Praėjo metai, kai garbingiausias Lietuvos kino apdovanojimo titulas atiteko jauniausiai aktorei - šešiolikmetei Anastasijai Marčenkaitei. Ji pripažinta 2014 metų geriausia metų aktore ir įteikta „Sidabrinė gervė“ už vienuolikmetės Marijos vaidmenį filme „Ekskursantė“. Šį filmą, sukėlusį nemažai diskusijų, rodė nacionalinė televizija. Kalbamės su Anastasija apie filmą ir ne tik jį.

Daugelis teigia, kad sulaukus įvertinimo, pripažinimo ir atlėgus pirmosioms emocijoms pajauti tarsi tuštumą. Koks tau buvo laikas „Sidabrinei gervei 2014“ „nutūpus“ ir pripažintai geriausia aktore, prabudus kitą rytą?

Tikrai pirmąsias dienas išgyvenau ne ką mažiau išgyvenau emocijų, nei per įteikimą. Iki „Sidabrinių gervių“ ceremonijos gyvenau nežinioje, bet viltyje, kad gal pavyks ją gauti. Ją gavusi labai džiaugiausi. Buvo daug emocijų. Kitą rytą tikrai neatsibudau jausdamasi žvaigžde... Bet emocijų pakako. Sulaukiau daug sveikinimų ne tik iš tolimesnių giminaičių, bet mane pažinojusiųjų ir jau baigusiųjų mano mokyklą moksleivių. Tai nustebino, džiugino, stiprino pasitikėjimą savimi ir tikėjimą, kad neklystu norėdama būti aktore.

Šis pavasaris irgi pažymėtas svarbiu įvykiu.

Vakar gavau Olgos Tamašauskienės baleto mokyklos „Nuotaika“ baigimo diplomą. Baletui atidaviau vienuolika metų. Pradėjau lankyti šešerių. Buvo abejonių po septynerių metų, išlaikius egzaminus, kad gal jau gana, ar spėsiu suderinti mokslus ir baletą. Tada ne be artimųjų palaikymo, kad tikrai sugebėsiu ir  spėsiu, mokiausi toliau. Būdavo akimirkų, kai buvo labai sunku fiziškai ir psichologiškai, bet gerai, kad paklausiau ir nemečiau. Laiko atradau, jėgas sukaupiau ir dabar esu laiminga. Ir baigusi šią mokyklą, galiu ateiti ir šokti, repetuoti ar net turėti savo mažųjų mokinukių grupę. Pedagogė Olga stengiasi ne  tik mokyti šokti, bet paruošti mus gyvenimui apskritai – jausti atsakomybę prieš komandą.

Į baletą mane užrašė mama. Šešiametei juk sunku suvokti ko nori, kas tavęs ten laukia... Mamos noras buvo tiesiog lavinti. Po pirmos pamokos buvau įvertinta, kaip gabi mokinė. Taip ir prasidėjo mano didžioji kelionė po baletą. Kuo ilgiau lankai, nors ir sunku, tuo mažiau nori mesti, nes gaila įdėtų pastangų.

Dažnai jaunam žmogui toks argumentas nėra svarus priimant sprendimą?

Kai pradėjau gauti didesnius vaidmenis, didėjo ir atsakomybė – negaliu mesti ir pavesti visos grupės. Tiesa, kad iš mano bendraamžių tik vienas kitas linkęs nesiblaškyti pasirinkus pomėgius, jų nemesti, kai tenka įdėti daugiau pastangų dažniausiai laisvo laiko sąskaita.

Grįžkim prie Marijos iš filmo „Ekskursantė“. Kaip sužinojai apie atranką?

Sėdėjau matematikos pamokoje. Į ją atėjo moteris, kuri išdalino lapelius. Juose buvo informacija, kad reikalinga mergaitė tokio ir tokio amžiaus, kalbanti lietuviškai ir rusiškai, ten buvo ir jos kontaktai. Aš parodžiau mamai, ir ji susitarė dėl dalyvavimo atrankoje. Jų buvo net penkios. Teko suvaidinti gabaliuką duoto scenarijaus. Paskui buvo ilga tyla ir maniau, kad pasirinko kitą mergaitę...

