„The Paddock Magazine“ – žurnalas, kurio įvaizdį kuria tarptautinė darbuotojų komanda. Vakarietiškus standartus atitinkantis formatas. Daugiausia reklamuojamos prabangos prekės ir paslaugos. Visa tai Lietuvos žiniasklaidos versle būtų sunkiai įsivaizduojama. Lietuvių ir britų leidžiamas žurnalas anglų kalba „The Paddock Magazine“ atsiduria Europos, JAV, Pietų Amerikos, Azijos viešbučiuose, jachtose, įsikūrusiose prie Formulės-1 trasų. Leidinys neseniai startavo ir elektronine versija.

Žurnalą leidžiančios bendrovės „Destination Grand Prix“ generalinis direktorius Edvardas Marcinonis beveik dvidešimt metų gyveno Londone, pastaruoju metu dirba Vilniuje. „Su partneriais iš Didžiosios Britanijos ar klientais bet kada galima greitai susisiekti. Bet tokio verslo plėtoti vien sėdint vienoje vietoje neišeitų. Man ir kolegoms tenka daug važinėti po pasaulį. Idėjų ir nestingame todėl, kad naujos patirties semiamės užsienio šalyse per Formulės-1 varžybas, tarptautinėse parodose, seminaruose“, – sako vienas iš žurnalo vadovų E. Marcinonis.

Kaip kilo mintis leisti tokį žurnalą, kuriam vietą galima atrasti tik prabangioje aplinkoje?

Iki tol sporto žurnaluose Anglijoje dirbau dešimt metų. Atsiradus investuotojams, ėmiausi įgyvendinti šio leidinio idėją. Man įdomus pats verslo modelis ir Formulės-1, vieno brangiausių sportų pasaulyje, užkulisiai.

Sugalvojau, kad reikia kurti lenktynių sporto žurnalą, kuris būtų skirtas būtent šios srities verslo profesionalams. Nes Formulės-1 fanatikams skirtų leidinių yra keliolika, bet nebuvo nė vieno, kuriame būtų telkiamasi grynai į to verslo pusę ir daugiau dėmesio būtų skiriama, kaip pritraukti lenktynių rėmėjus, kiek apskritai kainuoja komandos rėmimas, varžybų organizavimas, kiek iš to galima uždirbti.

Šiais metais parengėme ir žurnalo iPad versiją. Prenumeratos kaina tokia pati kaip spausdintinio varianto – apie 60 eurų. Taigi, dabar vieni prenumeratoriai žurnalą gauna kaip įprasta – paštu, o kiti užsisako jį internetu. Pastebėjome, kad elektroninių leidinių prenumeratos apimtys jau vejasi spausdinamo leidinio auditoriją. Dabar elektroninės versijos prenumeratoriai sudaro beveik 40 proc. visos skaitytojų auditorijos.

Žurnalas turi pasiekti visas 19 pasaulio šalių, kuriose rengiamos Formulės-1 lenktynės. Vien anglų kalbos pakanka?

Prieš dvejus metus buvo kilusi mintis žurnalą leisti ir kokia nors kita užsienio kalba. Tokį leidybos modelį taiko nemažai žiniasklaidos bendrovių. Bet pagalvojome, kad šitokiu keliu neisime, nes tai greičiausiai neatsipirktų. Prieš kokius dešimt metų tai būtų apsimokėję, bet dabar kur kas perspektyviau yra žurnalų, pritaikytų planšetiniams prietaisams ir išmaniesiems telefonams, leidyba.

Mes elektroninį variantą išleidome, kad pritrauktume dar daugiau skaitytojų. Tik dizainas reikalauja daugiau lėšų, nes specialistų, kurie gerai išmanytų, kaip kurti iPad versijas, yra mažai, Lietuvoje jų vos du trys.

Lietuvos žiniasklaidoje konkurencija suvokiama taip: jei kažkas sugalvojo kokį nors projektą, tai jį reikia nukopijuoti iki smulkmenų...

Tokiai lietuviškos konkurencijos idėjai visiškai nepritariu. Jeigu rinka yra subrendusi ir nori į ją įeiti, tai turi pasiūlyti kažką nauja. Reikia iš konkurentų kažkuo išsiskirti. Būtų kvailystė leisti dar vieną lygiai tokį patį žurnalą. Vienodi ar labai panašūs leidiniai, projektai neskatina jokio progreso.

Mes turime penkis pagrindinius konkurentus. Jie tarpusavy labai panašūs. Visi tie žurnalai pritaikyti daugiausia vartotojams. O „The Paddock Magazine“ pranašumu laikau tai, kad jo pagrindinė auditorija yra automobilių sporto profesionalai ir su šiuo sportu susiję verslininkai.

Žurnalo stilius, pati verslo idėja – vakarietiška. Kas tam padarė daugiausia įtakos?

Turime būti geriausi iš geriausių, kad rinkoje išliktume. Ir mūsų verslo modelis yra progresyvesnis nei tradicinių Vakarų kompanijų. Daugumoje jų vyrauja hierarchija, kai yra vienas aiškus vadovas, valdantis žemesnio rango specialistus. Mūsų komandoje tokios griežtos struktūros nėra. Sakau, kad žmonės dirba ne mums, o su mumis.

