Požiūris

Po neseniai įvykusio konkurso paaiškėjo, kad Valstybiniam jaunimo teatrui toliau vadovaus aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas, šias pareigas teatre einantis jau keturiolika metų. Prieš akis — dar penkeri. Tad kalbiname A.Latėną apie tai, koks prabėgęs teatro sezonas buvo jam kaip režisieriui, o kartu ir kaip teatro vadovui tiesiogiai susiduriančiam su teatro gyvenimą diktuojančia kultūros politika — apie šiandieninius nusivylimus ir lūkesčius.

 

 

Šekspyro „Makbetas“ — tai pjesė iš kažkada seniai sudaryto mano programinių kūrinių sąrašo, tik aplinkybės pakoregavo kada užgims spektaklis. Sceninę pažintį su „Makbetu“ pradėjau 2006 metais, dirbdamas su Nacionalinio Baltarusijos teatro aktoriais, tačiau rezultatas buvo ne toks, kokio tikėjausi.

 

Visuomet manęs klausia, kaip sekasi dirbti su užsienio aktoriais ir iki tol galėjau atsakyti, kad sekasi neblogai. Deja, šįkart Baltarusijos aktoriai labai tiesmukai suprato mano iškeltus uždavinius, daugybė idėjų ir sceninių sprendimų taip ir liko neišvaidinti, vadinasi, režisūrinis sumanymas — nerealizuotas. Matydamas tokį pastatymo rezultatą negalėjau nurimti, norėjau dar kartą sugrįžti prie šios pjesės ir sukurti pilnavertį spektaklį — tokį, koks dėliojosi mano fantazijose. Lietuviškame pastatyme aktoriai, nepaisant to, ar jų vaidmenys didesni, ar mažesni, tačiau visi suprato mano idėjas ir sugebėjo pajusti savo vaidmens krūvį. Nors dekoracijos ir kostiumai — tarsi ir tie patys abiejuose spektakliuose, bet padaryta daugybė korekcijų, kurios tarnauja būtent šiam lietuviškam pastatymui.

 

 

Šioje tragedijoje greta realių įvykių įsiterpia pasakos sluoksnis su laumėmis ir raganomis. Įsiskaitęs į pjesę atradau, kad daugybė Ledi Makbet charakterio bruožų tarsi atkartoja kitą pjesės personažą — Hekatę, kuri valdo visą raganų pasaulį, todėl panorau sujungti šiuos vaidmenis. Taip raganos tapo savotiškomis Ledi Makbet mintimis, kurios paveikia ir patį Makbetą. 

 

Juk ir gyvenime neretai būna, kad netikėtai apie ką nors pagalvoji, ir netrukus paaiškėja, kad būtent tą dieną įvyko tai, apie ką galvojai. Dabar keliama daug teorijų apie žmogaus minčių materializaciją. Viskas prasideda nuo Ledi Makbet — ji turi šią galią. Taip ji ir padeda Makbetui, ir kartu jį sužlugdo, įteigdama jam, kad jis yra visagalis ir neturi bijoti mirties. Viskas kyla iš Ledi Makbet, dėl to man norėjosi tą pavadinimą truputį pakeisti.

 

 

Nenorėčiau išskirti nė vieno Jaunimo teatro spektaklio — nėra taip, kad vienas spektaklis būtų labai svarbus, o kiti — menkesni. Repertuaras yra spektaklių visuma ir stengiamės derinti skirtingus žanrus. Visą laiką sakau, kad pastatyti kokybišką lengvojo žanro spektaklį — komediją ar miuziklą — yra kur kas sunkiau negu, atseit, rimtąjį. Po tuo rimtumu žmonės labai slepiasi, netgi ir mene. O sukurti kažką lengvai, linksmai — čia prasideda sudėtingi profesiniai niuansai — vieno dalyko aktoriai nebesugeba, kito nesupranta režisierius...ir tuomet priverstinai grįžtama į rūstų, rimtąjį žanrą. 

