Susitikimo su kostiumų dailininke Indre Budreckyte vieta – garažų kiemas Naujamiestyje. Susėdame pasikalbėti visai ne prie stalo. Įsitaisome automobilyje. Būtent dabar, kai vyksta TV serialo filmavimas apleistoje gamykloje, Indrė ištaiko pusvalandį pokalbiui. Ne tik aktoriams – ir jų personažų įvaizdžio kūrėjams darbo tempai filmavimo aikštelėje nepalyginamai greitesni, nei teatre.

Scenoje drabužio idėja išsigrynina pamažu, kartu su vaidmeniu. Todėl čia nereikėtų skubinti įvykių – įsitikinusi I. Budreckytė. Šiuo metu ji kartu su Vilniaus kamerinio teatro (VKT) kolektyvu panirusi į Evaldo Jaro spektaklio „Nuogas karalius“ pagal Jevgenijaus Švarco pjesę kūrimą. Premjera – spalio mėnesį. „Šiam spektakliui jau turime aiškią kostiumų viziją“, – atskleidžia Indrė, sutikusi praverti užsklandą į savo darbo užkulisius.

Kiek drabužis prisideda prie spektaklio sėkmės? Aktoriams svarbu tik kostiumo patogumas?

Manau, teatre neatsiejamas ir vaizdas, ir garsas. Svarbu visuma, bendras pojūtis. Drabužis turi sukurti žiūrovui įtikinamą iliuziją. Tačiau be geros aktorystės joks rūbas nepadės. Ne batų skylučių kiekis, o  aktorinis meistriškumas lemia sėkmę. Kiekvienas aktorius ypatingas ir turi savitą požiūrį į kostiumą, jo kūrimą. Kartais tenka išlaukti, kol atsiranda pasitikėjimas. Būna, kad tenka įtikinti, o būna, kad ir aktorius pataria. Neabejotinai, be bendradarbiavimo – niekaip. Turbūt vienas pirmųjų, kuris ypatingai greitai ir lengvai priėmė mano pasiūlymus, buvo  Tadas Gudaitis. Šiai dienai jau galėčiau išvardyti kone visus VKT aktorius. Smagiausia, kai pavyksta  įgyvendinti visas idėjas ir kartu tarsi sukurti antrąją odą aktoriui.

Tačiau dar ir su režisieriumi reikia sutarti...

Kiekvienas režisierius – vis kitoks, o kūryba yra kūryba, tad kartais tenka įjungti visus turimus pojūčius, norint suprasti ir materializuoti režisieriaus vizijas.  

Kartais dar tenka išsiaiškinti, ką tuokart reiškia pakeltas režisierius balsas. Labai svarbus kūrybinis susikalbėjimas. Būna, jog skirtingais sakiniais kalbame apie tą patį arba tuo pačiu sakiniu – apie skirtingus dalykus. Beje, kai kada vyrams reikia ir daugiau patikslinimų, vaizdinės medžiagos.  

Kad suprastum ir įsigilintum į visas režisieriaus mintis, tenka nemažai bendrauti ir ne vien tik teatro salėje repetuojant. Dažniausiai geriausios mintys kyla aptariant kuriamą veikalą jau po repeticijų. Šiuo metu dirbu su Evaldu Jaru. Paprastai būna aišku, kas jam svarbu. Jis labai konkrečiai išdėsto mintį, užtat suprasti jį lengva. Ir ne paslaptis, kad daugiausia minčių ir norų Evaldas išdėsto, kuomet susitinkame ne teatro salėje, o filmavimo aikštelėje.

Taigi, emocijos gali užkaisti ir dėl drabužio?

Būna ir ginčų, ir pykčio. Būna tylios trinties. Tačiau po premjeros visada užvaldo euforija, tampa gera ir visos įtampos pasimiršta. Būna labai kontrastingų išgyvenimų. Kuriant tragikomediją „Kai žmonės vaidino dievą!..“ lengva nebuvo, nes ir pats turinys sunkus ir slegiantis. Tačiau po premjeros  sunkumas atslūgo ir teliko šilti jausmai visai dirbusiai komandai.

Drabužio idėją diktuoja ir aktoriai, ir režisierius. Kiek čia lieka jūsų pačios sprendimo?

Niekada nekuriu pati sau. Vyksta diskusijos, pasitarimai. Klausau ką kalba režisierius, įsiklausau į aktorių pageidavimus. Dauguma detalių ar pakeitimų atsiranda repeticijų metu. Man svarbu bendradarbiauti.

Kada kostiumas pradeda gyventi? Kaip jį kuriate?

Kostiumas nėra vien eskizo įgyvendinimas. Iš pradžių skaitoma pjesė, susipažįstama su medžiaga ir po aptarimų paruošiami eskizai. Kartais kostiumas gimsta ne nuo kelnių ar suknelės, o nuo netikėčiausios detalės, smulkmenos, aksesuaro.

Teatro kostiumai paprastai būna rinktiniai: vieni senesni, kiti rasti nauji ar pasiskolinti, kai kurie pasiūti konkrečiam aktoriui. Šiais laikais netrūksta nieko – nei parduotuvių, nei siuvyklų. Viską gali užsakyti ir pagaminti. Tačiau visada atsižvelgiu ir į praktinę pusę bei teatro galimybes. Gastrolės, teatrinis grimas, dažnai rodomas spektaklis – viskas palieka žymę apdaruose.  

