Kartą Simas Šuminskas pasiėmė didelį popieriaus lapą. Jo galvoje buvo tuščia. Todėl jis tiesiog braukė linijas. „Vis tiek kas nors ateis“, – toks pasitikėjimas jam padėjo atsipalaiduoti. Menininkas tiesiog stebėjo, kaip ranka pildo pagaliukais popieriaus lapą. O tada nutiko tai, ko jis iki šiol negali išreikšti žodžiais.

„Tikra meditacija“ – taip S. Šuminskas apibūdina jo gyvenimą pakeitusią patirtį. Jis suvokė, kad meditacija nėra veiklos nebuvimas. 24-erių kūrėjas džiaugiasi savo gyvenimu čia ir dabar – ir piešdamas, ir gamindamas „Ach skanu“ veganišką šokoladą.

Niekada nesėdate prie popieriaus lapo, jau turėdamas vaizdinį, ką piešite?

Tos vadinamosios vizijos ateina – irgi iš niekur nieko, būna toksai „pukšt“. Staiga atsirandantis suvokimas, kad taip turi būti. Žinai, kaip viskas turi atrodyti ir ką tai reiškia. Pavyzdžiui, pamačiau medituojančio žmogaus ir šalia tupinčios varlės viziją. Neužmiršau to, prisiruošiau ir nupiešiau.

Tačiau dažniausiai paimu ir piešiu. Tada piešinys yra kaip mano atspindys. Turiu galimybę pažinti save, nes piešiu iš savęs, iš pasąmonės. Atsisėdu prie lapo ir nežinau, ką piešiu. Tiesiog piešiu linijas. Kai nupiešiu daugmaž trečdalį, viskas paaiškėja. Tada jau galiu darbą tobulinti, ieškoti, kaip jį užbaigus.

Mėginate atsakyti sau į gyvenimo klausimus?

Čia toks kaip veidrodis. Manęs atspindžiai. Palieku popieriuje tai, ką išgyvenu. Tada suprantu, kas yra svarbu. Labai mėgstu simbolizmą. Jau gana seniai pradėjau medituoti ir užsiiminėti joga –  turbūt bus dvylika metų. Tai jau manyje įsišakniję. Mano visi darbai yra susiję su dvasingumu.

Kas jums yra dvasingumas?

Gyvenimas.  Anksčiau įsivaizdavau, kad tai yra atskira erdvė. Labai norėčiau, kad žmonės suprastų, jog visos dvasinės praktikos veda į paprastą, normalų gyvenimą. Lygiai taip pat, kaip rūpiniesi kūnu, turi pasirūpinti savo protu ir dvasia.

Kokia giliausia meditacinė patirtis?

Kartą pasiėmiau popierių. Nežinojau, ką piešti, todėl sėdėjau ir braukiau linijas. Vieną po kito piešiau tokius pagaliukus.  Piešiau ir galvojau: „Vis tiek kas nors ateis“. Taip pripiešiau pusę didžiulio lapo – atrodo, ten buvo A2 formatas. Ir tada nutiko tai, ko dar iki šiol negaliu išreikšti.

Tai buvo tikra meditacija. Protas išsijungė visiškai. Tada aiškiai supratau, kad galiu ir kurdamas praktikuoti meditaciją. Natūraliai tas supratimas atėjo. Bet reikėjo nemažai metų, kol tai atėjo.

Ar būtent tada susitelkėte į grafiką?

Jau trejus metus prieš tai piešdavau grafinius dalykėlius. Tačiau prieš metus įvykęs tas įvykis, kai piešiau pagaliukus, pakeitė mano suvokimą. Man tai buvo didelis įvykis.

Tada sąmoningai pradėjau daugiau piešti ta pačia technika. Vienas mano pirmųjų tokio stiliaus darbų vadinasi „Pabudimas“. Žmogus iš pagaliukų, kurio tik galva išsikišusi. Šalia skraido bitutė.
Jis prabudo, jis iškišo galvą iš tos lavinos, to juodulio.

Santykio su aplinka motyvas tavo darbuose labai stiprus. Yra kitas darbas, kuris vadinasi „Atsakymai aplinkui“. Ten vaizduojamas žmogus, kuris panašus į akmenį.

Tas žmogus lenkiasi. Kai lenkiesi, tu atiduodi pagarbą. Tai nėra savęs žeminimas – kaip dažnai suprantama Europoje. „Nusilenk“, – sako žmogui tie akmenys. Tas ir lenkiasi. O nusilenkęs supranta daugiau.

