Rūta grįžo į Lietuvą po studijų Jungtinėje Karalystėje, nors turėjo galimybę konsultuoti tos šalies Vyriausybę – ji pasirinko padėti savo šaliai. Pokalbį pradėjau su jaunųjų profesionalų programos (JPP)  „Kurk Lietuvai“ koordinatore. Jam įpusėjus Rūta prasitarė, dirbanti paskutiniąsias valandas… Kodėl? Tiesa, Rūta dar ir visuomeninės organizacijos „Baltosios pirštinės“ valdybos pirmininkė. Apie viską iš eilės.

Kokį pirmąjį klausimą užduotum rubrikos „Su Nepriklausomybės kodu“ pašnekovui?

Pats klausimas labai įpareigoja. Klausčiau, kas jam yra nepriklausomybė, laisvė? Aš mėgstu simbolius, tad klausčiau, su kuo jam asocijuojasi nepriklausomybė?

O dabar tikiuosi atsakymo.

Man laisvė yra labai plati sąvoka. Tai galimybė kalbėti savo kalba ir gyventi savo šalyje drąsiai ir taip, kaip man atrodo. Galimybė žinoti, kad galiu išvažiuoti, jog visada mano šalis manęs lauks. Man brangiausias simbolis – Vytis, įkvepiantis ir motyvuojantis eiti pirmyn. Kai išgirstu, kad niekas po vieną nieko gero dar nenuveikė, sau primenu vienui vieną į priekį jojantį Vytį ir žinau, kad pavyks.

Neatsitiktinai taip pradėjau pokalbį, nes svajojai tapti žurnaliste. Su kuo ši specialybė asocijavosi? Kodėl ji liko tik svajone...

Nesakysiu kodėl. Žinau, kad žurnalistams negalima taip sakyti. Tą svajonę man įkalbėjo. Kai buvau maža, nesvarbu, su kokiu žmogumi bendraučiau, sugebėdavau paklausti nepatogių klausimų. Ir dar neleisdavau jam išsisukti nuo atsakymų. Dažnai girdėdavau: „Šita mergaitė tikrai galėtų būti žurnaliste“.

Mintį  išvažiuoti studijuoti į užsienį anksti pradėjai brandinti?

Ilga istorija. Kai prasidėjo didieji išvažiavimai, buvo platinami lipdukai „Pasilieku Lietuvoje“. Aš jį parsinešiau ir prilipdžiau ant išorinių durų, kad visi matytų. Kai išvažiavau, man visi prikišdavo, kad vieną deklaruoju, o elgiuosi - priešingai. Sakyčiau, kad išvažiavimas į Jungtinę Karalystę buvo mano tiriamosios žurnalistikos dalis. 2008 metais baigiamajame lietuvių kalbos egzamine įvyko pasikeitimai. Man, kaip tuometinei Mokinių parlamento narei, užkliuvo, kad daug prastai besimokiusiųjų gavo labai aukštus įvertinimus. Kreipėmės į Nacionalinį egzaminų centrą norėdami išsiaiškinti, kodėl taip galėjo nutikti, ir paprašėme parodyti, kaip veikia sistema. Siūlėme paimti tam tikrą skaičių darbų ir sutikrinti su rezultatais. Nacionalinio egzaminų centro atstovai manė, kad mes kreipėmės, nes egzamino neišlaikėm. Aš gavau įvertinimą 97 balus. Mums buvo pasiūlyta užrašyti asmens kodus ir  bus ištraukti mūsų darbai. Nacionalinio egzaminų centro atstovai patikino: „Pamatysit, kad viskas yra gerai“. Aš tarsi patraukta už liežuvio paklausiau:  „Ar jūs tuo tikri?“ Ir nutiko taip, kad pirmąją dalį ištraukė mano darbą, o antrąją – ne mano. Pirmoji mano reakcija – gal įvertinimas ne 97 balai...