 

Nenuvertinčiau tų spektaklių, kurie teatrui „neša didelę kasą“. Kritikai ir kai kurie žiūrovai juos vertina kaip labai lengvabūdiškus, bet nesutinku, jog tokių spektaklių repertuare apskritai nereikia. Nesutinku, nes jie padeda atsirasti kitiems spektakliams. Tokiems, kuriuose kalbama daugiau apie dvasinius, sielos dalykus. Todėl ir „Ledi Makbet“ negaliu išskirti iš kitų spektaklių konteksto. Bet, žinoma, šis spektaklis ne šou ir skirtas ne pasilinksminimui.

 

„Ledi Makbet“ parodytas jau penkis kartus ir mane kaskart labiausiai stebina publika. Kaip ji klausosi! Kadangi pats režisavau šį spektaklį, tarsi jau viską žinau ir stebiu, kas vienoje ar kitoje vietoje vyksta ne taip, o kai kurių vietų apskritai nebenoriu žiūrėti, nes jau atsibodę. Bet staiga publika padiktuoja savą žiūrėjimo būdą ir kažkaip nejučiomis prisijungiu prie to žiūrovinio lauko. Netgi kaip režisierius pamirštu užsirašinėti pastabas. Vadinasi, spektaklis vyksta neblogai ir repeticijų laikotarpiu buvo atrasta kažkas teisinga. Taip ir turėtų būti, kad spektaklis žiūrovą ne kaip nors agresyviai pritrenktų, o plauktų savo tėkme ir žiūrovas nejučiomis įsitrauktų į spektaklio atmosferą, pradėtų kažkur skristi, kilti, leistis... Galbūt čia ir slypi meno paslaptis — nejučia paliesti žmogaus dvasią, išjudinti sielą. 

 

 

Ledi Makbet ir Makbetas — jauna pora, o šiandien Lietuvoje labai propaguojamas jaunystės kultas. Tai atsispindi absoliučiai visoje mūsų šalies žiniasklaidoje — vos tik paminima žmogaus pavardė ir iškart nurodomas jo amžius. Niekur užsienyje nesu to matęs. Pas mus nejučia atsirado žmogaus vertinimas pagal jo amžių: jaunas amžius — kaip savotiška dorybė, vyresnis amžius — kaip trūkumas. Rašantieji žmonės kartais nebejaučia, kad norėdami būti tikslūs, parodo teigiamą arba neigiamą amžiaus pusę, kartais netgi įgeldami, su kažkokia karčia ironija. Žmonės turėtų būti vertinami pagal gerai arba blogai atliekamus darbus, o pas mus tarp šių dviejų polių įsiterpia lemiamas amžiaus faktorius. 

 

Šio spektaklio tema labai aktuali dar ir dėl to, kad tai yra istorija apie du mylinčius žmones, kurie yra tarsi vienas kumštis. Bet, kai įsivelia tokie dalykai kaip valdžia ir politika, jie pradeda kaip vėžys graužti tą kumštį. Staiga Makbetas pradeda slėpti kai kuriuos dalykus nuo Ledi Makbet, o ji jam priekaištauti už tai, kad jis neryžtingas ir kad būtent ji tarsi sutvėrė patį Makbetą. 

 

Makbeto neryžtingumas yra užkoduotas pjesėje — nors jis karvedys ir mūšyje labai drąsus, bet politiniuose žaidimuose jis visiškai pasimetęs. O kaip didžiausia politikė čia išsiskleidžia Ledi Makbet. Man atrodo, kad tai yra jaunos poros, įsuktos į politiką, tragedija. 

 

 

Pirmiausia galbūt dėl to, kad jie abu buvo mano studentai. Bet yra kitas, svarbesnis aspektas ir aš apskritai nežinau, ar egzistuoja toks dalykas kaip aktorių pasirinkimas. Galbūt kiti režisieriai paskiria aktoriams vaidmenis, o aš manau, kad į vaidmenis ateina patys aktoriai. Jie savo kūrybiniu prisipildymu spinduliuoja tam tikrą energiją, kuri priverčia režisierių išvysti juos tuose vaidmenyse. 

