Tadui niekada nesisekė rašyti dailyraščiu. Tačiau per pamokas mokykloje jis piešdavo raides. Grafiti buvo jo aistra. Maištingą paauglį stebėję mokytojai nė neįtarė – būtent grafiti padės pagrindus jo būsimam mylimam darbui. Dabar grafikos dizaineris Tomas Čiūdaras piešia raides viso pasaulio žmonėms. Pavadinkime jį raidininku – angliškam terminui „lettering“ dar nėra sugalvota lietuviško žodžio. 

Pasakojote, kad anksčiau neturėjote darbo ir vis nesisekė. Dabar jūsų ranka rašytas raides perka žmonės iš viso pasaulio. Kas pasikeitė, kad aplankė sėkmė?
 
Mane įkvėpė žmonės, kurie buvo labai siauros specializacijos. Mačiau, kad jie daro tik tai, ką nori. Iš jų darbų spinduliavo meilė tam vienam dalykui, kurį jie daro. Galvojau: „Vau, atrodo, kad jie taip lengvai viską daro“. Gauna gerų užsakymų, uždirba visai nemažai pinigų. O juk pagal tradicinį mąstymą pinigų turėti kaip ir nebūt – jie tarsi daro keistus, siauram žmonių ratui įdomius dalykus.
 
Taip supratau, kad viskas yra atvirkščiai. Kai darai tai, kas, kaip tu galvoji, bus pelninga, tolsti nuo savęs. Tau bus labai sunku dirbti, reikės daug energijos ir neaišku, ar pasiseks.
 
Galiu duoti gerą patarimą – jeigu žmogus ieško gero užsakovo, tegu pirmas pats sau būna užsakovas. Aš įsivaizdavau, kokį svajonių darbą norėčiau dirbti. Taip susikūriau darbų krūvą, vadinamąjį portfolio. Kiti žmonės, pamatę mano darbus, ėmė sakyti: „O, aš noriu, kad tu ir man taip padarytum“.
 
Kai turi ką pasiūlyti, tu kaip magnetas trauki žmones, kuriems tavo darbų reikia. O kai pats nežinai, ko nori, atsiduri užburtame rate. Tada rinka diktuoja tau, ką turi daryt. Žmonės tikisi tau vadovauti ir daug kontroliuoti.
 
Kaip nutiko, kad nusprendėte susitelkti į būtent kaligrafiją?
 
Vadinkime tai kaligrafija, nes nėra lietuviško žodžio tam pavadinti. Angliškai ši technika vadinasi „lettering“. Ji prasidėjo nuo ranka rašytų reklamų. Visos parduotuvių vitrinos, stendai, barų iškabos buvo ranka išpaišytos. Kaligrafija paprastai vadinama tai, kas užrašoma vienu potėpiu ar plunksna. O čia išpiešiama kiekviena raidė.
 
Žmonės dažnai klausia manęs, kiek laiko užsiiminėju ta kaligrafija. Iš tiesų – visai neilgai. Man sekasi, nes anksčiau, vaikystėje, tai „atkaliau“. Kartą dalyvavau paskaitoje apie tai, kaip išsigryninti savo tikrąją aistrą. Ten buvo siūloma galvoti taip:  „Jei nežinai, kuo nori būti, prisimink vaikystę“. Labai geras patarimas – prisiminti, ką norėjai veikti, kai niekas nevaržė, niekas neaiškino, kas finansiškai naudinga, o kas – nenaudinga, kas perspektyvu, o kas – neperspektyvu.
 
Vaikystėje labai mėgau piešti. Taip pat man buvo labai svarbi muzika. Iki šiol muzika ir kaligrafija yra mano dvi aistros.
 
Mokykliniai sąsiuviniai būdavo užrašais išpaišyti?
 
Per nuobodžias pamokas visada gerai paišydavosi. Turbūt problematiškas vaikas buvau – esu girdėjęs sakant, kad kaligrafijas žmonės pradeda piešti, kai nori nusiraminti. Gal turėjau daug nesuvaldytų emocijų. Tačiau didžioji mano aistra buvo susijusi su nelabai gerais darbais. Piešdavau ir grafiti.
 
Tačiau buvau atsidavęs pačiam piešimui, tai skatino kurti ir stebėti kitų sukurtas naujas raides. Labai mylėjau pačią išraišką. Tada internetas dar buvo retas dalykas. Būdavo stebuklas, kai gaudavau pavartyti užsienietišką žurnalą, o jame – vien tik apipaišyti traukiniai. Labai gražūs piešiniai. Daugelis grafiti piešėjų vėliau tampa garsiais menininkais.
 
Tai dėl to pradėjote studijuoti grafinį dizainą?
 
Aš norėjau studijuoti architektūrą. Man sakė: „Eik į architektūrą, tai realesnė specialybė, uždirbsi, pastatysi gerų namų“. Laimė, neįstojau. Tikrai džiaugiuosi įstojęs į grafinį dizainą.
 
Ar studijuojant dar norėjosi piešti grafiti?
 
Kai pradėjau mokytis akademinio piešimo, mąsčiau, kad grafiti turėsiu pamiršti, juk čia nerimta. Vėliau supratau, kad nors grafiti nėra menas, jis palieka labai stiprius pagrindus. Jei moki į tai įdėti šiek tiek akademizmo, sumaišyti tą kultūrą su profesionaliu požiūriu, atsiranda visiškai suvaldytas piešinys.
 