Kilo šaršalas:  jūs niekam nesakykit.  Mes nesiruošėm nutylėti. Juk suvedinėjant tokiu principu duomenis, galėjo pasitaikyti atvejų, kad įvertinimas paskelbtas klaidingas. Vertinimai buvo peržiūrėti, sutikrinti. Deja, skaičiai, kiek jie neatitiko, nebuvo paviešinti. Aš nusivyliau. Mano išvažiavimas iš dalies buvo truputėlį ir protestas... Buvo ir dar vienas dalykas.  Aš nenoriu kelti šaršalo, bet besimokydama dar vienuoliktoje klasėje buvau gavusi siūlymą studijuoti vienoje Lietuvos aukštojoje.  Aš supratau, kad nenoriu. Jeigu man taip siūlo, tai ir kitam yra tokia galimybė... Neabejoju, kad tos sistemos nebėra. O tada priėmiau sprendimą su draugais iš Mokinių parlamento išvažiuoti mokytis į Jungtinės Karalystės Jorko universitetą.

Sakiau, kad  ilga istorija.

Ir su pozicija.

Tada man taip atrodė.

Artimieji palaikė?

Jiems buvo keista, nes kai visi smarkiai ruošėsi važiuoti, aš nesiruošiau.  Jie sakė: „Tu nepražūsi“. Aš tuo ir tikėjau.

Studijavai ir dirbai?

Pirma pradėjau dirbti, o paskui studijuoti. Draugai prašymus studijuoti buvo pateikę spalį, o aš sprendimą priėmiau vasarą. Jungtinėje Karalystėje galima pradėti studijas nuo rugsėjo arba nuo vasario. Maniau, kad stosiu su antru turu ir pradėsiu vasarį. Buvau nutarusi studijuoti viešuosius ryšius, nes iš vieno žurnalisto į klausimą : „Ar būti man žurnaliste?“, gavau atsakymą: „Neiškęsi neteisybės...“. Mano studijas atšaukė, nes nesusirinko kursas. Aš jau turėjau darbą, man patiko Jorkas, tad norėjau jame likti. Teko pakeisti studijų kryptį į politologiją.

Apsisprendimui reikėjo motyvų, argumentų.

Tuo metu buvo madinga, jei gerai mokaisi – studijuoji politologiją.  Aš maniau, kad išvažiavusi nuo to pabėgsiu. Svarsčiau apie žurnalistiką, bet atkalbėjo. Svarsčiau apie aktorystę – ilgas kelias iki tikslo. Pamaniau, kad pragmatiškas požiūris irgi nepakenks. Mano draugai kaip tik studijavo politologiją. Turėjau visus metus laiko paskaityti jų vadovėlius ir pagalvoti, ar man tai įdomu. Be to, mokiausi ir socialinę politiką. O šių bakalauro studijų tuo metu Lietuvoje nebuvo. Man tai svarus argumentas.

Dirbti ir studijuoti buvo sunku?

Nuo dešimtos klasės turėjau daug popamokinės veiklos, tad buvau pripratusi prie tempo. Iš kitos pusės, Jungtinėje Karalystėje studijų kontaktinių valandų skaičius yra žymiai mažesnis nei Lietuvoje. Daug paliekama asmeniniam mokymuisi. Aš neturėjau problemų suderinti abu dalykus.

Bet dar buvo ir visuomeninė veikla...

Kai mes atvažiavome, Jorke buvo tikrai nedaug lietuvių. Aš dirbau drabužių parduotuvėje. Užėjo pora ir negaliu patikėti – jie kalbasi lietuviškai. Žaibišku greičiu priėjau prie jų. Jau per pirmą mūsų susitikimą nutarėme, kad reikia paminėti Sausio 13-ąją, atšvęsti Vasario 16-ąją.  Suvažiavo lietuviai iš aplinkinių miestų. Anglijoje supratau, kaip ilgiuosi Lietuvos, kiek ji man daug reiškia. Yra pasakymas, kad mes gimstam kažkurioje šalyje, šeimoje neatsitiktinai. Lietuva buvo mano namai, bet tam, kad suprastum, turi prarasti. Aš stengiausi kurti mažą Lietuvą. Man norėjosi ir mačiau, kad kiti tuo džiaugiasi. Savo vieningumu ir pavyzdžiu įkvėpėm daug ką ir Lietuvoje. Tuo metu atsirado „Facebook“ ir sulaukdavome daug atsiliepimų ir patikinimų: „Mes tik žiūrim, ką darys Jorkas, ir stengiamės neatsilikti“. Geras jausmas, kai žinai – esi ne vienas. Visi patiria tą patį, tik turi būti tas, kuris pirmas jotų...

