Filosofas Martynas Juocevičius nebesistebi jokiais smalsių lankytojų klausimais apie ateivius, žvaigždes (tas tikrąsias, šviečiančias danguje) ar kosmosą, kuriuos išgirsta vesdamas ekskursijas Lietuvos etnokosmologijos muziejuje (LEM). Martyną labiau neramina idėja, kad tikrovė – žymiai sudėtingesnė, nei žmogus gali įsivaizduoti ar jau yra išsiaiškinęs.

M. Juocevičius veda ir standartizuotas, ir autorines edukacines programas. Pastarosiose jis daugiau dėmesio skiria mokslo, filosofijos ir religijos sandūros problemoms bei gvildena nežemiškos gyvybės temą. „Tuo domiuosi jau daug metų – dar nuo mokyklos laikų. Nors jau išaugau iš kategoriškų teiginių paauglystės, vis dėlto esu įsitikinęs, kad neatpažįstamų skraidančių objektų – NSO – fenomenas egzistuoja. Tik klausimas – kas už to slypi, kokia tikroji jo prigimtis? Mėginu žmonėms šios problemos esmę paaiškinti kuo paprasčiau ir leidžiu pažvelgti į ją kiek kitu rakursu, parodyti, kur ir kodėl mes galime klysti”, – pasakoja ilgiausiai, jau 16 metų, lektoriumi ir ekskursijų vadovu LEM dirbantis M. Juocevičius.

Kokie dalykai dėl NSO reiškinio žmones labiausiai stebina?

Lankytojai dažnai nustemba, kad vadinamųjų skraidančių lėkščių fenomenas nebūtinai yra susijęs su protingos gyvybės galimybe visatoje – to dar niekas neįrodė.

Kita vertus, egzistuoja didžiulė tikimybė, kad tiek mūsų, tiek kitose galaktikose yra milijardai  žvaigždžių su apgyvendintomis planetų sistemomis. Kad tie keisti danguje blykčiojantys diskai gali būti technologiškai pažangesnių hipotetinių civilizacijų transporto priemonės –  tik vienas iš kelių dešimčių paaiškinimų.

Kuri iš tų versijų Jus patį labiausiai stulbina?  

Analizuodamas informaciją apie NSO – nuo atsitiktinių liudijimų iki išsamių mokslinių tyrimų – dažnai susimąstau, kad negali būti viskas taip paprasta, kaip mums, žmonėms, norėtųsi. Žalių žmogeliukų pilotuojami tarpžvaigždiniai erdvėlaviai – pernelyg tiesmukas atsakymas.

Mane labiau neramina, kad NSO fenomenas gali būti koks nors labai retas gamtos reiškinys ar kolektyvinės žmonijos sąmonės produktas. Tai reikštų, kad mes dar neperpratome gamtos dėsnių, nepažįstame žmogaus psichikos. Galbūt tai ženklas, kad  klystame vertindami tikrovę. Man regis, pasaulis yra žymiai sudėtingesnis ir įdomesnis, nei mums atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kodėl mokslininkai, ieškodami nežemiškos gyvybės pėdsakų, vadovaujasi tik mūsų planetai būdingos gyvybės kriterijais? Kur čia problema?

Pirmiausia, neturime jokio išorinio pavyzdžio, todėl apie gyvybę, sąmonę ir protą kituose pasauliuose sprendžiame pagal save. Be to, mokslo metodologijoje egzistuoja savisaugos ir savireguliacijos principas, vadinamas Okamo skustuvu – nebūtina kurti naujas teorijas, jei tiriamą reiškinį galima paaiškinti patvirtintomis žiniomis. Fundamentalusis mokslas nemėgsta fantazuoti, jis grindžiamas racionaliomis prielaidomis ir apčiuopiamais faktais.

Vis dėlto egzobiologai, modeliuojantys gyvybę kitose planetose, beveik paneigė gyvybės formų panašumo idėją. Greičiausiai ji visur yra tokia skirtinga, tokia įvairi, kad jos nė neatpažintume susidūrę. Ypač jei ji atsirado ir funkcionuoja visai kitu cheminiu pagrindu, nei mūsų planetoje.

Išvada gali nepatikti: visata pilna įvairiausios gyvybės, bet ji mums beveik arba visiškai nepažini, todėl ir komunikacija su ja – neįmanoma. Beje, apie pasaulių daugį ir bendravimo problemas su jų gyventojais kalbėjo jau Antikos mąstytojai.

Kodėl žmogus tarytum nori, kad „kiti” būtų į jį būtinai panašūs?

Žmogus visada ieško panašių į save – ir visatoje, ir kitose kultūrose, ir kasdieniame gyvenime. Tai galbūt kyla iš vienišumo baimės, psichologinio saugumo ir bendravimo poreikio. Jei paaiškėtų, kad esame vieninteliai savo rūšies atstovai, neliktume vieni, bet vieniši visatoje, o tai  – bauginanti perspektyva.