Ar per atranką jau žinojai apie ką filmas, kad vienuolikmetė mergaitė yra pagrindinė herojė?

Gerai nepamenu, bet manau, sužinojome vėliau. Suprantu užslėptą klausimo dalį... Mama tikėjo, kad aš galėsiu viską gerai suvaidinti.

Gal tai mamos svajonės išsipildymas tavyje? O gal tu nuo mažumės svajojai būti aktore?

Garsiai mama nėra prasitarusi apie tokią svajonę. O aš tikrai nenorėjau būti aktore. Tuo metu svajojau užaugusi tyrinėti jūras.

Tai sekasi ir tikslieji dalykai?

Čia ir būtų visa bėda, nes patinka ir gerai sekasi tik biologija. Bet dabar suprantu, kad mano sritis – menas. Gal man atrankose ir vėliau atliekant vaidmenį padėjo baleto mokykla, nes turėjau sceninės raiškos patirties.

Iš kur meninė gyslelė?

Viena močiutė gražiai grojo gitara, kita turėjo gerą balsą. Mama yra rašiusi eiles. Ji kuria drabužių modelius ir gražiai siuva. Tėčio rankoms pasiduoda bet kokie medžio darbai. Sesuo labai gražiai piešia ir studijavo dizainą.

„Ekskursantė“ nufilmuota per 40 dienų. Per filmavimus visada šalia buvo mama?

Kelis kartus lydėjo tėtis, kartais - abu, bet dažniausiai buvo mama. Jai irgi priklauso dalis „Sidabrinės gervės“. Aš labai gerai prisimenu tą laiką. Tuomet į mokyklą nėjau, važiuodavau į filmavimus. Man patiko, visi manimi rūpinosi, žaidė. Tikrai nebuvo minties: „Greičiau viskas baigtųsi...“ Priešingai, kai baigėsi filmavimai man buvo liūdna.

Režisierius Audrius Juzėnas kalbėdamas apie filmą yra sakęs, kad Tavo herojės amžius toks keistas – jau ne vaikas, bet dar negalintis apsispręsti dėl savo pasirinkimo. Ką tu manai?

Aš manau, kad Marijai teko didžiausi iššūkiai dar būnant vaiku, bet ji juk neturėjo kitokio pasirinkimo. Negaliu pasakyti, kad perskaičiau scenarijų ir supratau, suvokiau jos išgyvenimus. Žinojau apie tremtį, bet kiek vienuolikos metų vaikas gali tai suvokti? Bet mane žavėjo Marijos valia, užsispyrimas. Filme mano ašaros visada buvo tikros. Gal ne visada aš verkdavau kaip Marija, bet verkdavau prisiminusi savo liūdną išgyvenimą.

Drastiškos filmo scenos. Jų ne viena. Kaip tu joms ruošdavaisi?

Prieš filmuojant išskirtines scenas režisierius su manimi prieš tai kalbėdavosi, aiškindavo, kad čia tik filmas ir man nereikia bijoti, taip nutinka ne tau, o tavo herojei. Juk tik režisierius ir žinojo, ko jam reikia ir kaip iš manęs tas emocijas išspausti. Prievartavimo scena man buvo sunki tik dėl to, kad teko ją kartoti bene daugiausiai kartų. Kai reikėjo tą išgyvenimą į save įsileisti ir kartoti gal dešimt kartų, tada jau nieko nesinori – tik kažkokiu būdu išleisti iš savęs susikaupusias emocijas. Kitos emociškai stipresnės scenos man nebuvo sunkios.

Visada buvo smalsumas, kurį norėjosi patenkinti, iššūkis, kurį man norėjosi įveikti – juk aš galiu... Tokiais momentais mama mane palaikė buvimu šalia ir man buvo  saugu, gera.  