Čia tas pats, kaip džiazas muzikoje. Nieko nebus, jei muzikantas gros techniškai tobulai, bet neturės viduje cinkelio. Stipriausi menininkai – tie, kurių menas neatskirtas nuo gyvenimo. Jie žymūs, nes jų menas yra ne tik išraiška, už jos slypi idėja, kuri juos veda. Pavyzdžiui, hiphopo ar džiazo atlikėjai siekė laisvės idėjų arba tiesiog perteikdavo dainose sudėtingą gyvenimą.
 
Kokias idėjas jūs reiškiate per savo meną?
 
Domiuosi budizmu, o jame labai svarbus mokėjimas išlaikyti aiškų protą. Pastebėjau, kad kai pats esu susikaupęs šimtu procentų, viską daryti labai lengva. Tada tiesiog panyri. O kai daug galvoji, negali atsipalaiduoti.
 
Menas yra tada, kai tu nieko nekontroliuoji. Kai esi kaip vanduo. Kai veikiame iš mąstymo, kažko norime. Daug norų – daug problemų. O kai nėra norų, tada ir yra laisvė. Tada viskas teka lengvai  – kaip upė. Ar upė turi norų, emocijų? Ne, ji tiesiog teka.  
 
Kaligrafija ir yra akimirkos menas. Jame gali viską paleisti, išreikšti šią akimirką tokią, kokia ji yra. Dažnai ši akimirka tuo ir žavi, kad yra netobula. Kaip tapytojo potėpis ar eskizas – gali būti šleivas kreivas, tačiau vis tiek tai - gražus piešinys. Turi būti susikaupimas, bet kartu ir nerūpestingumas.
 
Skamba labai poetiškai. Ar įmanoma taip dirbti šiuolaikiniame pasaulyje?
 
Aš tikrai nesu užsislėpęs atvirukų kaligrafas. Man svarbu perteikti rašymo grožį taip, kad būtų suprantama ir šiems laikams.
 
Technologijos ir rankdarbio derinimas šiais laikais atveria daug galimybių. Anksčiau žmonės sakydavo: „Jei užsiimi senais amatais, niekam nebūsi reikalingas“. Dabar kaip tik –  būsi vertinamas, jei labai gerai darai amatą.
 
Kai tiek daug naudojamės technologijomis, pasiilgstame žmogiškumo. Trūksta to netobulumo, to rankos suvirpėjimo.
 
Piešiate ne kompiuteriu, o ranka? Gal net naudojate senovines plunksnas ir tušą?
 
Ne, piešiu kaligrafijai skirtais labai jautriais flomasteriais. Tai  – tarsi sumodernintos plunksnos.
 
Dažnai gaunu užsakymus, kurių pagrindas – rankų darbas. Eskizavimas užtrunka pusę mano darbo laiko. Tada viską, ką nupiešiu ranka, perkeliu į kompiuterį.
 
Žaviuosi technologijomis. Problema, kad kol kas dar nebuvo jautrių pieštukų, kuriais galima būtų piešti kaligrafiją tiesiai ekrane – visi jie vėluodavo. Tačiau mačiau naujausią Apple išrastą profesionalams skirtą planšetinį kompiuterį –  ten galima piešti ir nėra jokio vėlavimo. Būtų smagu tokį turėti.
 
Kokiose interneto svetainėse platinate savo darbus?
 
Dedu į didžiausias kūrybines platformas – behance.net, dribbble.com – ši labiau žinoma tarp dizainerių. Facebook'e turiu puslapį „For Sure Design“.
 
Man pačiam atrodo neįtikėtina, kad sėdžiu Vilniuje ir kuriu logotipą salotų barui Sietle. Mąstau, kaip būtų smagu nuvykti į Ameriką ir apsilankyti tame bare .
 
Kitas amerikietis sekė mano darbus, jam patiko mano braižas. Tada jis panoro išsitatuiruoti tėvų vardus. Dabar jam siunčiu paskutinius tatuiruotės užrašų pasiūlymus – jau viską beveik suderinome.
 
Jei dirbi Amerikoje, ten būna keisčiausių dalykų. Gali ten atrasti savo mažą nišelę ir joje kapstytis. Daryti žiauriai keistą dalyką ir daugeliui bus įdomu. Lietuvoje labiau turi taikytis. Tačiau ir pas mus jau atsiranda galimybių. Kai esi savo dalyko specialistas, tu pats gali rinkoje sukurti poreikį.
 
Dabar kiekvienas vaikas gali naudotis kompiuteriu. Vis mažiau vaikų nori rašyti ranka. Kaip galima vaikus įkvėpti ne tik liesti kompiuterio ekraną, bet ir rašyti ant popieriaus?  
 
Jokiu būdu nereikėtų versti mokykloje vaikų rašyti tik ranka. Jei reikia greitai kažką parašyti, kad mintis nevėluotų, kompiuteris yra labai gerai. Tačiau kai nori parašyti kažką emociškai gilaus, daug smagiau atsisėsti prie popieriaus lapo, lėtai sudėliot į mintis ir įdėti į raštą tarsi to momento antspaudą.
 
Man labai smagu, kad pakvietėte pasikalbėti, nes pats rašau ir galiu tai parodyti kaip grožį. Jei vaikai žinos, kad rašyti yra smagu, jie norės rašyti. Galima jiems pasakoti, kad praeityje daugybė garsių žmonių rašė ranka. Kaip smagu, kai galima grupės „Beatles“ dainas rankraščiu rasti internete – kažin kaip tai atrodytų, jei Johnas Lenonas būtų dainą staigiai kompu sumetęs.
 
Dabar juk visi mėgsta būti individualūs, originalūs, kūrybingi. Dėl to senieji amatai sugrįžta.
 
Kalbino Ginta GAIVENYTĖ

Tado Čiūdaro darbai (asmeninio albumo nuotr.):