 

Čia ne kinas, kur galima viską sukarpyti, sumontuoti ir padaryti vienkartinį produktą, teatre aktorius kiekvieną vakarą privalo iš naujo įrodinėti, ką sugeba. Šiuo atveju — atskleisti, kas yra tie Ledi Makbet ir Makbetas. Taip kad, vaidmenis pasirinko jie, o ne aš.

 

 

Savirežisūros terminas turi ir teigiamą, ir neigiamą pusę, priklausomai nuo to, kokiame kontekste jis vartojamas. Tad vienu atveju savirežisūra gali prasidėti tada, kai nėra režisūros. Tuomet kiekvienas aktorius pradeda kapstytis, kaip kuris sugeba. O jeigu vartoti šį terminą teigiama prasme — kaip vis naują aktoriaus prisipildymą, suteikiantį vaidmeniui gyvybės, tuomet šitą dalyką ne tik toleruoju, bet ir visuomet reikalauju iš savo studentų ir aktorių. Tokia aktoriaus savirežisūra jo kuriamą vaidmenį veikia kaip dopingas, nes jeigu aktorius atlikinės tik kažkokį režisieriaus pasiūlytą piešinį ir užims tiktai vykdytojo poziciją — vaidmuo labai greitai išseks. Tokiu keliu ėjo ir Konstantinas Stanislavskis — vaidindamas bandydavo save režisuoti — iš to gimė ne tik spektakliai, bet ir visa Stanislavskio aktorinio meistriškumo sistema. 

 

 

Jeigu Šekspyro dramaturgija pas mane vis „ateina“, tai tokiu atveju Šekspyras galbūt tikrai yra mano dramaturgas. Bet apskritai man dramaturgijoje svarbu, kad už skambių frazių ir už pasakojamos istorijos atsivertų kažkokia erdvė, kad būtų oro mintims. Būna, kad kitiems režisieriams idėjų ir impulsų suteikia pjesės buitiškumas, o manęs tokios pjesės neveikia. Šekspyras palieka išskirtinę erdvę fantazijai. Galbūt taip yra dėl to, kad iki šiol nežinia, kas yra tas Šekspyras — šiuo vardu kūrusi žmonių grupė ar visgi tai yra vienas žmogus? Nesvarbu, kad ir kas jis ar jie būtų, bet tai, ką Šekspyras paliko žmonijai, yra nesuvokiamo masto kūrybos klodai.

 

 

Visas Nepriklausomybės dvidešimtmetis teatre — tai kultūros nykimo ir naikinimo laikotarpis. Teatre kultūros nėra, nes visiems atrodo, kad ir mene turi būti daromas verslas. Užtenka pasiklausyti mūsų valdžios šūkių ir pasidaro viskas aišku: „Teatras, bibliotekos ir visas menas turi patys save išlaikyti!“. Visą šį laikotarpį buvo teigiama, kad taip turi būti ir bus, tik tam reikia gerų vadybininkų. Dvidešimt metų prabėgo, tad norėčiau paklausti, tai kur tie vadybininkai? Juk teatruose ir kultūros įstaigose už vargšiškas algeles ir toliau sėdi tie patys aktoriai, kurie buvo priversti tapti vadybininkais. Visi kapstosi, kaip kas išmano, nes kultūringos kultūros sistemos mūsų šalyje nėra. 

 

Būti teatro vadovu, dirbti administracinį darbą, menininkui neretai tai yra labai sudėtinga. O kai dar tyčia viskas taip reglamentuota, jog dirbdamas vadovaujantį darbą praktiškai nebegali būti ir kūrėju... Absurdas, kai nuo 8 iki 17 valandos negalima repetuoti ir privalu sėdėti darbo kabinete. Tuomet aktoriai ir režisieriai būna priversti kažką slėpti, vaizduoti, kad spektakliai repetuojami per pietų pertrauką. Valdžia priverčia meluoti menininką, kuris net nemeluoja ir visai nenori meluoti. Jau prieita tokia riba, kai reikia apie tai prabilti tiesiai.

