Praėjusį pavasarį kasmetinėje Lietuvos spaudos fotografijų parodoje įsiminė Tado Kazakevičiaus kadras „Po maudynių”. Kategorijoje „Portretas” jis pelnė „Auksinį kadrą”. Fotografijų serijoje „Nepažįstamieji” jo užfiksuoti vyresnės kartos vyriškių portretai. Atsitiktinai paėmęs fotoaparatą į rankas prieš septynetą metų, fotografas šiandienos istoriją rašo dažniausiai juodai baltomis fotografijomis, išsiskiriančiomis nuoširdumu, atvirumu. Tariantis dėl pokalbio, Tado sąlyga – susitikimas tik po darbo valandų, o jos pralekia reklamos agentūroje.

Jūsų gyvenime daug veiklų. Kaip jas rikiuotumėte mažėjančia tvarka?

Pradėčiau nuo šeimos, bet čia gal ne veikla... Pirmoje vietoje fotografija, nors ji nėra nei mano uždarbis, nei gerovę kuriantis dalykas, bet tai didelė aistra. Antroje vietoje – darbas. Toliau su tokia pat aistra būtų  – gal tik mažiau laiko skiriant – dokumentikos platformos „Latitude55“ kuravimas. O paskui atsiranda daug įdomių meninių dalykų:  noras spausti nuotraukas pačiam, domėjimasis naujomis senomis technologijomis. Norų daug – tik laikas ribotas. Labiausiai gera laiką leisti su manąja Ieva (žmona – aut. pastaba) ir žiūrėti filmus, o norėdamas save realizuoti – imuosi fotografijos.

Kas užfiksuota paskutinėje juostoje?

Ryškintoje juostoje yra prieš naujuosius metus užfiksuotas šeimos susitikimas. Valėm ežerą nuo meldų ir padariau keletą sūnėno Jono ir dukterėčios Elzės portretų. Neryškintoje: Vilniaus vaizdai. Stengiuosi visada nešiotis fotoaparatą. Ir šiandien per pietus po kiemus palandžiojau.  Juk toks gražus oras. Iki šio pokalbio užfiksuotame paskutiniame kadre – Vilniaus kiemas.

Kaip fotografija atėjo į Jūsų gyvenimą?

Ir keistai, ir gal primityviai – fotografija mane užkrėtė draugas. 2008 metais iš Londono grįžau kalėdinių atostogų. Draugas buvo ką tik nusipirkęs skaitmeninį veidrodinį fotoaparatą. Aš pamačiau tą kokybės skirtumą, gilumą, tą diapazoną, kaip veikia atvira diafragma. Ir aš nusipirkau skaitmeninį fotoaparatą, paskui susidomėjau juostiniais aparatais. Tada atsirado didelė aistra vidutinio formato juostai. Atradau portretą. Pasidarė labai įdomu fiksuoti žmones, kuriuos sutinku gatvėje.

Nuo tada man daugiau nelabai kas rūpėjo fotografijoje – išskyrus žmogų. Man portretas yra istorija, kurią žmogus man papasakoja, ir ji man būtina. Neįtikėtina, kiek gali sutikti įdomių žmonių. Tai labai stebina. Apibendrinant sakyčiau, kad fotografija  atsirado beieškant.

Skaitmeninės fotografijos laikais jūs pasirinkite juostinį fotoaparatą.  

Skaitmeninė fotografija man be „šriubelio“, be kabliuko – atėjau, pamačiau, nufotografavau, kažkur įsimesiu ir turėsiu atminimui. Juostinėje fotografijoje tu žinai kiekvieno kadro vertę. Juostoje yra 12 kadrų ir turi taupyti. Tada atidžiai renkiesi, ką fotografuoti. Paskui ryškini juostą, nori turėti atrinkto vertingo kadro negatyvą. Juostinėje fotografijoje daug atsitiktinumo ir žavesio. Man juosta yra magija, o skaitmeninis fotoaparatas – daugiau mokslas –  skaičiukai subėgiojo ir rezultatas toks, koks ir turi būti. Juostoje yra stebuklo gimimas. Nors kita vertus, foto istorijoms užfiksuoti aš kartais renkuosi skaitmeninį fotoaparatą, bet tik dėl greičio ir visiško pasitikėjimo.