Tokia mintis ir apskritai daugybė hipotezių apie didžiausias paslaptis gali ir iki beprotybės privesti...

Kartą muziejuje per paskaitą apie visatos kilmę su lankytojais diskutavome, kas galėjo būti iki Didžiojo sprogimo, t.y. kas buvo, kai nieko nebuvo ir kokia viso to prasmė. Vienas vyriškis iš auditorijos sako: „O galite daugiau nieko neaiškinti ir į klausimus nebeatsakinėti?” Klausiu, kodėl. Jis: „Neduok dieve, viską suprasiu”.

Iš pažiūros tai – anekdotinė situacija, bet ji parodo natūralią gynybinę proto reakciją, kai priartėjama prie labai sudėtingų egzistencinių klausimų. Ji atskleidžia, kad žmogui gali būti pavojinga žinoti per daug arba viską perprasti iškart. Tokia ribinė patirtis gali negrįžtamai transformuoti asmenybę, sukrėsti ištisas visuomenes. Kartais tiesą savyje reikia auginti labai kantriai, o jos rezultatą – ilgainiui prisijaukinti.

Todėl kai žmonės klausia, kas atsitiktų, jei staiga sužinotume, kad nesame vieninteliai visatoje, kokia mūsų egzistencijos prasmė, kas vyksta po mirties ir panašiai, atsakau, jog gyvenimas pasikeistų neatpažįstamai.

Ir muziejaus, ir mano, kaip gido, tikslas nėra pateikti galutinius atsakymus, o paskatinti lankytojus susimąstyti apie būties problemas. Siekiu juos išstumti iš kasdienybės, praplėsti akiratį.

Sutikite – astrofizika ir filosofija yra visiškai skirtingos sritys. Kokių kyla konfliktų tarp šių mokslų, tarsi meteoritas trenktųsi į Žemę?

Pirmiausia reikėtų susitarti dėl sąvokų. Esu labiau linkęs kalbėti apie fundamentaliąją gamtotyrą kaip moderniojo mokslo pamatą, grindžiamą matematiniu modeliavimu bei praktiniais eksperimentais, ir metafiziką kaip būties teoriją, tiriančią tikrovės prigimtį.

Tuomet konfliktas tarp mokslo ir filosofijos, kuris ypač išryškėjo Naujaisiais amžiais, iš tiesų egzistuoja, o jį veikia visiškai skirtingos metodinės nuostatos: mokslą domina tik jusliniai, matematiškai išmatuojami ir lygtimis aprašomi faktai, o filosofija grynojo mąstymo pastangomis mėgina įveikti juslinę tikrovę. Gamtotyrai tikra tik tai, kas apčiuopiama, filosofijai – kas mąstoma.

Filosofijos ir gamtotyros santykis daugybę šimtmečių buvo labai glaudus. Nepamirškime, jog įvairūs gamtos ir net socialiniai mokslai išsirutuliojo iš bendriausių filosofijos problemų. Mano galva, lemtingas pasaulėžiūros lūžis Vakarų civilizacijoje įvyko tuomet, kai XVII-XVIII a. gamtos tyrinėtojai atsiribojo nuo metafizikos kaip kliuvinio.

Atmetę išankstines filosofines ir religines prielaidas, tokie mokslininkai kaip G. Galilėjus, J. Kepleris, I. Niutonas, paklojo pamatus šiuolaikiniam gamtamoksliniam pasaulio vaizdui. Tačiau jų išradimai ir atradimai gamtą bei kosmosą, galima sakyti, nustebuklino, nudvasino.

Beje, šie pasaulėvaizdžio revoliucionieriai išgyveno nemenkas vidines dramas, nes religinis tikėjimas jiems buvo svarbus gyvenimo komponentas, kai kurie jų turėjo net teologinį išsilavinimą. Pavyzdžiui, J. Kepleris net mėgino žudytis, kuomet matematiškai įrodė, jog planetų orbitos yra ne idealaus apskritimo formos, kaip teigiama Šventajame Rašte, o ištęsto apskritimo – elipsės. Suprantate jo problemą: nuogas skaičius prieš dieviškają valią?

Panašioje kryžkelėje atsiduria ir šiuolaikiniai mokslininkai, tiriantys mokslo paribio problemas: kas nutinka medžiagai juodojoje bedugnėje, kas glūdi už visatos krašto, ar įmanoma keliauti laiku, ar galima viršyti šviesos greitį, ar egzistuoja sąmonė paralelinėse tikrovėse. Tai – itin intriguojantys, stiprias emocijas provokuojantys mokslo, filosofijos ir net religijos sankirtos taškai.