 

Tolesnis buvimas šiame teatre man taip pat reiškia poreikį tęsti pradėtus darbus — reikia toliau formuoti repertuarą ir aktorių trupę. Jeigu žiūrėti vien tik komerciškai, kaip dabar verčiami daryti visi teatrai, tai tuomet visi spektakliai važiuotų tik ant kelių pavardėlių. O aš sakau, kad taip negalima. Turi dirbti visi teatro aktoriai. Čia Jaunimo teatras, todėl čia turi virti jaunų žmonių kūrybos katilas. Bet vėl padarė teatre etatų sistemą ir visi aktoriai ramūs, nes žino, kad dirbs čia iki pensijos, o naujus priimti labai sudėtinga, iš karto rėkiama „kam samdot kitus, kai yra savi“. Tai amžinos teatrų problemos ir valdžios institucijos nė kiek nepalengvina, kaip jas išspręsti. Jaunų aktorių labai reikia, o ir Akademiją baigusiems žmonėms reikia kažkur ateiti, bet teatrai negali jų priimti, nes vietų nėra — tai baisu.

 

 

Man taip pat kyla klausimas: tai kam jų tiek rengia? Sako: tam, kad jie patys atrastų sau vietą. Gal ir atras... Bet valstybiniai teatrai turėtų būti kaip kalvės: čia turi ateiti jauni aktoriai, kurie augtų ir tobulėtų ir tada, kai jie pajustų, kad jiems čia nebepatinka ir turi jau savo matymą, savo kelią, tuomet galėtų išeiti ir pradėti kurti kažką savo. Iki tol toks teatras jiems būtų kaip atspirties taškas. 

 

Blogiausia, kad pas mus viskas verda viename katile — tie patys žmonės yra ir serialų aktoriai, ir teatre vaidina, ir reklamose filmuojasi — galiausiai iš to išeina visiška smarvė. Visame pasaulyje tarp aktorių yra aiškus pasidalijimas. Juk nei vienas Commedie Francaise aktorius neis į sušiktą reklamą. O pas mus taip lakstydami anksčiau ar vėliau aktoriai neišvengiamai nukultūrėja.

 

 

Mano manymu, teatras užgimė kartu su žmonija, todėl visą laiką eina koja kojon su žmonėmis. Ir vis dėlto, kaip religija taip ir teatras yra labai ypatingas būdas kalbėti apie dvasinius dalykus, todėl kai tik teatras nuslysta į paribius, kai tik tampa komercinis, tuomet svarbiausio dalyko — to kalbėjimo būdo — nebelieka. 

 

Teatras yra visoks, todėl kartais atbaido žiūrovą. Pavyzdžiui, kritikai gali po spektaklio džiūgauti, kad pastatymas yra avangardinis. Bet iš kur jie žino, kad tai avangardas? Juk spektaklio avangardiškumą įvertinti galima tik prabėgus nemažai laiko, tik tuomet paaiškėja, kiek kitų spektaklių kontekste šis pastatymas pralenkė laikmečio tendencijas. Jeigu režisierius sukuria kažką, ko publika nesupranta, tuomet tai neretai įvardijama kaip „avangardas“. Nesakau, kad tai blogai ar gerai, jeigu teatras gali išsilaikyti rodydamas tokius spektaklius — tai puiku, bet negalima tokiu būdu atstumti žiūrovų. Net ir sudėtingiausi spektakliai turi būti dėliojami taip, kad žiūrovas galėtų suprasti spektaklio idėją. Režisierius teatre neturi ieškoti vien asmeninio pasitenkinimo. Spektakliai kuriami ne sau, o žmonėms.