Pirmą sykį išgirdęs vokalinės džiazo grupės „Singers Unlimited“ dainas Artūras Novikas liko sužavėtas ir albumo įrašą perklausė penkis kartus. Už dar tik pradėjusios vertis Geležinės uždangos džiazas skambėjo ypatingai. Tuo metu jokia užsieninė muzika nebuvo ranka pasiekiama — nei kompiuterių, nei interneto.

Chorinio dirigavimo specialybę tuometėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) įgijęs ir savo darbo karjerą pradėjęs liaudies ansambliuose „Vingis“ ir „Ugnelė“ jaunuolis užsidegė idėja, kaip jis pats sako, „mokyti studentus kažko panašaus“ į „Singers Unlimited“. Ir kaip tik tuometis Moksleivių rūmų direktorius Valdas Jankauskas Artūrui pasiūlė surinkti mokinių džiazo būrelį. Nepasidavęs artimųjų, taip pat tėvo, garsaus kompozitoriaus, atkalbinėjimams, jis vis dėlto leidosi į šią „avantiūrą“. Paplatino skelbimus mokyklose, ir jau 1991-ųjų sausio 13 d. turėjo įvykti pirmoji repeticija. Žinoma, ji buvo nukelta ir surengta vėliau nei planuota.

Kai kurie A. Noviko mokiniai dabar jau suaugę ir pasukę muzikantų keliu, kiti jo džiazo mokyklos mokiniai — dar tik pusiaukelėje į sceną, yra ir vos pradedančių dainuoti pyplių. Rugpjūčio gale, kaip įprasta, vyks nauja atranka į A. Noviko džiazo mokyklą. Ir dabartiniai, ir naujieji mokiniai bus jau visiškai kitokie nei tie, kurie norėjo džiazuoti prieš dešimt ar dvidešimt metų. Nuo to pokalbį ir pradėjome.

Kaip keičiasi jūsų mokiniai?

Pastebėjau, kad anuomet vaikai buvo kuklesni, uždaresni, bet jiems viskas buvo įdomiau. Atnešdavai bet kokį įrašą, ir jiems tai jau atrodė kažkas nepaprasta. Juk nebuvo interneto, kur įlindęs atrasi bet ką.

Apskritai anksčiau vaikus daug kuo galima buvo sudominti žymiai lengviau. Būdavo, pasakai, kad vyksim koncertuoti į Lenkiją, ir jiems tai jau didelis įvykis, o dabar praneši, kad koncertuosime Vienoje, ir sulauki maždaug tokių replikų: „Ai, ką čia ta Viena, ten buvau jau tris kartus“.

Pasikeitė laikmetis, pasikeitė mąstymas. Ir džiazas jau jokia egzotika. Bet džiaugiuosi, kad mane susiranda tie tėvai, kuriems ši muzika priimtina, kurie nori, kad jų vaikai augtų apsupti kokybiškos muzikos garsų. Vis dažniau išgirstu, kad tai viena, tai kita šeima namuose neturi televizoriaus.

Bet, matyt, ir tėvų pasitaiko įvairių? Ar yra tokių, kurie ateina ir pasako: „Padarykite iš mano vaiko žvaigždę“?

Tėvų būna visokių. Pavyzdžiui, kartą atėjo vienas tėvas ir sako: „Patikrinkit mano dukrą“. Patikrinau ir patariau jam lavinant dukrąį muziką neinvestuoti, nes mergaitė išvis neturi klausos, nė vienos natos nepataiko, net „Dviejų gaidelių“ padainuoti negali. O tėvas man: „Jūs nieko nenutuokiate muzikoje. Namuose man kai padainuoja, tai aš nuo originalo neatskiriu“.

O būna, po atrankos priimi vaiką, bet po kelių repeticijų tėvai jį atsiima, nes neturi kantrybės sulaukti, kada jų atžala koncertuos. Kai kurie tėvai pasiruošę kiek reikia investuoti, kad tik vaikas kuo greičiau, jau po dviejų trijų savaičių, pradėtų dalyvauti konkursuose. Aš, žinoma, paaiškinu, kad tai nerealu, nes visų pirma reikia pajusti muziką, melodinės linijos grožį, ritmą, išmokti frazuoti.

Taip pat labai svarbu išmokti pajusti ne tik pačią muziką, bet ir tekstą. Nors vis dažniau pasigirsta jaunų gyvai dainuojančių grupių, kur tekstai verčia susimąstyti, bet vis dėlto gaila, kad lietuviškoje pop muzikoje dainų tekstai dar dažnai būna infantilūs ir beprasmiai.

