Poetė Aušra Kaziliūnaitė: „Dėl laisvės kovoju nuolat, labiausiai – su savimi“
Išeiti iš kultūrinio šiltnamio kuriant užuot likus „saugiame uždarame kiaušinyje su savimi“, derėtis su sociofobija ir kalbėti socialinėmis temomis – poetė Aušra Kaziliūnaitė tokias kovas su savimi išgyvena kasdien. Jei reikia rinktis, sėkmingo žmogaus kelią ji išmaino į sąžiningumą sau, stengiasi gyventi nuolatiniame veiksme, atveriančiame laisvę naujoms idėjoms ir sako, kad laukinio kapitalizmo atodūsiais dar kvėpuojančiai Lietuvos visuomenei savo laisvę reikia atrasti vis iš naujo.
Domantas Razauskas: „Apie albumus, kurie man nepatinka, tiesiog nerašau“
Domantas Razauskas gerai prisimena sovietmečio kirpyklose plaukus besidžiovinančias moteris: jos sėdi po didžiuliu gaubtu ir skaito žurnalą. „Dabar aplink mus esantis muzikos srautas yra kaip tas džiovintuvas“, – muzikos kūrėjas tvirtina, kad šiais laikais muzika tėra tik fonas. Anksčiau jis pats klausydavosi muzikos automobilyje ar gamindamas pietus.
Pradėjęs rašyti muzikos apžvalgas, dainų kūrėjas suvokė – klausytis muzikos taip pat yra menas. Jis prisiminė savo senelį. Klausytis muzikos jam buvo šventas dalykas. Prieš tai jis prasimankštindavo, gražiau apsirengdavo, atsisėsdavo, susikoncentruodavo, paprašydavo, kad kiti jam valandą netrukdytų. Tada D. Razauskas matydavo jį verkiantį ar paslaptingai besišypsantį.
Viktoras Topol: „Noriu, galiu ir esu (visur) lygiavertis varžovas“
Dvidešimt trejų Viktoras Topol, turintis judėjimo negalią, yra daugkartinis lengvojo kultūrizmo pasaulio ir Europos čempionas, hip hopo stiliaus šokių vežimėlyje pradininkas, savanoris, išbandęs aktorystę, ir šiuo metu rimtai pasinėręs į edukologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Viktoras sako, kad, jo nuomone, trūksta neformalaus kalbėjimo apie negalią. "Esu ne kartą važiavęs į susitikimus su mokiniais. Jiems gal iš pradžių nedrąsu, bet smalsu, kaip įveikti vežimėliu laiptus, jie nori prieiti, paliesti. Tokio bendravimo labai trūksta. Mano manymu, tai duoda keliagubai didesnės naudos nei teorinės paskaitos", - sako vaikinas.
Miesto tekstų mediumė: visuomenė nebegyvena viena žinute
Menas ant sienų be sienų – taip galima apibūdinti miesto tekstus, vaizdus medžiojančios ir juos atvirukais paverčiančios vilnietės Elenos Malinauskienės eksperimentus. Sienų piešiniai ir užrašai, dulkių ir lietaus kūriniai, kuriuos jos fotoaparatas paverčia abstrakčiu menu, tampa daugialypių, prasmingų teigiamų žinučių užtaisu, lyg pats miestas kalbėtų su praeiviais. Keliose reklamos agentūrose dirbusi, dabar visa galva į atvirukų kūrimą pasinėrusi miesto tekstų tyrinėtoja jaučiasi kaip nesibaigiančioje parodoje be galerijų ir taisyklių – saviraiška, menas, autorių laisvės ribos joms nebepaklūsta.