Atsakymai yra aplinkui. Jei stebėsi aplinką, ji tau pasakys, ką daryti. Mokytojas nebūtinai turi ateiti pas tave kaip gyvas žmogus su dviem kojom, dviem rankom ir dviem akim. Mokytojai nuolat yra šalia mūsų – kaip medžiai, kaip akmenys.

Kita mintis yra, kad medituojantysis tampa panašus į akmenėlį, o akmenėlis tiesiog stovi, tiesiog būna ir viskas. Tiesiog būti tuo, kuo esi – tai ir yra meditacijos esmė.

Kitame piešinyje šalia medituojančio žmogaus tupi varlė. Darbas kelia šypseną, tačiau ar čia tikrai norėta tik pajuokauti? Gal padėtumėte įžvelgti gilesnę prasmę?

Medituojantis žmogus sėdi. Ir varlė sėdi.

Medituotojas gali sėdėti lotoso pozoje ir apsimesti, kad medituoja. Būna, ir aš atsisėdu medituoti. O tada prasideda: „Ką valgysiu vakarienei?“, „Ką man dar reikia padaryt?“, „A, tai aš su draugais vakare susitinku“.  

Varlė atrodo lyg ir kvaila, tačiau moksliškai yra ištirta, kad du trečdalius gyvenimo ji praleidžia panašioje į meditaciją būsenoje. Ji ne galvoja, o yra buvime. Tas yra gražu. Zen budistai sako: „Sėdėk, kaip varlė“.  Jeigu sėdi, tai tik sėdėk.  Daryk tai, ką darai.

Tada kuris čia medituoja – žmogus ar varlė?

Nėra vienos tiesos. Tai man ir svarbiausia išreikšti per darbus. Skirtingi žmonės gali skirtingai juos suprasti – taip, kaip jiems reikia. Man yra įdomu, kaip kas supranta. Kalbuosi su žmonėmis apie tai, ką jie darbuose mato. Labai įdomu, nes per tą atspindį kitaip pamatai ir žmogų.

Koks buvo įdomiausias atsiliepimas?

Yra mano darbas, kuriame vaizduojama mergaitė, apsikabinusi save. Atrodo, kad ją apkabinęs kitas žmogus – didelis, plikas. Atrodo, kad ji prisiglaudusi prie to didelio žmogaus krūtinės. Tačiau tas vyras, stipresnis žmogus, yra išėjęs iš jos. Tai yra jos stiprybė.

Vyrai į šį darbą neatkreipė didelio dėmesio, o visos moterys sakė: „Vau, kaip gražu“. Matyt, tai yra daugumai moterų aktuali patirtis. Ne vyras laiko moterį, o ji pati save laiko. Tai moterims ir patinka.

Kitas žmogus nėra tavo centras. Jis gali tau padėti. Tačiau stiprybė kyla iš tavęs. Visą laiką stiprybė yra čia.

Ar pats juodos ir baltos spalvų santykis irgi turi simbolinę reikšmę?

Tai yra paprastumas.

Visų pirma man patinka, kad tai yra paprasta. Yra toks pasakymas – dieviškumas yra paprastumas. Menas turėtų būti paprastas.

Gali visą sieną išpiešti realistiniais dalykais, atliktais nuostabia technika. Tačiau gerą idėją gali visiškai primityviai išreikšti – ir tai bus daug geriau, nes tas pirmasis piešinys buvo tuščias.

Mene idėja yra svarbiau už techniką?

Taip. Ką tik skaičiau, kad žmogus pardavė paveikslą už 46,5 milijono dolerių. Apie tokį paveikslą daugelis žmonių sakytų: „Aš irgi galiu tokį nutapyt“. Minimalizmas, raudona ir mėlyna spalvos – ir viskas. Tačiau jo idėja kainavo būtent tiek pinigų. Ir aš sakau, kad žmogus ne išlošė, o užsidirbo tuos pinigus.

Žmogus mokėjo parduoti savo idėją. Be abejo, tu neparduosi, jei kursi nusiteikęs: „Aš esu menininkas, bet man nesvarbu, ar mano darbus kas nors pirks. Kursiu sau“. Tačiau toks menininkas nesiplečia, jis užsidaręs savyje.

