Vertėjas, poetas, literatūros apžvalgininkas Marius Burokas ankštame vietiniame literatūros pasaulyje jaučiasi esantis tarpininkas, žinių apie knygas ir leidybą perdavėjas. Antrą kartą vykusio Vilniaus knygų festivalio rengėjai jį paskelbė „Naujojo knygnešio“ premijos laureatu. 2000 litų premija apdovanotas M. Burokas svarsto, jog ji svarbi tuo, kad ne vien knygų recenzijas, bet ir apžvalgas rašančius, naujienas apie literatūros įdomybes kolekcionuojančius autorius skatina šalyje populiarinti skaitymą, nes informacijos apie literatūrą sklaida, pašnekovo nuomone, dar palyginti menka.

Pas mus, pasirodžius naujai knygai, nėra įprasta, kad autorius drebančiomis rankomis iš susijaudinimo imtų laikraštį skaityti recenziją. Kritika neturi svorio?

Pažįstu daug rašytojų, kuriems knygos išleidimas – didelis įvykis. Jie laukdami žvalgosi į knygynų vitrinas ir su nekantrumu laukia atsiliepimų. Leidyklos, kurios rimtai užsiima savo knygų platinimu, stengiasi, kad žinia pasiektų plačiąsias mases: rengia spaudos konferencijas, siūlo redakcijoms interviu su autoriais, užsako straipsnius.

Visa tai, aišku, nedaro tiek daug įtakos knygos perkamumui kaip, pavyzdžiui, recenzijos „New York times“, galinčios autoriui tapti bilietu į didžiąją rinką. Mūsų pagrindiniai dienraščiai tokių kultūrinių priedų kaip amerikiečių „New York Times“ ar anglų, vokiečių spauda neturi, todėl nėra tokio plataus žinomumo apie literatūros naujienas.

Didžioji dalis recenzijų Lietuvoje pasirodo specializuotuose kultūros leidiniuose, kuriuos skaito labai mažai žmonių.

Taigi, iš kur galima susirankioti informacijos?

Bendrą paveikslą galima susidaryti paskaičiusšen ten. Straipsniai literatūros tema kartais pasirodo pavienių žmonių iniciatyva. Štai „Lietuvos ryto“ leidinių grupėje su literatūros temomis dirba tik Ramūnas Gerbutavičius. O kodėl „Delfyje“ specialios skilties nėra? Jei ir publikuojama kokia naujiena, tai ji iškart nugrūdama į tokią vietą, kad net specialiai ieškodamas sunkiai gali rasti.

Iš naujienų portalų vienintelis 15min.lt daugiau dėmesio skiria literatūrai – nuolat publikuoja Audriaus Ožalo recenzijas, operatyviai reaguoja į pasaulio literatūros įdomybes. Kai kada jie aplenkia mane ir aš, kad nesikartočiau, turiu jau kažko neberašyti į bernardinai.lt savo skiltį „Užkietėjusio skaitytojo kronikos“. Bet tai mane iš tiesų džiugina.

Televizijoje visos kultūros laidos – tai kalbančios galvos su kitomis kalbančiomis galvomis, o tai yra labai nuobodu. Protinga, įdomia literatūros sklaida užsiima Rytis Zemkauskas. „Penki TV“ turi kultūros laidą su Indre Valantinaite, bet šį kanalą mažai kas žiūri.

Tik Lietuvos radijas sėkmingai užima tą nišą ir nuolat per skirtingas laidas pateikia naujienų apie literatūrą, knygas. Žurnalistai tarpusavy bendradarbiauja, kad nesidubliuotų jų parengta informacija.

Kaip manote, kodėl populiarioji žiniasklaida lyg ir nenoriai įsileidžia literatūros naujienas?

Tarpukary tradicija skelbti literatūros naujienas, kritiką buvo. Dabar spaudos gigantai jos nebeturi. Gal tų žiniasklaidos priemonių savininkai nesuinteresuoti, nes vis tiek tai temos, kurios domina siauresnį ratą žmonių. Bet vis dėlto kažką domina.

