Tapytojas Andrius Zakarauskas piešia dabartį. Jis stovi prieš drobę, – dažnai ji tokio paties ūgio, –  ir stebi, kas vyksta. Tai gali būti linksma, liūdna, sudėtinga, skausminga. „Jei žmogus geba gyventi šiuo momentu, jis jaučia viską. Mes paprastai gyvename planais, iliuzijomis, praeitimi“, - tapytojas tvirtina, kad dabartis yra viskas, ką mes turime. Toje dabartyje gali vykti viskas. Galima išeiti pasivaikščioti į sostinės Pilies gatvę, apžiūrėti ten parduodamus paveikslus ir iš jų pasisemti įkvėpimo.

Kuo jums įdomūs tie Pilies gatvėje eksponuojami paveikslai, nuo kurių kiti menininkai pašaipiai suka žvilgsnį?  

Stengiuosi daugelyje dalykų pamatyt kažką, kas man patinka arba nepatinka. Pilies gatvės paveiksluose daug keistenybių. Galima rasti visko – nuo įprasto kičo, peizažiuko su vandens telkiniu, miškeliu, dangumi, žolyte, krūmeliu iki anekdotinių siužetų. Labai juokingas paveikslas buvo, kuriame nupieštas Katedros bokštas, o šalia jo – vėžlys, dramblys ir erelis. Nesąmonė, bet žiauriai juokinga.

Gal toks darbas pavirsta menu būtent Pilies gatvės kontekste? Jei pamatytumėte tokį galerijoje, ar nesakytumėte, kad tai – prastas darbas?

Galbūt. Tai priklauso nuo nuotaikos, kuri yra tą akimirką. Dar viena situacija iš tos erdvės įsiminė. Šalia kabėjo du tokie patys miško peizažai su tekančia upe ir mažu kriokliuku. Viename kriokliukas teka į kairę, kitame –  į dešinę. Identiški paveikslai. Man labai patiko. Kažkaip priminė mano paties idėjas.

Daug kas priklauso nuo to, ką mokame pamatyti. Skonis ir interesai juk keičiasi. Kažkada vaikystėje žiauriai nemėgdavau manų košės. O dabar taip skanu kartais išsivirti vakare. Labai skanu.

O ką vaikystėje mėgdavote piešti?

Pradinėse klasėse mokiausi Nepriklausomybės atgavimo laikais, taigi, dažnai paišydavau karą. Vėliau kartu su seneliu perpiešinėdavome paveikslą. Turėjome tokį „socrealistinį“ peizažą – turbūt Kauno marių. Mėginome perpaišyti, šį tą pridėdami ir savo. Atsimenu, pripiešiau grybų ir gėlių.

Kūryba į mano gyvenimą atėjo pamažu. Nuo darželio padainavimų, pašokimų ir papaišymų – iki dailės mokyklos. Nuo mokyklos choro – iki bažnyčios choro, tada – iki Dailės akademijos choro.

Gal ir dabar tebedainuojat?

Nebent pats sau eidamas. E. Kučinsko „Laimės žiburys“ - smagi daina.

Taip šnekučiuojantis kilo mintis, kad jūsų darbai kažkaip susiję su garsu.

Gal taip atrodo, nes didelį dėmesį skiriu ritmikai, ir pasikartojimams.

O dėl muzikos... Man pačiam muzika yra svarbi. Niekaip nenusibosta Steve Reich, Phillipe Glass  muzika. Juntu, kad šie muzikai yra artimi mano kuriamam menui.

Man labai įstrigo, kaip kompozitorius F. Latėnas pasakojo apie tai, kaip kuria savo muziką. Jis tvirtino paimantis truputį to, truputį ano, o tada padarantis savo. Aš irgi taip darau.

Tai dėl to atsitinka, kad paveiksluose yra ir griežtų formų, ir potėpių chaoso?

Man svarbu, kad žiūrovas ne tik pamatytų, ir viskas. Turi būti skaitymo momentas. Kas vyksta, kai kokią nors knygą skaitote? Akys bėgioja iš dešinės į kairę, iš kairės į dešinę. Tai įmanoma ir paveiksle – akys gali judėti nuo vieno elemento iki kito.

Prisimenu iš vienos komunikacijos paskaitos, kad kai tamsioje erdvėje įjungi prožektoriuką ir judini tą raudoną taškelį, akys natūraliai tai seka. Kai vaizdas statiškas, jis savaime nuobodokas. Dėl to ir
pridedu tokių „kleckų“, kad akis vaikščiotų po vaizdą.

Man net norisi stovintį vaizdą padaryti bėgančiu. Gal kada net kiną darysiu, bet dar nesugalvojau, koks galėtų būti siužetas. Kol kas įdomu su stovinčiu vaizdu.

Niekada nesinori piešti be jokių rėmų, tiesiog taškytis dažais?

Prieš atvažiuodamas mokytis į Vilnių, oi kaip taškiausi. Kaune yra stipri abstraktaus ekspresionizmo mokykla – brūkšt, brūkšt, brūkšt, rutuliukas, brūkšniukas, ir štai žmogeliukas. Smagu taip viską supaprastinti.

Dabar man taip nebeišeina. Pasitaškau, bet savotiškai pasitaškau. Daugiau ne taškausi, o braukiu.

