„Vadinkite mane humanitare — žmogumi be specialybės, bet su išsilavinimu“, — prieš interviu sakė Nomeda Repšytė, viešojoje erdvėje dažnai pristatoma ir menotyrininke, ir žiniasklaidos analitike. Bet mieliausias ir tiksliausias jai apibūdinimas — kaunietė iš Žaliakalnio. Danijoje, Kanadoje, Latvijoje, Norvegijoje ir  Škotijoje  gyvenusios N. Repšytės išsilavinimas ir akiratis — itin platus, o jos specializacija — sisteminė filosofija, metodologija ir vizuali kultūra.

Pašnekovė prisipažįsta, kad nors užsienyje praleido beveik šešiolika metų ir tik pačioje gyvenimo svetur pabaigoje įsitraukė į Danijos lietuvių bendrijos veiklą, migracijos tema pradėjo domėtis dar 1997 metais. Įvairiose Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje studijavusi bei dirbusi N. Repšytė ir grįžusi į Lietuvą nepalieka išeivių aktualijų.

Ką pastebėjote? Ar skiriasi išeivių ir Lietuvoje gyvenančių tautiečių požiūris į lietuvišką žiniasklaidą?

Vengčiau įvardinti esminius skirtumus požiūryje į žiniasklaidą pagal adresą, o ir apskritai toks lietuvių dalinimas į čionykščius ir tenykščius globalizacijos laikais atrodo kaip niekaip negalintis pasibaigti Šaltasis karas. Ne deklaruota gyvenamoji vieta sąlygoja supratimą, kas yra dabartinė žiniasklaida, kaip ji veikia ar yra tiesiog gaminama. Tai priklauso nuo individo išsilavinimo, išprusimo ir bendrai smalsumo tam, kas vyksta anapus nuosavos parapijos tvoros.

Lietuviai visur dar tik mokosi perprasti žiniasklaidos žaidimo taisykles, ir šioje srityje — žinių apie medijas apskritai, kaip rodo įvairūs tyrimai, esame Europos Sąjungos valstybių atsilikėlių būrelyje. Stebėtis netenka: žiniasklaidos kritinis vertinimas yra daug kur valstybinės švietimo politikos dalis. Gal kada nors tai nutiks ir Lietuvoje.

 Taigi, kaip ir sakote, žmonės iš skirtingų socialinių sluoksnių nevienodai vertina spaudą. Vadinasi, ne tą patį ir skaito?

Klausimas, ar dar apskritai skaito, o jei skaito — ką gi skaito. Pernai paskelbti Lietuvos gyventojų (lietuvių užsienyje jokios apklausos juk neįtraukia) skaitymo įpročių tyrimo duomenys rodė, kad lietuviai skaito, ir ne taip mažai skaito - nedaug atsilieka nuo protestantiškųjų kraštų. Bet, deja, nebuvo tirta, kokią lektūrą skaito.

Kita vertus, turime duomenų, kad nemokame užsienio kalbų, tad didžiulis masyvas pasaulinės žiniasklaidos, profesinės literatūros ir toliau lieka Lietuvos gyventojams neprieinama informacija.  Lietuviai užsienyje, be abejo, socialiai yra taip pat labai margi kaip ir esantys Lietuvoje — nuo mokslininkų ir menininkų iki žemos kvalifikacijos darbo jėgos ir atgal, tad ir jų informacijos vartojimo įpročiai neišvengiamai skiriasi. Atsakymų konkretesnių apie tas tendencijas reikia ieškoti universitetuose, kuriems pridera vykdyti tokio pobūdžio tyrinėjimus.

 Kodėl, kaip pastebėjau, žurnalisto išsilavinimą turintys ir mėgstantys kritikuoti lietuvišką žurnalistiką tautiečiai kaip pavyzdį iškelia būtent Skandinavijos šalių žiniasklaidą (nors ji, mano asmeniniu požiūriu, kiek nuobodoka)?

Na, jei Lietuvos žiniasklaida būtų bent jau skandinaviškosios lygio — būtų jau visai neblogai. Bent jau pora — kairiosios ir dešiniosios pakraipos — dienraščių ir ypač nacionalinis transliuotojas galėtų būti skandinaviškos kokybės. Beje, neteko girdėti, kad žurnalistų diplomus (mes dabar gyvename diplomų industrijos, o ne universitetinių studijų išsilavinimo laikais, tad ant tų plačių Europos bėgių nepasiklyskime terminijoje) turintys yra tokie dideli Šiaurės šalių ekspertai, galbūt. Gal išaugsim iš amžinos paauglystės stadijos ir pradėsime suvokti,  jog daug svarbiau,  kad būtų ne nenuobodu, o, pavyzdžiui, kokybiška.

 Kokios šalies, kur teko gyventi, žiniasklaida jums pačiai labiausiai patiko?  