Lietuvoje literatūros sklaida yra nedidelio masto ir dėl to, kad čia knygų rinkos pasaulis ankštas, mažai žmonių. Neužsuksi tokio marketingo kaip, tarkim, Rusijoje ar JAV. Čia negali būti penkių sabaliauskaičių – jos visos tiesiog neišsitektų.

Buvote pastebėjęs, kad Lietuvoje trūksta šmaikščios literatūros kritikos, sveiko humoro persmelkto požiūrio į literatūros reiškinius...

Tai sakiau prieš kelerius metus. Šiandien situacija pagerėjusi. Kai kuriuose kultūros leidiniuose, pavyzdžiui, „Šiaurės Atėnuose“, dirba keletas žmonių, rašančių pagauliai. Tačiau, žinoma, vieni vietomis rašo pernelyg paviršutiniškai, kiti – per daug ideologiškai. Šie slenksčiai dar trukdo, bet iš esmės atsiranda geros kritikos užuomazgų.

Tik problema ir yra ta, kad kritika nereikalinga didiesiems laikraščiams ir naujienų portalams, kur gerai rašyti kritikams būtų prestižas.

Galbūt trūksta iniciatyvos iš pačių autorių, kurie dabar rašo, galima sakyti, tik vieni kitiems?

Kai kuriems gerai ir taip, kaip yra: pasišneki tarpusavy prie kavos puodelio ir ramu – nereikia nieko niekam daugiau įrodinėti. Bet būtų puiku, jei atsirastų didesnės galimybės informacijai apie literatūrą skleisti. Vienintelis kelias dabar – tai internetas.

Tad koks čia tinklaraštininkų vaidmuo?

Dabar jis dar truputį per mažas. Bet jau yra skaitytojų, kurie seka savo mėgstamus tinklaraštininkus nuolat. Net kai kurios leidyklos pradeda suprasti jų vaidmenį ir kviečia šiuos autorius į knygų pristatymus, siunčia jas apžvalgoms.

Populiarūs yra „Fantastiškų knygų žiurkių“, asskaitau.lt, grafomanija.com, kiti tinklaraščiai. Jei norite susidaryti bendrą vaizdą apie knygų tinklaraštininkus, galima užsukti į jų „Facebook“ paskyrą – „Tinklaraščiai apie knygas“. Jie, beje, seka ir užsienio naujienas, dauguma tinklaraštininkų skaito angliškai, kokia nors skandinavų kalba. Todėl gali sužinoti šį tą įdomaus.

Kaip vertinate tendenciją, kad pas mus už valstybės lėšas leidžiamos visiškai neskaitomos knygos?

Čia nereikėtų perlenkti lazdos. Kai kurios šiek tiek ir paskaitomos. Valstybės remiami geri vertimai. Mes turime stiprią poeziją, bet ji be valstybės paramos neišeitų. Leidykloms leisti poeziją neapsimoka, nebent jos tai daro dėl prestižo ir galbūt viliasi, kad kažkas iš to grįš jei ne finansiškai, tai bent morališkai.

O nemenkos dalies remiamos prozos tokia situacija: atsiverti knygą, pamatai, kad ji išleista 2013 m., bet pirmame puslapyje rašoma apie tai, kaip iš savo guolio išsiverčia pagiringas kolūkio pirmininkas. Gal aš ir paaštrinu, bet kam tai dabar įdomu?

O kur yra riba tarp intelektualiosios ir nykiosios literatūros?

Vadinamoji elitinė literatūra mažai skaitoma, bet ji reikalinga. Tai yra kokybiškai parašytas kūrinys. Jis palaiko tam tikrą galimybių plėtimo, eksperimentavimo lygį. Kokybiška literatūra sukelia diskusijas dėl savo tematikos. Iš žinomesnių lietuvių autorių čia galima paminėti Sigitą Parulskį, Alvydą Šlepiką. Parašymo požiūriu jų naujausi romanai gal ir nėra šedevrai, bet dėl temų ir kaip tam tikras prasilaužimas jie – labai reikšmingi.

