Požiūris
Lietuvos spaudos fotografija: paspaudi mygtuką, užsidirbi dešrelėms
Geriausiu Lietuvos spaudos fotografu tituluojamas Ramūnas Danisevičius neseniai surengė itin gerų vertinimų sulaukusią personalinę fotografijų parodą „Taškas“. Tačiau kol visi gėrėjosi ir žėrė komplimentus jo meniškoms fotografijoms, autorius tyliai pasišalino ir ėjo fotografuoti blizgių aukštuomenės vakarėlių. „Ne, tų vakarėlių fotografavime jokio meno nėra, paspaudi mygtuką, ir tiek“, — sako žurnale „Klubas“ šiuo metu besidarbuojantis fotografas. Nėra, anot Danisevičiaus, Lietuvoje ir fotožurnalistikos. Jau nebėra. Redaktoriams šiuo metu reikalingos tam tikros formos nuotraukos vietai užpildyti. Apie tai, kas svarbiausia Lietuvos fotožurnalistikoje, ir kodėl daugiausia „Auksinių kadrų“ per spaudos fotografijos konkurso istoriją laimėjęs fotografas kartais apmėtomas sniego gniūžtėmis, skaitykite šiame interviu.
„Svarbu mokiniams parodyti, kuriais tekstais galima pasitikėti“
„Liūdna, kad dažnai žmonės net nevertina to, kas parašyta, o vertina asmenį, kuris parašė tekstą“, - kalba Vilniaus Licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. Jis įsitikinęs, kad vaikai nuo mažumės turėtų būti mokomi kritinio mąstymo. Tada jie lengvai atskirtų vertingus ir nevertingus tekstus. „Tekste turi būti pateikiamos įvairios nuomonės apie problemą. Tada analizuojama, kurie argumentai svaresni ir padaroma išvada“, - S.Jurkevičius tokių tekstų lietuviškoje žiniasklaidoje randa retai. Tuo jis nesistebi - nelengva matyti ne juodai baltą, o spalvotą pasaulį.
Skirmantas Valiulis: „Skęstame vaizdų šiukšlyne“
Fotografijos ir kino kritiką Skirmantą Valiulį galime drąsiai vadinti tikru fotografijos žinovu. Jis ne tik atidžiai seka Lietuvos spaudos fotografijos raidą, bet ir pats ne kartą vertino fotokorespondentų darbus kasmet besiplečiančiame ir vis didesnę reikšmę įgyjančiame konkurse „Lietuvos spaudos fotografija“. Apie tai, kokią spaudos fotografiją regi profesionalo akys ir kalbiname Skirmantą Valiulį.
„Kultūros žiniasklaida kaip bėgimas su kliūtimis be finišo“
Aštriai kritikuojantis ir nebijantis būti sukritikuotas. Viešai deklaruojantis subjektyvumą žiniasklaidoje kaip vertybę, kai tuo metu visa likusi žiniasklaida gula kryžiumi už objektyvumą, tiksliau — menamo objektyvumo parodiją. Propaguoja įmantrų, kartais net ekscentrišką rašymo stilių, kuriuo skaitytojus kviečia dialogui, ne vien pasyviam vartojimui. Visa tai apibūdina netrukus penktąjį gimtadienį švęsiančios „Pravdos“ įkūrėją ir redaktorių, filosofą Kristupą Sabolių. Su juo kalbėjomės apie kultūrinę žiniasklaidą Lietuvoje ir Vakaruose, apie „popsą“ ir popkultūrą, apie kultūros politikos problemas ir išeitis. Ir dar daug apie ką.