Kita priežastis – aš šiandienoj ieškau praeities. Užfiksuotuose kadruose tarsi bandau pagauti tų dienų kažkokį jausmą – ironiška,  bet taip yra. Gal todėl mano kadrai kažkam įdomesni, gal tai yra mano išskirtinumas.

Kada supratote, kad galite lygiuotis su profesionalais?

Tikriausiai supratęs, kad ši mano veikla įgauna prasmę. Dabartiniam pasaulį yra erdvių,  kuriose gali viešinti fotografijas ir matai, kaip tave vertina. Kalbant konkrečiau, savimi tikėti pradėjau kai „sulipo“ pirmoji fotoserija „Nepažįstamieji“. Iki tol buvo pavieniai kadrai, o šios serijos portretuose įžvelgiau vientisumą ir supratau, kad šį sumanymą verta auginti, kuriuo noriu ir turiu ką pasakyti.

Portretų serijos „Nepažįstamieji“ personažai vyresnės kartos vyrai. Kodėl?

Sutikau vieną žmogų, nufotografavau, paskui kitą... Žmonės buvo įdomūs, kadrai šnekantys. Tada turėjo atsirasti moterų portretai, bet jos kaip visada save labiau bijo rodyti ir dažniau sulaukdavau atsakymo „ne“. Kai kadrų santykis buvo 10:1, nusprendžiau sumanymą įgyvendinti vyrų portretais. Kodėl vyresni? Turėjau savotišką interesą tai senyvesnei vyriškių kartai. Man norėjosi parodyti vyriškumą, kuris manau yra įgytas.

Galėčiau sakyti, kad senyvų žmonių portretai buvo mano tiltas į tai, ko aš ieškau pats. Tu jų klausai, tu tą žmogų naudoji kaip tiltelį, kuriuo nueisi ten, kur nori. Gyvenimo patirtis ir džiaugsmai užaugina jų istoriją. Neskubėjimas, laiko turėjimas atskleidžia įdomumą. Dabar visi skuba, atrodo, tiek daug veiklos, o sustoję neturi, ką pasakyti; susitikę, ko paklausti...

Kas lemdavo renkantis portreto personažus?

Visuma. Bandžiau juose įžvelgti praėjusio laiko veidą dabar. Sunkiausia tiesiog prieiti prie nepažįstamo žmogaus ir jį užkalbinti. Nebaisus atsakymas „ne“, pokalbis. Tik momentas, kai turi prisiversti užkalbinti. Atrodo šimtą kartų apsvarstei - eiti ar neiti. Tai panašu, kai būdamas dvylikos svarstai, ar pakviesti mergaitę šokiui. Tiesiog nedrįsti, ir tuo pačiu labai traukia.

Projekte „Nepažįstamieji“ daugiausia užfiksuoti užsieniečiai. Lietuvių tik nedidelė dalis.

Projektą pradėjau gyvendamas Londone. Seriją sudaro apie 80 portretų ir tik koks dešimtadalis yra lietuviai. Daug kas bandė pabrėžti, kad Lietuvoje tokio projekto neįmanoma įgyvendinti. Man kaip tik lietuviai atviriau pasakodavo kai kuriuos savo gyvenimo dalykus. Prieiti prie jų gal net paprasčiau, nes žinai lietuvio būdą.

Tuo metu, kai fotografavau „Nepažįstamuosius“, turėjau tik trumpas atostogas Lietuvoje, tai ir lėmė tokį santykį. Gal tik išskirčiau, kad užsienyje žmonės dėl savo gyvenimo kokybės yra ramesni. Nors ten ekscentrikų santykis tikrai didesnis. Kai grįžau į Lietuvą projektas natūraliai pasibaigė. Gal nepasibaigė, bet kuomet nejauti, kad tema gali kažkur toli nueiti, keistis per metus, tikrai nereikia krauti į tą pačią krūvą kadrų, bet archyvas auga vis vien.

