Parodų „Reisas Twin Peaks – Šanchajus“ (2001) ir „Šanchajaus rapsodija“ (2011) autorius Aurimas Strumila, jau25 metus fiksuojantis besikeičiantį Šnipiškių rajoną, įsitikinęs, kad jo nuotraukos turi išliekamąją vertę. Ne tik tos nespalvotos, kuriose sustingęs prie Kalvarijų turgaus besišliejančių gatvelių bei lūšnynų laikas. Į Aurimo akiratį patenka ir tapybiški industriniai peizažai. Ir jokių ant blizgių žurnalų viršelių besipuikuojančių veidų, nes jie vis tiek nukeliauja į konteinerius. Anot fotografo, šiukšlynuose nekomercinė fotografija neatsiduria. Kas tai yra, fotografas patikslins per mūsų pokalbį.

 

Jį pradedame apžiūrinėdami nuotraukas, kuriose pašnekovas dar mažas – šalia savo tėvo Jono Strumilos, fotografo, turėjusio Panevėžyjefotoateljė. Jau nekyla klausimas, kodėl Vilniaus universitete Chemijos fakultetą baigęs, inžinieriaus darbą išmėginęs, policijoje, Teismo ekspertizės institute ekspertu dirbęs A. Strumila galiausiai atsidavė darbui su objektyvu. „Dar vaikas iš smalsumo buvau išardęs tėvo fotoaparatą. Smarkiai už tai gavau į skūrą. Nuo tų laikų ir išmokau kovoti su fotografija“, – sako Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (AFIAP) fotografas- menininkasA. Strumila. Toliau ir kalbėjomės apie kovą su fotografija, jos paskirtį gyvenime bei žiniasklaidoje.

Minėjote, kad su juostiniais fotoaparatais dirbate iki šiol. Esate nusiteikęs prieš skaitmenines technologijas?

Dirbu ne tik su juostiniais fotoaparatais. Nieko neturiu prieš skaitmeninius. Mėgstu išbandyti skirtingas technologijas, fotografavimo būdus.Kaip minėjau, fotografuoju su skaitmenine technika, tačiau, kai užsinoriu druskos, imu juostinį aparatą, užsisuku savadarbį monoklį ar pinholą, o kad visai stogą nuneštų, imu medinę 13x18cm formato kamerą. Tai atrodo keista,kai šiandien per dieną padarytos nuotraukos skaičiuojamos gigais. Kartą teko išgirsti dviejų fotografų pokalbį, kai vienas sakė prifotografavęs 9 gigabaitus, o kitas privarė „tik” 4. Man atrodo, kad geriau iš 36 kadrų padaryti dvi geras nuotraukas, negu pridaryti tūkstančius ir po to iš jų valandų valandas atrinkinėti.

Fotografuoti skaitmeniniais fotoaparatais – daug lengviau. Be to, dabar ir mobiliuoju telefonu galima įamžinti istorinės reikšmės įvykius. Kai tokios galimybės kiekvienam, kokią prasmę turi ta vadinamoji profesionalioji fotografija?

Galima fotografuoti ir su kibiru. Gerų kadrų galima padaryti net su muiline. Vienas žmogus visame pasaulyje gali išgarsėti vienu vieninteliu kadru ar meno kūriniu, kaip Andy Warholas, sukūręs raudoną Leniną.

Kai kartą kalbėjome apie jūsų darbus, užsiminėte, kad jums labai nepatinka fotografijos skirstymas į kokias nors kryptis. Kodėl?

Tas skirstymas yra savotiška atgyvena. Iš esmės koks skirtumas? Apie autorių galima sakyti, kad vat tas yra, tarkim, geras portretistas. Bet juk vis tiek jo darbas yra fotografija.

Kai kada labai sunku pasakyti, ar fotografija yra meninė, ar dokumentinė. Galima prisiminti istorinį karo reporterio Roberto Capa kadrą. Jis užfiksavo Ispanijos kovotojo antifašisto žūtį. Tai kaip pavadinti tą jo nuotrauką? Reportažinė? Meninė? Gražiame peizaže su baltais debesiukais krenta kulkos pakirstas kovotojas? Gal klystu ar esu runkelis, bet man tai tikrai aukščiausia praba fotografijoje. Kiekvienas žanras yra savaip geras. tokius originalus mokami dideli pinigai. Už didžiules sumas įsigijamos ir fotografijos, praeito amžiaus pradžioje darytos fotoateljė.

Kokią jaučiatės atradęs vietą Lietuvos fotografijoje?

Čia reikėtų grįžti prie klausimo, kas yra fotografija. Manau, tai, kas turi išliekamąją vertę. Yra įvairūs pramogų,moterims bei kitiems dalykams skirti žurnalai. Man tenka praeiti pro Šnipiškių šiukšlynus. Matau ten tuos leidinius, besivoliojančius konteineryje. O mano, kai kurių kolegųpavadinkime juos nekomerciniais – darytos fotografijos konteineriuose nesimėto, jos eksponuojamosparodose,kartais net nuperkamos.