Mažosios Lietuvos kūrime Jungtinėje Karalystėje daugiausia iniciatyvos rodydavo jaunimas?

Iš pradžių - taip. Ketvirtais metais nusprendėme atidaryti Jorke mokyklėlę. Neabejojau, kad pavyks atidaryti, bet nebuvau tikra, kad ji sulauks tokio populiarumo. Nepamiršiu pirmų Kalėdų, kurios ir buvo oficiali mokyklos atidarymo šventė.  Paskelbėme, kad gali atvykti iš kitų miestų, ir šventėme keliomis pamainomis, nes privažiavo daugybė žmonių iš aplinkui net su giminėmis.

Kas buvo sunkiau nutarti išvažiuoti ar grįžti į Lietuvą?

Mintis grįžti tai tikrai lengvesnė. Išvažiuoji pirmą kartą, kai tau tik aštuoniolika, ir čia ne ekskursija į Varšuvą... Bet abiem atvejais jausmas panašus. Nesvarbu, ar  po trejų ar penkerių metų – tu tik sakai, kad grįžti į Lietuvą. Iš tiesų viską pradedi iš naujo. Per ketverius su puse metų aš buvau grįžusi į Lietuvą tik šešis kartus, nes dirbau ir neturėjau tos galimybės dažnai atvažiuoti, tad ryšiai su draugais, pažįstamais buvo pavytę ar nutrūkę. Vėl viską reikėjo susikurti iš naujo. Ir tokia ne tik mano patirtis, daugeliui ji buvo pakankamai sudėtinga. Man pirmasis pusmetis Lietuvoje buvo toks pat sunkus,  kaip ir Anglijoje.

Koks argumentas nusvėrė grįžimą?

Ir vėl ilga istorija... Turėjau pasiūlymą dirbti socialinės politikos tyrimų centre, konsultuojančiame Jungtinės Karalystės Vyriausybę socialinės politikos klausimais. Tuomet man paskambino močiutė : “Girdėjau per televiziją yra tokia programa „Kurk Lietuvai“. Tau reikia grįžti ir prisidėti“. Kitą dieną paskambino mama: „Skaičiau, kad jau galima grįžti į Lietuvą ir yra tokia programa....“ Skambino tėtis: „Tu tikrai pagalvok - yra tokia programa...“  Galvoju, gal tikrai reikia pasidomėti  apie programą „Kurk Lietuvai“. Perskaičiusi, supratau, kad yra panaši galimybė, kokią turėčiau Jungtinėje Karalystėje. Natūraliai kilo klausimas, ar man konsultuoti svetimą šalį, ar grįžti ir dirbti savajai? Nutariau dar pasikonsultuoti kurso vadovu. Išsakiau jam savo dilemą. Jis pradėjo juoktis ir sako: „Pardėkim nuo to, kad mums būtų šaunu turėti tokį darbuotoją, kaip tu. Bet jausčiausi labai nepatogiai, jei nepasakyčiau vieno dalyko. Pirmą dieną, kai tu įėjai pro šito fakulteto duris, visiems pranešei, jog esi Rūta iš gražiausios pasaulyje šalies, kurios jaunimas mokosi svetur tam, kad prisidėtų prie šalies kūrimo. Šioje šalyje yra 60 milijonų gyventojų. Lietuvoje yra kiek? Trys milijonai, net aš žinau. Visi universitete jau žino. Matematiškai paskaičiavus, turi dvidešimt kartų didesnį šansą atsidurti ten, kur nori. Ir tiek pat kartų greičiau“. Gal matematikai ir išjuoktų šitą argumentą, bet aš išėjau ir pradėjau krautis daiktus.

Ir prasidėjo darbai Lietuvoje...