Kaip apibendrintumėt savo herojus?

Žmonės, kurie akyse nešasi istoriją, kurią aš norėčiau papasakoti. Žmonės, kurie suvirpina mano širdį ir paliečia vaizduotę. Sentimentalumo ieškau ir juose, ir pats savyje. Sentimentalumas jungia mane ir herojų.

Todėl ir vaikai dažni fotografijų personažai?

Garsaus fotografas yra pasakęs: „Labai gerai fotografuoti arba vaikus, arba senyvus žmones. Vieni dar nemoka meluoti, kitiems jau nesvarbu“.  Jie neapsimetinėja.  Vidutinio amžiaus žmogus turi užsidėjęs kaukę, kuri nėra įdomi. Arba įdomi ir tada gimsta kažkokios konkrečios serijos fotografijų. Viduriniosios kartos žmonės yra tokie sunkesni. Jie turi daug rūpesčių, jie dar ieškojimuose. Vyresnioji karta gyvena sentimentuose, vaikai dar nieko nevertina. Be to, vaikai yra tarsi simbolis – jie parodo tikrą miestą, kaimą per savo emocijas.  

Būtent kadras „Po maudynių“, kurio herojai vaikai, praėjusių metų Lietuvos spaudos fotografijos konkurse tarp portretų pripažintas „Auksiniu kadru“. Ką apdovanojimas Jums reiškia ir kas po jo pasikeitė?  

Buvo labai malonu. Tik nežinau, kas maloniau – gauti  „Auksinį kadrą“  ar pamatyti savo nuotrauką ant fotografijų katalogo viršelio? Smagu buvo tą kadrą matyti plakatuose, kvietimuose. Atrodo, jau ir nusipelnei. Kita vertus, negali patikėti, kad taip įvyko. Dviprasmiškos mintys. Aš iki paskutinės minutės nežinojau, tad nepamenu, ką sakiau ant scenos, nors šiaip neturiu jai baimės. Paskui pradedi analizuoti. Padidėjo atsakomybė. Gal pradėjau kitaip atrodyti kitų akyse.

Kokiai krypčiai save priskirtumėte?

Senajai Lietuvos fotografijos mokyklai. Daug kas nemėgsta savęs statyti į rėmus, indetifikuoti. Man fotografijos klasika labai svarbi ir įdomi, aš jai jaučiu sentimentus. Sakyčiau, esu lietuvių fotografinės mokyklos tęsėjas. Nors jaučiu, kad kūryboje yra savitų dalykų, bet nesibaidau suvokimo, kad tai yra tąsa. Man patinka humanizmas. Aš – visiškai humanistas. Iš lietuvių fotografų išskirčiau Antaną Sutkų, Romualdą Rakauską, Aleksandrą Macijauską, Romualdą Požerskį, Marijoną Baranauską, Vaclovą Strauką, Ireną Giedraitienę. Sunku išskirti, nes jie visi savo laiku fotografijomis kalbėjo apie žmogų. Iš jaunesnių man artimas Artūras Valiauga.

Mano nuomone, viskas, kas įvyko XX a. reportažinėje ar portretinėje fotografijoje, man yra visiškas humanizmas - pradedant Henri Cartier-Bressonu, Augustu Sanderiu. Man fotografija yra daugiau atspindėjimas nei interpretavimas.

Daugiau dėmesio, populiarumo sulaukia kontraversiškos tematikos fotografijos. Gal krypties tematikos pasirinkimą apsprendžia ir charakteris?