Mane dar džiugina, kad pradeda atsirasti ir kokybiška pramoginė literatūra – Andriaus Tapino „Vilko valanda“, Justino Žilinsko „KGB vaikai“. Tokio pobūdžio kūrinių ilgainiui turėtų atsirasti daugiau, nes leidyklos drąsiau pradeda leisti panašias knygas po pirmų sėkmingų bandymų. Beje, ypač fantastika Lietuvoje dar labai užguita. Galbūt A. Tapino dėka tie ledai pajudės.

Susidaro įspūdis, kad pas mus literatūros pasaulyje – dar daug tabu ir baimių. Kažkuo kliūva fantastika, negalima rašyti apie seksą, kriminalus...

Kodėl pas mus trūksta gerų kriminalinių romanų, per „Santaros-Šviesos“ konferenciją taikliai paaiškino Ernestas Parulskis: nes per aukštas nusikalstamumas. Reikėtų ir daugiau detektyvų. Vis išleidžiama jų, bet praslysta jie nepastebėti. Daugumos detektyvų autoriai dangstosi slapyvardžiais, tarsi būtų gėda savo vardu kurti tokį žanrą. Gal čia tokia lietuviška tradicija? Kazys Almenas tik nesidangsto – galbūt dėl to, kad užaugęs Amerikoje į tuos dalykus jis paprasčiau žiūri.

Be to, pas mus visi rašo arba apie praeitį, arba apie ateitį, o kas bando rašyti apie dabartį, būna labai nuobodu. Gal dėl to, kad įsijungia kažkoks vidinis cenzorius. Tada nuslystama arba į meilės romaną su populiariomis klišėmis, arba į ypač aukštas materijas, arba gimsta gamybiniai šiuolaikiniai romanai.

Nėra kas rašytų įdomiai apie dabartį ar netolimą praeitį, nors medžiagos apie tai – apsčiai. Kokį įdomų romaną galima būtų sukurti apie gariūnmetį! Yra poetų, kurie prekiavo turguje, rašytojų, kurie varė parduoti mašinas. Kur jų tekstai?

Bet manau, kad tabu jau nėra. Neįsivaizduoju, apie ką galima būtų parašyti, kad dėl to kiltų baisus skandalas?

Gal jei būtų suabejota nenuginčijama tiesa laikomais faktais, pavyzdžiui, kad/ar mūsų partizanai išties buvo jau tokie šventi, arba galbūt žydų holokausto skaičiai pernelyg išpūsti...

Tai labai slidūs dalykai. Nežinau, kaip reikėtų išlaviruoti, kad nebūtų skandalo dėl skandalo, o būtų iš tiesų rimta. Beje, Rašytojų sąjunga išleido labai kontroversišką Edgaro Hilzenratho romaną „Nacis kirpėjas“ – apie nacį, kuris dirbo koncentracijos stovykloje, vėliau apsimetė žydu ir migravo į Izraelį, ten dirbo kirpėju.

Ta knyga buvo labai populiari, pasaulyje sukėlė skandalą. Bet, manau, pas mus ji taip ir liks nepastebėta, nes pasirodė jau prieš kelis mėnesius, o atsiliepimų apie ją nėra jokių. Gal dėl to, kad tai mūsų neliečia? Mūsų daug kas neliečia, deja.

Daug kalbame apie trūkumus. O kas yra stiprioji šiuolaikinės lietuvių literatūros pusė, galinti padėti jai prasiskverbti į pasaulį, jei tik būtų užtikrintas kuo didesnis žinomumas?  

Šiuolaikinės lietuvių poezijos negėda versti ir skleisti, bet ji visada bus skirta tik mažam laukui. O stipriosios prozos pusės taip iš karto neįvardyčiau. Aišku, galima pasiduoti kokiai populiariai temai ir parašyti euroromaną, kuris sudomintų Vakarus. Bet koks būtų to kūrinio galiojimo laikas? Tai fast food'as, o jo lietuviai rašyti nenori – gal tai ir gerai. Man patinka lietuvių rašytojų nenoras kurti greitą maistą.

Vis dėltomums reikia mokėti nebūti tokiems uždariems, įsileisti užsienio įtakas, nebijoti pamėginti sumaišyti.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

Zenono Baltrušaičio nuotrauka

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.