„Kurk Lietuvai“ mano pirmoji rotacija buvo Ministro pirmininko tarnyboje, Vyriausybės kanceliarijoje. Programos dalyviai gali pasiūlyti, kokią sritį reikėtų tobulinti. Kadangi Jorke dirbau su vietos bendruomene, šią sritį ir pasirinkau. Taip sutapo, kad baigiantis praėjusios Vyriausybės kadencijai buvo pradėta galvoti apie vietos bendruomenių stiprinimą. Buvo inicijuotas pirmas Lietuvoje atviras pažangos forumas bendruomenių klausimais. Forumas buvo pirmas žingsnis ir geras spendimas susipažinti su vietos bendruomenių žmonėmis, galimybė palyginti veiklą čia ir svetur.

Antroji rotacija buvo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Daug dirbau su Švietimo ir mokslo ministerija ir labai  nenutolau nuo pirminės temos. Antroji rotacija buvo išdava to,  ką veikiau Ministro pirmininko tarnyboje. Yra valstybės pažangos strategija „Lietuva 2020-2030“ su nurodytais siekiamybės rodikliais. Aš leidau smarkiai kvestionuoti tuos rodiklius. Gal ne tiek rodiklius, kiek tikimybę, kad mes galim juos pasiekti atsižvelgiant į mūsų pilietinę visuomenės brandą ir interesą prisidėti prie bendruomeninės veiklos. Pastebėjau, kad bendras visų rodiklių vardiklis yra bendrapilietiškumas, visuomeniškumas. O Lietuvoje jis pakankamai žemas. Antrojoje rotacijoje Socialinės apsaugos ir darbo bei Švietimo ir mokslo ministerijose dirbau prie bendrapilietiškumo ir visuomeniškumo stiprinimo. Buvo  pasiūlytas pilietinio ugdymo programos pakeitimas. Pradėta kalbėti, kad ir Lietuvos universitetai turi atsižvelgti į žmogaus interesus prieš priimant juos mokytis.  Stodamas Europos  universitetus rašai motyvacinį laišką, siunti CV. Lietuvoje gali baigti šimtukais ir gali būti kosmoso inžinieriumi, ir odontologu, ir dar kuo tik nori. Tarptautinė praktika siūlo specializuotis. Ir ne tik specializuotis, bet ir prašo įrodyti, ką pasirinktoje srityje veikei ar nuveikei. Po pusantrų metų pilietinio ugdymo programos  atnaujinimui buvo gautas milijonas ar pusantro milijono litų. Po programos „Kurk Lietuvai“ man pasiūlė likti dirbti programos kuratore.

O kaip atsirado tavo gyvenime „Baltosios pirštinės“?

Viskas vyko panašiu metu. Man „Baltųjų pirštinių“ pradžia buvo 2012 m., kai su kolegomis iš „Kurk Lietuvai“ gavome pasiūlymą stebėti pirmąjį Seimo rinkimų turą. Gal dešimčiai mūsų buvo išrašyti stebėtojų pažymėjimai nuo skirtingų partijų. Aš pirmą kartą stebėjau Naujojoje Vilnioje.  Mano akyse, komisijos narys rinkėjui nurodė, kokius skaičius užbraukti (t.y. ką rinkti). Iš pradžių pagalvojau, kad savo telefoną diktuoja... 2012 metais viskas vyko ant akių... Daug kartų skambinau ir VRK, ir policiją klausiau, kaip man elgtis, o jie klausė, kas aš tokia ir iš kur? Po pirmojo turo susirinkę dalijomės mintimis, jeigu partijų stebėtojai nesugeba vieni kitų kontroliuoti ir daro nesąmones, vadinasi, reikia,  kad stebėtų piliečiai. Kai atsirado „Facebook“ kvietimas vykti stebėti antrojo turo, perskambinau turbūt visą savo telefono kontaktų knygelę. Iš iniciatyvos „Baltosios pirštinės“ tapo organizacija. Per paskutiniuosius rinkimus kolegos iš manęs juokėsi: „Atrodo, kad tavo 2012 metų renginys vis dar tęsiasi?“. Tęsiasi, vis daugiau ir daugiau įsijungia savanorių.  