Aš fotografijoje ieškau ramybės, o ne iššūkio. Fotografijoje ieškau techninių ir kokybės iššūkių. Fotografija turi likti atgaiva. Tai darau iš aistros. Gal negaliu sakyti, kad fotografija yra mano hobis, bet tai – gyvenimo dalis, mano ramybė, kurią taip suprantu. Kai pasižiūri per fotoaparato akutę, tarsi stabteli, matai, kad gyvenimas gali būti lėtesnis -  bevelyčiau taip ir palikti. Tai mano nuomonė, neperšu jos kitiems. Jei kažkam įdomu, ką aš darau, tai gerai. Jei gyvenimas duos tai, kas man įdomu, kur širdis veda, gal rasiu ir kaip menininkas laimę.

Spalvota ar nespalvota fotografija: kada vienai ar kitai atiduodate pirmenybę?

Truputį pasmerki save fotografuodamas vien juoda balta, bet, kita vertus, tuo gali būti išskirtinis. Joje labiau gali prisidėti prie kūrinio – juostos ryškinimas, nuotraukų spaudimas. O spalvotą renkiesi dėl papildomos informacijos. Esu vizualistas, nes dirbu tokioje srityje. Be to, negaliu atsikratyti polinkio į gražių spalvų santykio paiešką. Suredaguota spalvota fotografija gali geriau atrodyti nei balta juoda, bet kaip meno kūrinys – man yra nespalvota nuotrauka. Juk fotografija atsirado juodai balta. Norėčiau, kuo toliau, tuo daugiau taip fotografuoti. Tai artimiausias autoriaus kelias nuo pradžios iki rezultato. Bet aš vis dar pasiblaškau...

Kas pirmasis vertina jūsų fotografijas?

Mano Ieva. Dar kolega Darius (Chmieliauskas – aut. pastaba). Dar draugas Paulius, nuo kuriuo ir prasidėjo mano posūkis į fotografiją.

Artimieji tikriausiai negalėtų skųstis savo portretų stygiumi?

Mes dažnai renkamės kartu leisti laiką, bet nuotraukų tikrai nėra daug. Būna, kad per susitikimą išfotografuoju kokias dvi juostas, o iš jų atrenku tikrai vertus 4-5 kadrus. Dabar dažnai fotografuojama neieškant kadro, o pliauškinama.

Kodėl atsirado platforma „Latidute55“?

Nebuvo istorijų, dokumentikos fotografijai erdvės, o autorių sukurtų darbų buvo. Prašant autoriams ir mudviejų su Dariumi iniciatyva tokia erdvė atsirado. Ji naudinga ir studentui, ir žmogui, kuris domisi fotografija, ir suinteresuotam kurti. Tai nėra rimtas darbas, bet bandau suteikti tokią pagalbą, kurios man pačiam kažkada reikėjo.

Kokie artimiausi planai?

Tęsti seriją apie nykstančius simbolius Lietuvoje. Ją pradėjau praėjusią vasarą.

Kūrybinės sėkmės.

Eugenija GIMBUTIENĖ

M-Tadas-Kazakevicius-po-maudyniu

"Po maudynių". Tadas Kazakevičius.

 M-Tadas-Kazakevicius-nepazystamieji-01

 "Nepažįstamieji". Tadas Kazakevičius.

M-Tadas-Kazakevicius-nepazystamieji-02

"Nepažįstamieji". Tadas Kazakevičius.

M-Tadas-Kazakevicius-nepazystamieji-03 

"Nepažįstamieji". Tadas Kazakevičius.

M-Tadas-Kazakevicius-nepazystamieji-04

"Nepažįstamieji". Tadas Kazakevičius.

M-Tadas-Kazakevicius-siaip-01

Tado Kazakevičiaus nuotr.

 M-Tadas-Kazakevicius-siaip-02

 Tado Kazakevičiaus nuotr.

M-Tadas-Kazakevicius-siaip-03

Tado Kazakevičiaus nuotr.

M-Tadas-Kazakevicius-siaip-04

 Tado Kazakevičiaus nuotr.

M-Tadas-Kazakevicius-siaip-05

Tado Kazakevičiaus nuotr.

M-Tadas-Kazakevicius-siaip-06

Tado Kazakevičiaus nuotr.

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.