Nuolat skaitau apie 15—20 laikraščių ir žurnalų, leidžiamų Šiaurės šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Amerikoje, Rusijoje, dar tiek pat peržiūriu periodiškai, seku apie 25—30 tinklaraščių. Juos kuria žmonės, kurie išmano tiek savo amatą, tiek sritis, apie kurias rašo, ir daro tai su nesumeluota aistra savo darbui. Tokia žiniasklaida yra man patraukli.

 O kaip, jei palygintume Lietuvą ir kitas šalis, dėl žodžio ir minties laisvės?  Vieni sako, kad pas mus jos net per daug, kiti — atvirkščiai, kad čia žiniasklaida veikiama „šešėlinių“ cenzorių.

Nėra absoliučios laisvės, nėra ir absoliučiai laisvos žiniasklaidos. Kiekvieną autorių, redaktorių formuoja vertybės. Tad, jei kol kas vertybė yra sovietinė susidorojimo žiniasklaida, atskiesta amžinojo „Žydrojo žiburėlio“ šventės, ir posovietinės ubagystės, atsiduodančios už bet kurią valiutą, ką gi, toks laikotarpis - ne amžinas - kaip koks leninas.

Mane labiau glumina žinių stoka mūsų žiniasklaidoje, nes daugiau nei akivaizdu, jog daug turinio kuria žmonės, kurie nelabai suvokia sritį, kurioje dirba. Norėtųsi ir daugiau talento, ir daugiau azarto. Matyt, tai ir yra toji nenuobodi tautinė žiniasklaida, kuri kažkodėl man varo nuobodulį. Bet juk niekas neverčia apsiriboti tik lietuviškąja —  alternatyvų tikrai yra.

 Naujienų portalų internautų komentarų IP dažnai rodo, kad čia prie straipsnių daugiau niršta ir plūstasi lietuviai, gyvenantys svetur. Kaip manote, kas lemia agresyvesnį jų aktyvumą?

Gyvenimas svetimoje kultūrinėje aplinkoje net sėkmės istorijų atveju nėra toks saldus, net ir tada, kai pats individas to nesuvokia ar nepripažįsta. Nepamirškim, kad daugybė tautiečių jaučia ne kokiais odisėjais ar kolumbais, bet iš savo namų išvytais žmonėmis. Lyg taip ir užstrigome pokaryje, tik tada mus lauk vijo okupantas, o dabar — valdžia, kuri lyg ir mūsiškė, bet pagal elgesį dažnai ne mažiau žiauri nei svetima. Daugeliui gyvenančiųjų svetur paprasčiausiai skauda — skauda, kad jie negali būti ten, kur jie labiausiai norėtų būti — negali būti namie.

Beveik visi lietuviški naujienų portalai turi rubriką, skirtą emigrantų aktualijoms. Ar čia publikuojamos temos išpildo išeivių ir jų reikalais Lietuvoje besidominčių skaitytojų lūkesčius?

Dabartinė emigracija prasidėjo tada, kai stovėjome Baltijos kelyje. Atrasti šitą reiškinį sugebėjom vos prieš dešimtį metų, o valstybės mastu pripažinti — vos prieš kelerius. Vangumas ir kurtumas aplinkai neleido, pirmiausia, įtakingiausiomis laikomomis žiniasklaidos priemonėms pamatyti, kaip kito emigracija, kaip iš karto po Kovo 11-sios daugiausiai emigravo kauniečių ir šiauliečių į JAV. Tada realijos buvo vienokios. Paskui atsirado nauji aspektai: migracija į Londoną, Ispaniją, dar vėliau — jaunimo, medikų išvykimai į kitas šalis. Tuo tarpu žiniasklaidoje dominavo du kraštutinumai: arba svajingos pasakos apie tautiečių sėkmę kažkur ten, kur žolė neva žalesnė, arba siaubo pasakos apie nesėkmes ant tos pačios neva žalesnės žolės.

Kol Lietuvoje žiniasklaida yra vien tik verslas ir to nenuobodulio generatorius, daugiau, nei ji šiuo metu gali, ir nereikia tikėtis.

Bet grįžkime prie skaitymo temos. Neapsiribojantys vien tik pora portalų ir pora televizijos laidų iš žiniasklaidos nesunkiai sužinos, kad lietuviai užsienyje ne tik skerdžia žmones ar vagiliauja, bet ir rašo knygas, stato filmus ir spektaklius, vykdo mokslinius tyrimus, kuria verslus. Pasikartosiu, nes, mano įsitikinimu, svarbu pagaliau suvokti, o suvokus — iš esmės keisti elgsenas: šitas tautos dalinimas globalizacijos ir šiuolaikinių informacijos bei komunikacijos priemonių laikais į čionykščius ir tenykščius yra beviltiška sovietinė atgyvena. Šitą tautinę berlynietiškąją sieną savo galvelėse vėluojame sugriauti jau trečias dešimtmetis. Gal jau laikas?

 Kalbėjosi Goda Juocevičiūtė