Manote, kad pardavimas irgi yra santykis tarp kūrėjo ir žmonių?

Taip. Esu tiesiog žmogus. Nesu užsidaręs į dėžutę. Jeigu noriu, kad žmonės pamatytų darbus, turiu galvoti, kaip juos parodyt. Jeigu noriu užsidirbti, natūraliai galvoju, kaip juos parduot.

Gal parduoti išmokai, studijuodamas Nyderlanduose? Kaip apskritai vertini Meno ir technologijų studijų kokybę?

Tai buvo medijų studijos – daug darbo su kompiuteriais, mokėmės dirbti „Photoshop“, tam tikrų videodalykų. Piešti ten nemokino. Aš už dėstytojus geriau piešdavau.

Tai yra labai geros, perspektyvios studijos. Bet tada man nebuvo įdomu, todėl po poros metų grįžau į Lietuvą. Dabar jau mąstau sugrįžti ir baigti mokslus. Suprantu, kaip tai yra naudinga.

Aš be galo dėkingas toms studijoms, kad jos atvėrė mano kūrybingumą. Supratau – galiu būti laisvas. Žmonės tiek daug visko yra sukūrę. Dabar labai svarbu yra idėja, o ne visa siena, realistiškai išpaišyta.

Tačiau piešiate jūs puikiai, nors esate baigęs paprastą mokyklą ir niekur nestudijavote piešimo. Ar piešti išmokote pats?

Daug piešdavau pats – nuo pat vaikystės. Mano tėtis nuolat piešdavo, mama irgi buvo baigusi dailės mokyklą. Niekada nenustojau piešti. Buvo įvairių pokyčių – nuspręsdavau tapyti, tada netapydavau. Bet ką nors piešdavau visuomet.  

Akademinio piešimo mane mokė skulptorius Gediminas Žuklys. Dvejus metus mokiausi dar prieš stodamas į universitetą. Paskui, grįžęs iš Olandijos, tobulinausi pas jį dar metus. Tada porai metų išvažiavau į Indiją – medituoti ir keliauti.

Dabar dirbate šokoladą gaminančioje įmonėje. Ar tai yra laikinas darbas dėl pinigų, kol dar negalite užsidirbti iš savo darbų?

Tikrai ne tik dėl pinigų. Aš išsišiepęs visą dieną šokoladą gaminu. Man visą laiką džiaugsmas.

Tarp piešimo ir šokolado man nereikia rinktis. Anksčiau dažniau klausdavau pats savęs, ką pasirinkti. Ribodavau save, manydamas, kad turi būti tik taip arba anaip. Iš tiesų galima nuolat „miksuoti“ įvairią veiklą. Čia ir yra kūryba.

Gaminimas yra kūryba. Fotografija yra kūryba. Piešimas – irgi kūryba. Viskas yra kūryba. Tai yra pats procesas, einantis iš tavęs.

Be kūrybos žmonės nepadarytų nieko. Mąstymas yra jau kūryba. Veiksmas tėra tos kūrybos išraiška.

Skamba gražiai, tačiau ar sistema kūrėjo neriboja?

Sistema prieš kūrybą yra nulis. Jei skundiesi, kad sistema tave stabdo, tai reiškia, kad pats save riboji. Sistema nieko tau nedaro, ji tiesiog yra.

Aišku, yra visokių sienų. Tačiau į visa tai galima pažvelgti kūrybiškai. Sistema gali net įkvėpti kūrybai. Dažniausiai sieną mes pastatome sakydami: „Tai neįmanoma, aš negaliu, tai yra kvaila, ką kiti žmonės pagalvos“. Taip pradedi netikėti, kad gali. Užkerti kelią mąstymui, kaip pereiti sieną. O ją praeiti gali tada, jei nuspręsi sąmoningai nematyti, kad tai yra siena.

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ

Simo Šuminsko darbus galima rasti „Facebook“ socialiniame tinkle, jo puslapyje „Linija“.

Žmogus prabudo - iškišo galvą iš lavinos, iš juodulio.

Kuris čia medituoja – žmogus ar varlė?

S. Šuminskas piešė nuo pat vaikystės - dėl to techniškai jo piešiniai atrodo nepriekaištingai

Pasaką apie Eglę Žalčių Karalienę S. Šuminskas supranta kaip dvasinio persikeitimo istoriją.

Sistema prieš kūrybą yra nulis.