Lietuvoje mielai „daroma“ provinciali muzika galbūt dėl to, kad neturime pop muzikos mokyklos tradicijų, priešingai nei, tarkim, Didžioji Britanija?

Pas mus dar trūksta mokytojų. Problema ta, kad dauguma dirbančių pedagogų yra savamoksliai. Jie baigę klasikinį vokalą, klasikinę muziką arba pedagogiką, bet mažai kas iš jų domisi šiuolaikine muzika. Pastaruoju metu tik jaunimas pradėjo vykti stažuotis svetur, tad ilgainiui situacija pasikeis.

Pamenu, praeitais metais LMTA lankėsi dėstytojai iš užsienio. Jie dešimtukininkus už dainavimą įvertino vos aštuonetais septynetais,  kitus —  šešetais. 

Beje, neseniai dėstytoja Eglė Juozapaitienė skundėsi, kad kai tik studentams duoda išmokti kokią nors ariją iš populiaraus miuziklo, po dviejų trijų repeticijų jie padainuoja idealiausiai, o kai reikia padainuoti, pavyzdžiui, lietuvių liaudies dainą, tai niekaip neišeina —  net teksto išmokti nesugeba. O aš jai ir sakau: „Surask tu tą dainą „Youtube“. Šiuolaikinė karta išmokusi dirbti papūgos metodu. Mano požiūriu, tai nėra gerai. Net ir vaikų TV projektuose ar konkursuose visos geresnius balsus turinčios merginos kopijuoja Mariah Carey arba Witney Houston. Pradiniame mokymosi etape tai nėra blogai, bet individualus stilius, savitas veidas gali susiformuoti tik nuosekliai to siekiant. Reikia išsinagrinėti kiekvieną kūrinį, visų pirma jį suprasti ir pajusti.

Bet išpopuliarėjusiuose TV projektuose daugiausia vien kopijuojama kitų kūryba, vagiamos kitų idėjos, kokybės nerasta...

Ką čia galima kalbėti apie kokybę televizijoje, kai visi nori padaryti viską kuo greičiau ir kuo pigiau? Matosi, kad tų įvairių TV projektų dalyviai prieš filmavimą susibėga trumpam ir to net neslepia  — apsitaria, kaip jų pasirodymas atrodys, vieną kitą kartą parepetuoja ir jau eina į sceną.

Būna, atlikėjas tik iš vakaro įrašo muziką, tada per naktį pabando padaryti šou ir filmuojasi net negirdėjęs galutinio varianto, o priešais bėga jam subtitrai, nes dainos žodžių išmokti nebuvo kada, juk kokio nors užsienietiško šlagerio teksto vertimas baigtas tik šiandien ryte. Jeigu padainuoja tiek „pro šalį“, kad montuojant laidą sunku tą „falšą“ ištaisyti, tai perdainuoja studijoje tą vietą dar kartą, kad žiūrovai nepaklaiktų.

Nesiruošiu čia atskleisti visų televizijos užkulisių dėl to „gyvo negyvo“ dainavimo, bet taip yra beveik visur ir konkurencija tarp „projektų“ vyksta, deja, tik tokiame lygyje. Būna, aišku, retų išimčių. Tas pats ir radijo stotyse.

Kalbant apie kūrinius, kurie šiandien skamba televizijoje, tai aš pasakyčiau taip: kam kompozitoriams kurti kažką sudėtinga, vargti, jei jie gali greitai pasiimti pinigus už lengvą darbą? Prisisiunti vadinamųjų „loops´ų“ ir iš jų sudėlioji muziką, pasidarai fonogramą. Taip gimsta muzika iš kelių akordų, apie sudėtingesnę harmoniją nėra ką šnekėti. Taip ir būna, kad ateina mergaitė ir sako: „Turiu „gabalą“, noriu su juo dalyvauti Eurovizijoje“. Paleidžiame muziką, sakau: „Dainuok“, o ji: „Aš dar melodijos ir žodžių neturiu“.

Apskritai profesionalių muzikantų prireikia tik tada, kai reikia gyvo atlikimo. Kaip ir „back“ vokalistų — yra vos kelios merginos, kurios puikiai dainuoja, bet žvaigždžių iš jų daryti niekam nėra intereso, jos tik kviečiamos įrašinėti „back´us“ visur ir visiems, nes žinoma, kad iš pirmo antro karto įrašys. Lietuvoje išvis yra labai nedaug galinčių gyvai gerai dainuoti.

Tai kur tie sugebantys gyvai dainuoti atikėjai pasislėpę? Kodėl juos įvairiuose šou užgožę bebalsiai, beklausiai?