Beje, totaliai ir be proto vestuvių nefotografuoju, bet kai kada padarau išimtį. Kartą mane praktiškai užlaužė vienosRytų Europos regiono garsios automobilių firmos vadovas (ne lietuvis, jis vedė mūsų tautietę) fotografuoti jo vestuves. Aš tos poros asmeniškai nepažinojau. Nė nežinau, per ką jie mane atrado. Paprašiau nedaug – 800 litų, o klientas, žinoma, dar pora šimtų užmetė. Turėjau nuo ryto iki 16 val. fotografuoti jaunavedžius ir svečius. Tarp jų buvo ir stambūs verslininkai, naftos kompanijų vadovai ir akcininkai iš Norvegijos.

Po vestuvių pora man pasakojo, kad svečiai nuotraukomis liko labai patenkinti. Žmonės sakė nepastebėję, kad tarp jų dirbo fotografas. Nors aš juos visaip terorizavau – mimika, gestais, fotografiniu kankanu ir visokia kita įmanoma fotografine destrukcija ir absurdu, kurio jie nėra matę. Visiems buvo linksma dalyvauti tame absurdo teatre, kuris tuoj pat pasibaigė prie oficialaus vaišių stalo, ten ir mano darbas baigėsi.

Taigi, kas tai – meninė, dokumentinė fotografija? Visuomet vadovaujuosi požiūriu, kad reikia stengtis užfiksuoti tai, ką matai, ir sugebėti tai parodyti. Dažnai taip neišeina. Bet rezultatas būtent ir turi būti toks, kad derėtų tai, ką matei, ir tai, ką padarei.

Esuapytiksliai paskaičiavęs, kad vienas kadras – tai viena šimtoji sekundės dalis. Padauginus iš nufotografuotų kadrų skaičiaus, išeina, kad fotografavau apie 4 minutes. Per tą laiką ne viską pavyko užfiksuoti, pavesdavo technika ir patirties trūkumas. Bet kažkuriame smegenų pusrutulyje skambėjo HenrioCartiero Bressono mintis, kad „reikia mokėti atsidurti tam tikru metu, tam tikroje vietoje ir lemiamu momentu nuspausti mygtuką. Tai ir sėkmės dalykas – gal pataikysi, gal nepataikysi.

Pamenu, vieną ankstyvą rytą atsikėliau ir pamačiau Šnipiškes apgaubusį fantastišką rūką. Iškart išėjau į lauką fotografuoti, nes toks reiškinys tęsiasi daugiausia 25 minutes. Reikėjo spėti. Po to jo laukiau dar šešerius metus, per tą laiką Šnipiškių vaizdai visiškai pasikeitė –išnyko gatvės, namai, kiemeliai.

Dabar madinga fotografuoti senuosius miestų kvartalus. Štai populiarūs tapo ir Pekino hutongų fotoalbumai. Jūs nepaleidžiate mėgstamo Šnipiškių rajono, kuriame gyvenate...

Fotografuoju ir Vilniaus Šanchajų, ir Bernardinų kapines. Jos taip pat jau nyksta. Žaviuosi senosiomis Prahos kapinėmis. Gaila, neturėjau galimybės prie jų sustoti, teko tik pravažiuoti. Vienos įspūdingiausių kapinių, kurias įamžinau, – prie Isyk Kulio ežero. Vietiniai stebėjosi, kaip manęs ten nesukapojo gyvatės. Aštiesiog nežinojau, kad jų ten pilna, o jos man, matyt, kaip turistui, leido ramiai pabūti ir nieko nedarė.

Visos tos senų vietų nuotraukos turi išliekamąją vertę. Vienas pilietis „iš Vakarų“ kadaise norėjo įsigyti man priklausantįartimų žmonių asmeninį fotoalbumą su 1926–1946m. fotografijomis. Už vieną siūlė 5 markes – tai buvo nemažai. Bet nepardaviau, sakiau, kad tos nuotraukos neparduodamos. Ir jis suprato, kad sandoris neįvyks. Įkandin sakė, kad tos fotografijos albume tiesiog puikios. Kartą du kartus per metus jį lėtai perverčiu.

Ar lietuviškuose laikraščiuose, naujienų portaluose randate kokybiškų nuotraukų? Ir kokia ta gera fotografija?

Žiniasklaidai dirbantys fotografai turi vykdyti redaktorių, kurie verda pagrindinius barščius, valią. Nežinau tos virtuvės specifikos ir subtilybių. Tikkietesni autoriaigali šiek tiek paveikti turinį. Čia galima rasti gerų fotografijų, padarytų iš gyvenimo. Tarp jų verta paminėti į Lietuvos spaudos fotografijos konkursus patekusius fotografus bei nuotraukas. Ir ne tik ten.