Teko kalbėtis su dailės mokyklos vadove Jūrate Stauskaite. Ji pasakė tokią mintį – jei pradėsi žmogų mokyti paišyti gipsines galvas, jis gali taip užsigniaužti, kad paskui nieko nebenorės piešti. O jei pradėsi mokyti nuo taškymosi, tai žmogus pats vėliau užsinorės struktūros, sistemos. Gal ir jums taip buvo, kad pradėjote nuo ekspresijos, o paskui ėmėte rėmų ieškot?

Na, ji tai pasakė iš savo pedagoginės patirties. Man atrodo, kad ieškojimas gali būti visoks. Ir aš už tai, kad žmonės mokytųsi teisingai nupiešti tą gipsinę galvą. Ne visai sutinku, kad taškydamasis dažais žmogus išlaisvės. Žmogų išlaisvina sąmoningumas.

Su kokiais klausimais susidūrėte, rinkdamasis savo kelią?

Vienu metu man buvo labai svarbu, kaip rasti šiuolaikinį požiūrį ir kartu būti labai individualiu.  Kaip aplinkinis pasaulis siejasi su mano matymu.

O paskui užsinorėjau visiško anonimiškumo. Ėmiau mąstyti, kad galima daryti rankų gamybos fabrikinius produktus.

O ką norite parodyti, daugybę kartų kartodamas žmogaus siluetą?

Žmogaus figūra yra kaip potėpis. Ji priklauso nuo to, kaip teptukas braukia brūkšnį. Tačiau vien teptuko užtepimo man per mažai. Norėjosi, kad atsirastų žmogus su savo išraiška.

Vienu metu norėjau išskirti savo tapybą kaip vyrišką. Bent jau paskutiniu metu man svarbiau vyriškoji pusė.

Ką vadinate vyriškąja puse?

Tai yra mano žvilgsnis į tai, kas yra vyras, kokios yra jo pareigos. Tiesa, kai pradedu tai įsivardinti, tai truputį baisu, koks esu senoviškas. Vadovaujuosi griežtomis, gal per auklėjimą perduotomis normomis.

Matote vyrą kaip griežtą, tvirtą, valingą?

Taip. Nežinau, kiek man tai tinka. Tačiau man labai gražūs Leni Riefenstahl filmai, kuriuose rodomi besisukantys atletiški kūnai.

Anksčiau nesportavau, tik dabar pradėjau lankyti sporto klubą. Mane sužavėjo – ir visai ne dėl to, kad ten galima raumenį užsiauginti. Kai visąlaik kuri, suki galvą, gali nusigalvot. Reikia pailsėt nuo to. Labai smagu, kai tik stebėt judančias kūno dalis. Suvokt, kada įkvėpti, o kada – iškvėpti. Kelti, nuleisti. Daugiau nieko nereikia galvoti. Visiškai pailsiu. Mąstau, kas tai yra – gal meditacija.

Mačiau jūsų paveikslą, kuriame yra stebėtojas – tapytojas, kuris žiūri į  paveikslą. Man įdomu, kiek jūsų darbuose yra svarbus pats stebėjimas.

Stebėjimo ir žiūrėjimo momentas yra svarbus. Aš esu ir pats tapytojas, ir pats žiūrovas. Tapau tai, kas arčiausiai. Yra aš, drobė, dažai. Stoviu vienas prieš vieną su paveikslu. Aš net drobę dažnai pasiimu tokią, kad būtų panaši į mano ūgį.

Tai – dialogas su paveikslu?

Aš sakau, kad tai yra kaip pokalbis pačiam su savim. Gal keistai skamba, bet juk galima sakyti, kad pats save geriausiai supranti, girdi, išklausai. Ar taip yra iš tikrųjų, nežinau. Bet kai kuriais momentais taip atrodo.

Jums svarbu piešti tai, kas vyksta esamuoju laiku? Stengiatės piešti dabartį?

Tą momentą. Nežinau, kaip papasakoti, koks jis yra. Gali būti visoks – ir linksmas, ir liūdnas, ir sudėtingas, ir skausmingas. Jei iš tikrųjų žmogus sugeba gyventi šiuo momentu, jis jaučia viską.

Mes gyvenam planais, iliuzijomis, praeitim. O iš tikrųjų yra tik dabartinis momentas.

Jūsų darbų spalvos nėra linksmos.

Vienas mano mokytojas sakė, kad spalvų paletė ateina savaime, subręsta su patirtimi. Dabartinės spalvos atėjo iš „teliko“ ekrano. Tarsi viskas būtų matoma per „šaltas“ kameras. Pavadinau tai „žalio ir violeto santykiu“. Visaip tą vadinau. Vadinau ir sidabru – pilką spalvą vartoju kaip sidabrą, arba kaip asfalto spalvą, kai noriu viską nuleisti žemyn.

O nesinori visko kaip tik aukštyn pakelti? Nutapyti „kičinį“ paveikslėlį ryškiai oranžine ar dangiška mėlyna spalva?

Oranžinė man labai patinka. Visokios man spalvos patinka. Bet oranžinę ir rožinę naudoju tik tam tikromis akimirkomis, potėpiuose. Man gražiau, kai yra šiaip balta. Švaru, ant baltos spalvos galima viską daryti.

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ

 

 Žmogaus figūrą A.Zakarauskas mato kaip potėpį

 

Tapytojas didelį dėmesį skiria ritmikai ir pasikartojimams.