Tu viename interviu minėjai, kad pažintis reikia panaudoti geram tikslui. Nemanai, kad dažnai Lietuvoje pažintys pasirenkant komandos narį, patikint atsakingą postą, ir savanaudiškos paskatos yra labai susijusios.

(Ilga pauzė.) Šiandien šiame darbe mano paskutinė diena... Neseniai dalyvavau radijo laidoje, kurioje manęs ir „Kurk Lietuvai“ dalyvių klausė: „Kas valdo šitą šalį? Politikai ar biurokratai?“  Gal su dalyviais mūsų mintys išsiskyrė, bet kalbant iš dabartinės „Kurk Lietuvai“ pozicijos ir tolimesnės ateities perspektyvų galiu pasakyti, kad politikai nevaldo šalį – jie kuruoja TAM TIKRAS SRITIS.  Iš tikrųjų spendimus netiesiogiai, bet priima biurokratai. Tai kas politikams ant popieriaus lapo parašyta, tą paskaito ir pakartoja. Aš jiems norėčiau palinkėti drąsos ir ryžto.

Gal mintį apie pažinčių naudą turėjai kalbėdama apie savąją kartą, kuri jau be senojo šleifo?

Jau užaugo karta, kuri gali pakeisti Lietuvą. Bet ar reikia ją keisti? Gal užtenka stengtis dėl jos.

Vis dėlto papasakosiu vieną istoriją... Prieš porą savaičių teko bendrauti su vienu aukštu šalies pareigūnu. Buvau paklausta, ar suprantu, ką reiškia „valstybės užsakymas“. Nieko nesakiau, žiūrėjau tam žmogui į akis ir galvojau, gal koks pokštas. Jis dar kartą paklausė, ar aš suprantu... Atsakiau: „Ne, nes tuo metu, kai aš augau, šitų žodžių nebebuvo“.  Suprantu, kad yra kaip jaunų ambicingų, taip yra vyresnių ambicingų, bet manyčiau, kad jauniems žmonėms reikia sudaryti sąlygas pritaikyti, ką kitur išmoko. O ne sakyti, kad  tu grįžk, bet mums svarbus valstybės užsakymas, mūsų planai, o ne tai, kuo gyvena pasaulis ir ką į savo šalį gali parvežti jaunoji karta...

Nusivylusi...

Lietuva - ne. Jaunais žmonėmis -  ne. Aš negaliu būti nusivylusi. Tačiau po to pokalbio viduje kažkas užgeso. Žinoma, tai ne vieno susitikimo ar pokalbio pasekmė, bet tokioje veikloje kaip ši – užgesti negalima. Degi ir įkvepi aplinkinius arba pradedi naują kelionę.

JPP „Kurk Lietuvai“ praleidau trejus, neabejotinai turiningiausius, metus savo gyvenime. Tačiau anksčiau ar vėliau ateina metas pokyčiams. Manau, esamoje situacijoje tai į naudą tiek man, tiek programai.

Nerimauju tik dėl vieno – ar pavyks rasti tokią veiklą, kuri būtų tokia pati prasminga kaip ši. Labai tikiuosi, jog kada nors vėl ateis etapas, kuomet lauksiu pirmadienio ryto, kad galėčiau veikti.

Ką ryt veiksi?

Apsiausiu riedučius ir nusipirkusi ledų trauksiu į Vingio parką. Ir gal eisiu į darbo pokalbį...

Jau turi?

Kai aš po to pokalbio, apie kurį taip puse lūpų šneku apie valstybės užsakymus, priėmiau spendimą, kad žmogus nori ir turi daryti, tai kuo jis tiki – kitu atveju – jam nesiseks. Supratusi, kad nebetikiu kai kuriais žmonėmis ar idėjomis, nes programai „Kurk Lietuvai“ reikia degančių akių. Priėmiau spendimą likti Lietuvoje, nors tuo metu darbo pasiūlymų neturėjau.

Su tavimi šalia esantiems tikrai nenuobodu.

