitų gyvenimo stebėtojas, galiu būti jiems ramstis. Bet aš nesu mano tėvai, mano žmona, mano vaikai.

O ką laikote savimi?

Aš esu. Apsuptyje kitų žmonių, kurie irgi sudaro mano realybę.

Negaliu pasakyti, kad suprantu pasaulį, tikrai nesuprantu. Ką reiškia „žmonės“ arba „žmonija“? Nežinau. Aš ir pats pasakau šias frazes iš įpročio. Bet jei susimąstau, tai nežinau, kas yra žmonija. Man sunku įsivaizduoti septynis milijardus skirtingų veidų.

O gal – skirtingų kaukių? Spektaklyje „Baltas sodininkas“ labai ryškus kaukių ir nuoširdumo motyvas. Herojus prieš kitus visuomet ką nors vaidina, o natūralus tampa tik likęs vienatvėje.

Taip, kaukės... Viena įdomesnių amžinatilsį V. Kernagio tezių buvo, kad negali būti nuoširdus scenoje, kad artistas turi turėti kaukę. Mąsčiau apie tai ir negaliu sakyti, kad radau atsakymą.

Kas yra kailis, kas yra kaukė? Jei žvelgsime filosofiškai, tai tas motyvas reiškia klausimą: „Ar kas nors žino, kas jis yra iš tikrųjų?“ Ne tik kiti žmonės gali nustebti, pamatę, kokios skirtingos gali būti tavo kaukės. Ir pats save gali nustebinti.

Mane tai džiugina, man tai yra stimulas gyventi, ambicija atrasti.

Turite galvoje, kad žaidimas kaukėmis nebūtinai reiškia nenuoširdumą?

Visą  laiką suabejoju, kai sako: „Štai čia yra kaukė, o čia – jau tikra“. Aš nežinau, kas yra tikra.

Nuoširdumas irgi gali būti kaukė?

Taip. Arba kaukė gali būti nuoširdumas. Galbūt aš labiau į tai linkčiau. Ta kitokia, perdėta tavęs forma gali atspindėti tave patį daug tikriau negu, vadinkime, normali kaukė. Ta, kurią užsidedame gyvendami visuomenėje. Kartais vaidindamas suprantu, kad daug geriau jaučiuosi, apribojęs savo erdvę iki tam tikrų dramaturgijos reikalavimų.

Ginta GAIVENYTĖ