Teko skaityti režisieriaus žodžius, kad tokias scenas atlaiko tik talentingi žmonės...

Aš skaičiau. Apie save girdėti gerus žodžius labai malonu, bet man visada atrodo, kad jie išsakyti su avansu. Aš savęs nepervertinu ir, dėkui Dievui. Mama kartais mane net pabara: „Kodėl tu savęs nevertini...“

Ar vyresnei būtų sunkiau suvaidinti tose drastiškose scenose? Ar tu girdėjai kažkokių atsiliepimų iš bendraamžių?

Manau, kad taip, juk būna paaugliški kompleksai. O replikų kažkokių negirdėjau.

Režisieriaus nuomone, filmas „Ekskursantė“ yra jaunesnei kartai, kuri filme mato ne tik skaudžią tremties tematiką, bet apskritai žmogiškumą.

Aš taip nemanau. Nemenką dalį mano kartos žmonių mažai kas jaudina. Kita vertus, jaunoji karta gal nėra linkusi vertinti – tik juoda arba tik balta.

Manau, kad žmonės, jau visiškai stovintys ant savo kojų, turintys vertybes, požiūrius ir gyvenimiškos patirties be istorinės  linijos filme mato ir kitą svarbią esmę – norėjimą parodyti žmogiškumą.

Tau teko vaidinti su rusų kino žvaigždėmis. Kas įsiminė?

Buvau vaikas ir nesuvokiau, kad tai labai garsūs aktoriai. Man nebuvo sunku su  jais bendrauti. Labiausiai įstrigo Igoris Savočkinas, Aliona Ivčenko, Raisa Riazanova. Jie daugiausia su manimi bendravo, globojo, davė patarimų. Jie buvo labai paprasti, nuoširdūs. Iš lietuvių aktorių labiausiai įstrigo Valda Bičkutė nors jos vaidmuo ir trumputis. Su ja buvo malonu šnekėtis.  

Praėjusią vasarą vėl teko kartu vaidinti su Valda Bičkute. Šį kartą animaciniame filme „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“  judvi kuriate skirtingo amžiaus Jurgio Zauerveino mylimosios personažą. Kokia čia  patirtis?

Kol filmas nepasirodęs, negaliu daug kalbėti. Man tai buvo naujas iššūkis, nes jis bus animacinis filmas. Buvo kiek sunkiau įsijausti į vaidmenį, nes reikėdavo įsivaizduoti, kad tu esi kažkokiuose rūmuose ar kokį kitą daiktą, prie kurio stovi, bet jis bus vėliau nupieštas. Šiame filme reikėjo kalbėti angliškai, vokiškai. Supratau, kad filmavimasis man yra malonumas.

Kiek metų praėjo po „Ekskursantės“ iki  naujo vaidmens?

„Ekskursantė“ ekranuose pasirodė tik daugiau nei po ketverių metų nuo jo sukūrimo. Per tą laiką aš užaugau. Pradėjus filmą rodyti, buvo gal kokie penki pasiūlymas 12 -14 metų mergaitei... Bet aš buvau jau šešiolikmetė. Jei ne tas ilgas tarpas, manau, tikrai kalbėtume apie daugiau sukurtų vaidmenų. Tas laikas atėmė iš manęs dalelę galimybių...

Savo gyvenimą Tu sieji su aktoryste?

Taip. Norėčiau būti kino aktore, nes jis man artimesnis. Suprantu, kad lengva nebus, bet jeigu jaučiu potraukį, norą, tai manau - sugebėsiu.   Nesakau, kad nesukirba mintis, jog gavus diplomą gali viskas tuo ir baigtis... Bet juk nepabandžiusi, niekada ir nesužinosiu, ką galiu. Kur tiksliai norėčiau studijuoti dar neapsisprendžiau, bet dar turiu truputį laiko...