Gera fotografija yra ta, į kurią pasižiūri ir tampa viskas aišku, teksto skaityti nebereikia. Bet tokių padaroma nedaug. Fotografas turi domėtis, ką kiti autoriai padarė iki jo, ir bandyti padaryti dar geriau.

Esate pabrėžęs, kad fotografija turi nešti informaciją. Ką turėjote omeny?

Ar fotografija neša informaciją, jau reikia klausti žiūrovo, tai ne autoriui spręsti. Klausimas – ar Van Gogo paveikslai neša informaciją? Bitais gal ir ne, bet emocijomis, spalvomis –taip.Galbūt todėl šiandien jo darbai daro neišdildomą įspūdį ir yra įkainoti milijonais. Jisnegalėjo nė įsivaizduoti, kad po mirties bus taip įvertintas.

Menininkas turi kurti kokybę. Šiandien, kai daugelio mūsų žmogasų akyse žiba po penkis metalinius litus ir tikslas yra 500 procentų pelnas, visa kultūra ir menas sulygintas „žemiau plintuso“. Tuomet dingsta viskas, taip pat kokybė. Ir ne tik tai. Jau greitaitapsime adaptuotahamburgerių šalimi su kas metrą išdygusiomis „Mambo“, „Tumbajumbo“, „Charlie“ picerijomis, „Holiday“ ir „Cafee Inn“ kontoromis beiparduotu užseniečiams laivynu, oro linijomis, žeme. Liks tik vėliava ir šalies pavadinimas žemėlapyje. Gal dar leis, kai mūsų sportininkai laimės medalius, sugroti himną. Bet užtat būsime europiečiais. Juo aš buvau ir be viso šito.

Esate kritiškas. Tad kas jus apskritai šiuolaikinėje Lietuvos žiniasklaidoje erzina?

Kuo daugiau durnių viename kvadratiniame metre, tuo jie labiau matosi. Kai tokia maža šalis, tai atrodo, kad čia ypač daug jų yra.

Dabar vis rašoma apie tas netikras žvaigždes, kai visiškai nesvarbu, kas ten stovi – ar Skaisgirio mergina, ar kokia nors obanana pupytė, ir tikrai nėra skirtumo, kuri tapo mama ar ką pagimdė. Arba koks wow tas „G&G Sindikatas”!Dar baisiau, kai Rytis Cicinas vadinamas estrados princu, kas nors – karaliumi, scenos grandu arba vakarėlių liūtu. Išvažiuok iš Lietuvos - tik kirsk sieną ir pamatysi, koks tu liūtas arba grandas. Nereikėtų tiems atlikėjams, šokėjams taip susireikšminti. Jeigu nemoki dainuoti ar šokti, tai ir nelipk ant scenos.

Nejaugi tie žmonės – kažkoks rodiklis? Nerašykite apie juos, nefotografuokite jų. Tai blogos žurnalistikos pavyzdys. Apskritai joks save gerbiantis, sąžiningas autorius tokių temų nerengs. Ir iš viso, tam, kad daugelis dalykų atsistotų į savo vietas, reikia savaitę nepirkti produktų supermarkete, nepietauti kavinėse, nepilti benzino, pėsčiomis pavaikščiuoti į darbą.

Ir mane stebina, kaip į TV eterį patenka tokia visų sričių ir galų specialistu save laikančio žurnalisto klaida: jis Nursultaną Nazarbajevą palaikė Turkmėnijos diktatoriumi. Ir dar tas pats laidos vedėjas Eldarą Riazanovą pavadino nelabai talentingu režsieriumi! Kažin kam iki to plaukti ir plaukti ir dar kartą plaukti? Žmonės iki šiol žiūri jo filmus ir tikrai ne dėl to, kad ilgėtųsi tarybinių laikų, o todėl, kad jie buvo gerai pastatyti.

Ar mūsų pokalbio metu jau atsakėte, kas yra nekomercinis fotografas?

Nekomercinių fotografų, darančių meną (paraleliai su žurnalistine fotografija) pas mus yra. Jie stebi, analizuoja, lygina, fiksuoja. Reikia išlikti maratonininku – kaip ir lengvojoje atletikoje.

Be abejo, turime fotografuoti ir majonezą, ir dešrą, ir daryti nuotraukas moterų žurnalams. Tai savotiškas treningas, neskai kuriuos poreikius juk reikia tenkinti. Turi būti protingas kompromisas. Svarbiausia, kad ne litai akyse žibėtų. Reikia, kad kristų geras rūkas ir šviestų teisinga šviesa, pūstų geras vėjas, išpučiantis 500 procentų pelno idėją iš galvos, ir tuomet kils klausimas: kas yra fotografija ir kaip su ja kovoti? Kol kas atsakyti negaliu –esu pusiaukelėje.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.