Veiksmo netrūksta. Kai pasakiau, kad išeinu iš darbo, manęs klausė, gal į politiką suksi? Ne. Ir daug jaunų žmonių nesiruošia, nes nelabai ja tiki. Aš jaučiuosi įsipareigojusi prieš „Baltąsias pirštines“. Manau, jog ši organizacija turi išlikti neutrali.

Ar yra poslinkių Lietuvoje, kurie Tave džiugina.

Lietuva yra labai šauni šalis. Aš pati į plėtros programą „Kurk Lietuvai“ su savivaldybėmis žiūrėjau atsargiai – ar pasiteisins, ar  kas norės važiuoti. Programos dalyviai sakė: „Jie mes gyvendami Anglijoje galim važiuoti dirbti į bet kurį miestą, tai kodėl negalėtume Lietuvoje“. Programos dalyviai neturėjo galimybės rinktis vietą, o tik savivaldybių veiklas. Jie išvažiavo. Pasirodė pirmieji rezultatai. Didžioji dali dalyvių po programos rotacijų ir lieka Lietuvoje.

Mano akimis Lietuva atsigavusi. Mūsų mobilumo padidėjimas atnešė daug gerų pokyčių. Kolegė pasakojo, kaip prie banko pamačiusi treninguotą vaikiną sutriko,  o jis atidaro duris ir sako: „Prašom“. Ji – „Ačiū“ ir išgirsta: „Geros dienos“. Kokia pirma mintis – sugrįžęs iš svetur.  Nereikia jaunimo stabdyti, kad neišvažiuotų į užsienį.  Reikia sakyti: „Važiuokit, vaikai, ir lauksim grįžtančių“. Kai supranta, kad jų šalis laukia, jie grįžta. Mano karta ir vyresnieji nori vaikus čia auginti. Bet mes skiriamės tuo, kad nenorim ir nelaukiam, kad kažkas kitas sukurtų tokias sąlygas, kurios tenkintų.

Dalyvavau Lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavime ir jame žinoma  režisierė teigė:  „Nevažiuokit į dabartinę Lietuvą, palaukit, kol mūsų karta sukurs geresnę. Kam jums galvą sienas pramušinėti...“ Buvau įpykusi dėl tokio pasisakymo. Manau, tai kartų skirtumas. Gal jai atrodo, jei sukurs man Lietuvą, nors pati joje negyvena, man bus geriau? Ne. Pasižiūrėkim į pilietinės galios indeksą. 97 proc. žmonių, kuriems daugiau kaip penkiasdešimt metų, sako, kad jų gyvenimui didžiausią įtaką turi Seimas ir Prezidentė. Tuo tarpu vaikai atsako, kad jie turi didžiausią įtaką. Man atrodo, kad mano karta yra karta, kuri sako, kad aš esu atsakingas už save, savo aplinką, šalį, už namą, kuriame gyvenu.  

Ką Tu manai apie šiandieninę žiniasklaidą?

Noriu užduoti klausimą: „Lietuvos žiniasklaida... Ar negalima rašyti pozityvių straipsnių? Ar tikrai viskas blogai?“

Gal klausimą peradresuoti tiems, kurių piniginėse yra žiniasklaida?

Žinoma, sunku pasakyti, kiek atsipirktų kitokia žiniasklaida kaip verslas. Bet gal? Jeigu atsirastų nors vienas portalas, nors viena priemonė apskritai. Man trūksta kokybės. Kodėl „Business Insider“ neskelbia ypatingai populistiškų publikacijų? Nesakau, kad žiniasklaidos tikslas edukuoti, bet tai tiesiogiai šalutinis poveikis. Žiniasklaida formuoja tautos savimonę. Ar jūs gelbėjat kartai, kuri nori kurti?

P.S. Ką Rūta veikia dabar?

Pasukau viešųjų ryšių kryptimi. Vis arčiau vaikystė svajonių.

Eugenija GIMBUTIENĖ

 Rūta Mačiulytė - ir visuomeninės organizacijos „Baltosios pirštinės“ valdybos pirmininkė

Rūtos „Kurk Lietuvai“ pirmoji rotacija buvo Ministro pirmininko tarnyboje, Vyriausybės kanceliarijoje