Artimieji dėl pasirinkimo palaiko, o ką apie tai mano bendraamžiai? Kodėl užduodu šį klausimą? Juk šiandieninėje žiniasklaidoje labai jau vienpusiška informacija apie aktorius, jų darbą.

Vakarėliai, skandalai... Gal todėl aš mažai su kuo iš bendraamžių kalbuosi apie savo ateities ketinimus. Daugelio įsitikinimu tai darbas, kuriam nereikia jokių pastangų. Kita vertus, nemaža dalis bendraamžių mano, kad jei turi talentą šokti, muzikuoti ar vaidinti, tai daugiau niekam tu ir netinki, nieko nesugebėtum.

Kokius filmus mėgsti žiūrėti?

Romantines dramas, psichologinius. Iš paskutiniųjų filmų įstrigo „Meilės priesaika“, kuri paremta tikrais faktais. Tai graži meilės istorija. Kodėl tokios nepažiūrėjus, tokia įkvėpia. Mėgstu komedijas.

Ar žiūrėdama filmą pagalvoji apie filmavimo niuansus, matai tą „virtuvę“?

Jei filmas labai geras ir mane įtraukia, tuomet nieko nepastebiu ir tik atsitokėju jam pasibaigus, bet būna, kad matau, kas ne taip ar pasvarstau, kaip ir kodėl scena taip nufilmuota. Jeigu nepatinka aktoriaus vaidyba, man atrodo, kad net stiprus siužetas kiek nublanksta.

Kalbantis supratau, kad laisvo laiko neturi daug?

Labai mažai. Tikrai neturiu laiko dažnai leisti laiką su draugais. Ir kartais norisi nutrūkti, ištrūkti, bet...

Tu labai atsakinga.

Stengiuosi. Laisvu laiku patinka važinėtis su dviračiu, būti gamtoje. Mėgstu knygas skaityti ir galiu neatsitraukdama skaityti, kol baigsiu. Aišku, tam lieka tik atostogos, nes pakankamai daug tenka perskaityti privalomos literatūros.

Tu ir lietuviškai, ir rusiškai kalbi labai švariai.

Rusų mano pirma gimtoji kalba, bet nuo mažumės kalbu ir lietuviškai. Man abi jos svarbios. Mama kilusi iš Baltarusijos. Tėtis vilnietis.  

Ar tavo karta šiuo metu kalba apie pasikeitusią situaciją Europoje, apie lietuvių požiūrį į kitas tautas?

Jaunimas nėra kvailas ir jis gal net labiau pastebi, tik nereiškia viešoje erdvėje savo nuomonės. Aš jaučiu, kad įtampos yra daugiau. Jeigu gyvenam XXI amžiuje, ginčus reiktų išmokti spręsti pagarbiau vienas kito atžvilgiu.  Jeigu kalbėčiau apie toleranciją kitoms tautoms, tai, manau, jos tikrai trūksta ir kartais atrodo, kad jos daugiau dabar sulaukia homoseksualai. Gal tai kažkiek ir mados reikalas.

Ką labiausiai vertini žmoguje?

Nuoširdumą, gebėjimą būti šalia, padėti, kai to labiausiai reikia ir drąsumą.

Pagaliau vasara. Ką veiksi?

Skrisiu pas sesę į JAV.

Gero skrydžio linkim ir kylant į aktorystės padanges.

Kalbėjosi Eugenija GIMBUTIENĖ

 

 

Anastasija Marčenkaitė kine debiutavo vienuolikmetės Marijos vaidmeniu filme „Ekskursantė“ (asmeninio albumo nuotr.)

Mergina 2014 metais pripažinta geriausia metų aktore ir už vaidmenį „Ekskursantėje“ apdovanota „Sidabrine gerve“ (asmeninio albumo nuotr.)

Baletui atidavusi vienuoliką metų A. Marčenkaitė šiemet baigė Olgos Tamašauskienės baleto mokyklą „Nuotaika“ (asmeninio albumo nuotr.)