Susiduriate su mokslininkų arogancija dėl savo veiklos, požiūrio?

Dar nuo studijų laikų Vilniaus universitete mes jautėme, kad fundamentaliųjų mokslų atstovai su ironija ir net užuojauta žiūri į filosofiją ir filosofus. Neva filosofija – kalbėjimas apie nieką, kuris nepateikia jokių konkrečių apibendrintų išvadų, o štai modernusis mokslas kerta iš peties – tikrovę dešifruoja sėkmingai. Esą filosofijai šiandien išvis nėra ką veikti.

Vienas garsus lietuvių fizikas man pašaipiai yra sakęs, kad neturėtų apie ką diskutuoti su Sokratu ar Platonu. Esą senovėje žmonės nieko nenutuokė apie visatos prigimtį ir sandarą, todėl bepigu tų laikų mąstytojams buvo spekuliuoti tomis temomis, o dabar – gravitacija, inercija, termobranduolinė sintezė, elektromagnetinės bangos – visata kaip ant delno.

Toks požiūris – skurdus, trumparegiškas. Iš tiesų mokslas geba paaiškinti, kaip veikia tikrovė, o egzistencinių klausimų vengia. Klausimas „kodėl?“ mokslui nepatogus, nes prasmės į formulę neužrašysi. Todėl ir filosofija, ir religija vis dar reikalingi tam, kad matytume ir vertintume ne tik pasaulio paviršių, bet ir gelmes. Kad suvoktume, jog negalima tik ardyti – reikia ir kurti. Kad besaikės naudos siekimas beatodairiškai eksploatuojant gamtą sukels katastrofą. Esama įtarimo, jog į mokslinio metodo agresiją planeta jau atsako ekologinėmis problemomis.
 
Jums labai lengva būtų paprieštarauti: kas iš tų egzistencijos klausimų, kai svarbu laikas ir pinigai?

Būtent dėl tokio požiūrio, kurį iš dalies ir lemia mokslinis pragmatizmas, mūsų pasaulio suvokimas yra iškreiptas, nepilnavertis, didžiausia vertybė ir tikslas – kaupti daiktus ir laisvai jais manipuliuoti. Ignoruojame savo gelminius egzistencinius poreikius, svaigindamiesi daiktais.

Kita problema, kad mokslas dabar labai veikiamas verslo. Tai jau ne tas mecenavimas kaip viduramžiais, kuomet užsakoma nutapyti Siksto koplyčią, kad žmonės grožėtųsi, o rėmėjas jaustų moralinį pasitenkinimą. Šiandien mecenatas pasveria galimą praktinę naudą, paskaičiuoja, kokį pelną jam galiausiai atneš tas rėmimas. Mokslinio romantizmo laikotarpis, kai mokslininkai dirbo sau ir savo malonumui, pasibaigė. Dabar verslininkai duoda užsakymus, ką ištirti ir kokius rezultatus gauti.

Kokią galią gali turėti mokslo ir verslo susijungimas, XX a. antrojoje pusėje parodė Jungtinės Valstijos. Ryškus to pavyzdys – Silicio slėnis. Karo sektorius šiandien irgi smarkiai daro įtakos mokslo raidai, išradimams. Mokslas šiais laikais nėra savarankiškas tiesiogine šio žodžio prasme.

Kur čia tuomet matote filosofijos vaidmenį?

Turime nepamiršti, kad mokslas išaugo iš filosofijos, todėl ji galėtų nubrėžti mokslo kompetencijos ribas. Filosofijos funkcija galėtų būti moralinis, etinis mokslinių išradimų ir atradimų įvertinimas ir prevencija nuo nepageidaujamų pasekmių.

Kitaip tariant, filosofija privalo paskatinti susimąstyti apie mokslo peršamų vertybių patikimumą. Egzistencinių klausimų apeiti negalima, negalima nuo jų nusigręžti, susitelkus tik į trumpalaikius ir paviršutiniškus tikslus.

Ištikus prasmės krizei, atsiveria egzistencinės tuštumos, kurias užpildo menkaverčiai pakaitalai – pseudomokslinės teorijos, abejotinos „okultinės“ praktikos, burtininkavimas ir pan. Tarytum greito maitinimo restoranas, į kurį tu užsuki, kai nėra laiko, o labai norisi valgyti, nors intuityviai nujauti, kad toks maistas ir tokie maitinimosi įpročiai nėra į sveikatą. Pasaulis šiandien dvasiniam pasisotinimui tiesą vartoja kaip tas bulvytes free,  nes neturime laiko laukti sveiko, skanaus, daugiau kainuojančio patiekalo. Gi viskas – laikas ir pinigai.

Ugnė Vanagaitė