Gražu, tačiau ar nekyla nesusipratimų?

Tikrai nekyla. Darbuotojų nei spausti, nei skatinti nereikia, nes kiekvienas, kuris čia dirba, yra savo srities žinovas ir daugumai labai patinka Formulė-1. Dirbantieji tokiame žurnale turi galimybę nuvykti į miestus, kur rengiamos varžybos, pagyventi prabangiuose viešbučiuose, pamatyti visą lenktynių „cirką“. Toks malonumas yra brangus. Vienam žmogui praleisti savaitgalį Formulė-1 lenktynėse kainuoja vidutiniškai 10 tūkst. eurų.

Neturite žurnalistinio išsilavinimo. Ar tai gali būti kliūtis vadovaujant komandos darbui?

Man nėra trukdis, kad nesu diplomuotas žurnalistas. Aš turiu pasirinkimą – galiu ir visai nerašyti, bet kartais parašau straipsnių, nes man tai įdomu pačiam. Be to, su verslo partneriu britu, kuris gyvena Anglijoje, esame pasiskirstę vadovavimo darbus. Aš prižiūriu žurnalo spausdinimą, reguliuoju finansus ir pardavimus, o jis daugiau tiesiogiai dirba su autoriais, vadybininkais.

Įprastai kiekvienas žurnalas turi tris pagrindinius skyrius su savo vadovais: tai komercijos skyrius, atsakingas už reklamos pardavimą, redakcija, kuri formuoja leidinio turinį, kuria dizainą, ir logistika bei platinimas. Šios sritys turi būti atskirtos, nes jos reikalauja skirtingų žinių ir įgūdžių.

Žurnalas leidžiamas jau šešerius metus, tad buvote susidūrę ir su krize. Kokias rizikas reikėjo įveikti?

Krizę išgyvenome, bet sunkiai. Reikėjo papildomų investicijų. Iš dalies esame apsisaugoję nuo visiško kracho. Jei, tarkim, Europoje yra ekonomiškai sunkus metas, tai daugiau reklamos galime pritraukti iš Azijos.

Be to, per krizę pradėjome leisti reklaminį kelionių gidą „Destination Grand Prix“. Jame galima rasti lenktynių maršrutus, ten reklamuojami viešbučiai, restoranai, naktiniai klubai, įsikūrę miestuose, turinčiuose Formulės-1 trasas. Kadangi tai nemokamas priedas, pajamos gaunamos iš jo tik per reklamą.

Tokį gidą sukūrėme, nes vienai kompanijai leisti tik vieną produktą yra per brangu. Turint du, kaštai nesikeičia kai kuriose srityse, pavyzdžiui, išvežiojime, o nauda didesnė. Abiejų leidinių platinimas mums atsiperka, nes pajamas gauname ne tik iš prenumeratos, bet, svarbiausia, iš reklamos.

Vis dar dirbate nuostolingai?

Prieš krizę buvo metai, kai nėjome į minusą, ir šie metai pirmi, kai nuostolio nėra. Net jei patiriame nuostolį, tai nedidelį. Svarbiausia – kad atsipirktų investicijos. Žurnalas turi pradėti atsipirkinėti po penkerių šešerių metų, tad mes einame šia linkme. O investuotojai bet kada gali savo akcijas parduoti.

Regis, Lietuvos rinkoje toks žurnalas nepritaptų?

Lietuvoje turime tik du prenumeratorius. Kad žurnalas čia pritaptų bent teoriškai, reikėtų jį visų pirma leisti lietuvių kalba. Tuomet turėtų keistis pats verslo modelis. Vis tiek tokiam žurnalui gyvuoti Lietuvoje – per maža rinka, nėra pakankamai žmonių, kurie domėtųsi lenktynių verslu. Bet galima būtų pamėginti pradėti leisti nedidelį priedą su kokiu nors kitu žurnalu ir pažiūrėti to priedo skaitomumą. Aišku, taip pat galima pabandyti sukurti leidinį išmaniesiems telefonams. Tačiau tai užimtų laiko ir komercinės perspektyvos tikrai nebūtų rožinės.

Kokį apskritai jaučiate skirtumą tarp vietinės ir užsienio žiniasklaidos verslo?

Manau, kad žiniasklaida pas mus išvystyta gerai. Aišku, yra esminių skirtumų. Pavyzdžiui, pas mus iš tikrųjų labai mažai žmonių skaito laikraščius ir žurnalus. Suprantama, daugelis žinias gauna internetu. Vakaruose skaityti laikraščius yra kur kas populiariau galbūt todėl, kad atstumai didesni ir žmonės turi laiko skaityti važiuodami į ar iš darbo.

Lyginant su Vakarais, planšetinių skaityklių rinka taip pat nėra pas mus išplėtota. Aš asmeniškai prenumeruoju 12 žurnalų, tai yra norma vidutiniam skaitytojui.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.