Sceninis kostiumas kaip ir pats vaidmuo gimsta po truputį. Ištarti žodžiai, suvaidinta mizanscena atskleidžia ir praturtina aktoriaus aprangą. Kad ir kaip nemėgstu paskutinės nakties darbo, žinau, kad vis tiek teks.

Čia kaip koks burtas, kurį sužinojau iš ilgiamečių teatro darbuotojų: negalima per anksti atiduoti kostiumo. O kodėl negalima, nesakysiu, tegul lieka paslapty. Atsitinka ir taip, kad suknelę nusprendžiu pakeisti generalinės repeticijos išvakarėse. Pasikartosiu – kūryba yra kūryba...

Kantrybė ir tik kantrybė. Gali būti per brangu, jei užbėgsi įvykiams už akių. Tačiau sykiu turiu  būti visada pasiruošusi, kad kai jau bus priimtas galutinis sprendimas, galėčiau nedelsiant įgyvendint užmačias.

Kuo skiriasi rūbo, skirto dėvėti kasdieną, ir skirto scenai ar filmavimui, idėja?

Šiandien jau nelikę jokių ribų. Be abejonės, daug semiuosi iš gatvės. Net nepatikėtumėte, jei iš tikrųjų egzistuojančius tipažus perkelčiau į teatro sceną ar filmavimo aikštelę – sulaukčiau komentarų, kad taip nebūna.  

Kartais tiesiog kopijuoju ir specialiai kuklinu, supaprastinu. Žmonės tiesiog negalėtų patikėti, kad galima troleibuse sutikti moterį iškritusia krūtine pro palaidinės iškirptę, o jos sijonas nė diržo pločio nesiekia. Bet tai – ne šaržas, taip būna.

Kuriant spektaklį „Vertėjas“, teko spręsti, kaip perteikti kitos seksualinės orientacijos asmenį. Norėjosi visą dėmesį skirti emocijoms, išgyvenimams, o ne ekstravagantiškai aprangai. Taigi, kostiumas gimė ganėtinai santūrus.

Neturite tikslo, kaip menininkams būdinga, laužyti taisykles?

Viena vertus, kūryboje taisyklių nėra. Kita vertus, stereotipai egzistuoja ir nuo jų nepabėgsi. Žiūrovui reikia kurti iliuziją iš jam pažįstamų šablonų ir įvaizdžių. Žiūrovas turi tikėti personažu ir negalvoti apie kostiumą.

Rūbas dažniau nėra pagrindinis spektaklio akcentas, jis turi įsilieti į visumą. Taip pat žiūrovas turi atpažinti stereotipus, kai to reikalauja pjesė. Kaip tik tada vadovaujuosi „taisyklėmis“. O štai   Rolando Boravskio „Pogrindžio komedijoje“ specialiai siekėme akcentuoti drabužius, išryškinti kičą, kuris atspindėtų išorinį, materialųjį pasaulį, norą demonstruotis, tuštybę.

Kuo skiriasi drabužių kūrimo, atrankos principai teatre ir „greitajame“ kine?

Filmuojant TV serialus – žymiai didesni darbo tempai, todėl ir drabužių kiekis nepalyginamai didesnis. Čia rūbų turi būti daug ir jie bus greitai keičiami. Kiekvienai serijoje vaizduojamai naujai dienai reikalingi nauji drabužiai.

Su rūbais, skirtais filmavimui, panašiai kaip ir su teatro kostiumais: kažkas atkeliauja nauja, kažkas ir iš padėvėtų drabužių parduotuvių ar būna skolinti. Pasitaiko senų drabužių, kurie per filmavimą įgauna antrą gyvenimą. Tik pačių aktorių rūbų stengiuosi nenaudoti, nes niekada negali žinoti, kas jiems nutiks, kuomet iškeliaus iš mano akiračio: galbūt nubluks nuo skalbimo, o gal suplyš.

Teatre žymiai svarbesnis kostiumo ilgaamžiškumas, išliekamumas. Drabužis scenoje bus dėvimas daug kartų, todėl reikia, kad jis ilgai tarnautų.

Dar prieš 10 metų jūsų vardas buvo tarp „Mados infekcijos“ dalyvių. Kaip atėjote į teatrą?

Vilniaus dailės akademijoje mus rengė kaip podiumo dizainerius, mažai studijavome apie teatrą ar kitas mūsų specialybės galimybes. Tačiau realybė kita: podiumui kuria tik vienetai. Tai daug jėgų ir finansų reikalaujantis darbas. Kolekcija turi būti praktiška, kad po pristatymo ją būtų galima parduoti.

Iš tikrųjų  drabužių dizainerio darbo spektras – labai platus. Mados kūrėjai reikalingi ir reklamai, ir kinui, teatrui, jau nekalbu apie pramonę ar individualią gamybą. Kai pradėjau dirbti TV serialuose, pažinau daug aktorių. Tad ta pažintis, peraugusi į bičiulystę, ir atvedė į teatrą. Sykį paprašė pagelbėti, tai padedu iki šiol.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