Man yra tekę dalyvauti „Kelio į žvaigždes“ atrankoje. Dauguma komisijos narių — ne muzikos profesionalai. Jiems svarbiausia — kiek žmogus įdomus, kiek patrauklus televizijai. Neneigiu, kad tai labai svarbu. Man vaikus rengiant scenai tai taip pat be galo svarbu. Bet renkant žmones į dainavimo projektą negalima nekreipti dėmesio į sugebėjimą visų pirma dainuoti. Atsiranda idealiai padainuojančių, bet atrankas nepraeinančių jaunuolių.

Tad, kaip apibūdintumėte Lietuvos muzikinės kultūros situaciją?

Lietuvos muzikinė kultūra, regis, užstrigusi aštuntajame devintajame dešimtmety, kai scenoje karaliavo Sabrina ir C.C. Catch. Europoje ši epocha seniai praėjo, o pas mus vis dar tęsiasi. Ypač didelis kontrastas išryškėja keliaujant po Europą automobiliu ir klausantis vietinių radijo stočių: įvažiavus į Lietuvą, muzika, deja, pasikeičia ne į gerą pusę.

Savo mokykloje su jaunimu daug kalbamės apie muziką, taip pat apie vadinamąją pop muziką. Manau, kad viena iš mano, kaip mokytojo, pareigų yra išmokyti vaikus klausytis ir atskirti kokybišką muziką. Džiaugiuosi, kad į mokyklą ateina protingų tėvų vaikai, kuriems rūpi daugiau nei tai, ką bruka mums komercinė televizija. Aišku, tie vaikai taip pat iš „Youtube“ neišlenda ir ne visada jų nuomonė sutampa su mano, bet džiaugiuosi, kad jie tą nuomonę turi ir gina.

Neseniai koncertavome Vienoje. Šalia mūsų viešbučio buvo muzikos sendaikčių parduotuvėlė. Mano šešiolikmečiai prisipirko „Elektrikų“ ir kitokių to laiko kompaktinių plokštelių ir be galo džiaugėsi. Tad manau, kad esu išgirstas. Dar esu gavęs vienos buvusios mokinės tėvų laišką. Mergaitė išėjo, nes sporte jai sekėsi labiau, bet tėvai dėkojo už tai, kad nors ir nepavyko man iš dukters padaryti dainininkės, bet gera muzikos klausytoja ji tikrai bus. Tai irgi skatina toliau dirbti.

Tačiau, kai vieni teigia, kad jau visus pykina visokios zvonkės, kiti aiškina, kad tai visai nepopuliaru, o tiesiog visur brukama. Dar kiti įsitikinę, kad vis dėlto būtent tokios pigios muzikos žmonėms ir reikia...

Aš pasakysiu taip — populiarus, nes brukamas. Reikia ar nereikia, sunku dabar spręsti. Reikėjo galvoti prieš dvidešimt metų. Juk visa karta jau užaugo su visokiais „Akvariumais“, „Keliais į žvaigždes“ ir kitais tokiais projektais. Ir negali ant tų klausytojų pykti.

Jei tėveliai prižiūrėjo ir perjungdavo kanalą ar knygą kokią vaikui tuo metu paskaitydavo, tai, žiūrėk, gal kas ir gavosi iš to žmogaus. Deja, didžiajai tautos daliai buvo svarbiau gyventi šou gyvenimą. Taip ir atbukome. Bandžiau ir aš ten dirbti, bet nesugebėjau ilgai išsilaikyti. Tiesiog mokiau dainuoti, o reikėjo dalyvauti šou. Džiaugiuosi, kad neilgai. Sakyčiau, gal net galima būtų rasti kaltų dėl to tautos bukinimo, bet tai jau ne mano kompetencija. Aš geriau mokysiu dainuoti ir mylėti muziką.

Kodėl žiniasklaida daugiausia „stumia“ tik tuos jokiais talentais neapdovanotus atlikėjus? Todėl, kad prodiuseriai už reklamą sumoka?

Ir dėl to, kad prodiuseriai užsako tų atlikėjų reklamą spaudoje, ir dėl to, kad kai kurie labai mėgsta eiti į vakarėlius ir patys lįsti prieš TV kameras ir fotoobjektyvus. Ir dėl to, kad tai žiniasklaidai tiek pat metų, kiek ir mūsų šiuolaikinei populiariajai kultūrai. Gal per kitus dvidešimt metų ji subręs ir pamatys, kad Lietuvoje yra ir skambių balsų, ir prasmingų žodžių, ir kitų tikrų dalykų. 

 Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