„Man tiesiog velniškai smalsu“, — šypsosi Gediminas Kulikauskas,  paklaustas, ko jis lenda į senųjų leidinių archyvus. Kai pradėjo rašyti populiarius straipsnius apie istoriją žurnalui „Verslo klasė“, smalsumu užkrėtė daugelį skaitytojų. Tačiau straipsnio apie Smetonos laikų spaudą G. Kulikauskas dar nespėjo parašyti, nors yra ištyrinėjęs ne vienų metų ne vieno leidinio komplektą. Tais laikais ant žurnalų viršelių puikavosi kunigaikštienė Birutė, skelbimų skiltyse vyrai kvietė grįžti dingusias mylimąsias, o  „Nokia“ reklamavosi kaip suomiškų kaliošų gamintoja.

Pasigirsta balsų, kad „prie Smetonos“ ir žmonės doresni buvo, ir spauda buvo padoresnė. Kokį įspūdį jūs susidarėte, vartydamas to meto leidinius? Padorumo tikrai buvo daugiau?

Kažin. Mitas, kad tais laikais žmonės buvo švelnučiai ir net kaimuose durų nerakindavo. Pastebiu, kad žmonės kaip tik buvo grubesni, nieko nereiškė pasikeikti (net ir spaudoje), paleisti į darbą kumščius ar net išsitraukt kokį „parabelumą“.

Gausybė žinučių apie susišaudymus — pavyzdžiui, „Kaune susišaudė kunigai“. Mat po karo buvo likę daug ginklų ir žmonės šaudėsi dėl visokių niekniekių. Ir savižudybių buvo daug. Karininko neįleidžia į šokius, šis pakšt ir nusišauna. Mergina grubesnį žodį pasako — nusišauna. Valdininkas išeikvoja valstybės lėšas — nusišauna.

Laikraščiai aprašinėjo mirties scenas su smulkiausiomis detalėmis. Etikos suvokimas kraupina. Štai oficioze „Policija“ — didžiausia moters, papjautos žmogaus, fotografija, kurioje matyti paleistos žarnos. Arba fotografija, kurioje guli ūkininkė ir jos penki vaikai — moteriškė sumetė vaikus į šulinį, paskui pati įšoko. Jei dabar tokias nuotraukas publikuotų bulvarinis leidinys, visi imtų piktintis. Tačiau tais laikais į mirusiuosius žiūrėta kitaip. Atrodė, kad nieko baisaus rodyti visas anatomines smulkmenas.

Apie toleranciją sunkoka būtų kalbėt. Viskas buvo labai tiesmuka. Žydus pašiepdavo daugelis leidinių. Žinoma, nepalyginsi su dabartiniais interneto komentarais. Tačiau įtampą tarp lietuvių ir žydų galima aiškiai justi, ypačverslo srityje.

Gal tais laikais buvo daugiau kultūrinių leidinių, kurie rašė intelektualiomis temomis, ir tai buvo atsvara bulvarinei informacijai?

Buvo specializuotų leidinių, kurie rašė tik apie kultūrą — pavyzdžiui, „Naujoji Romuva“. Inteligentai — mokytojai, teisėjai, gydytojai gal tokį leidinį ir užsiprenumeruodavo. Bet skaityti jį turėjo būt nuobodoka — štai vienas straipsnis apie muziką per tris puslapius be iliustracijų. Aišku, pratę mes dabar prie tų iliustracijų, tais laikais nelengva buvo tekstą „priiliustruoti“... Fotoaparatą dažnam leidiny turėdavo tik redaktorius.

Tarp bulvarinės ir kokybinės spaudos nebuvo aiškios perskyros?

Sakyčiau, kad pats bulvariškumas tais laikais buvo kitoks. Laikraščiai daug daugiau rašė apie provinciją. Pavyzdžiui, apie tai, kad koks nors žydas laiko „užkėtęs“ piliakalnį ir neleidžia ten lietuviams nė trispalvės išsikelti. Apie tai, kad klebonas važiavo girtas ir pametė sakramentą, ar kad klebono gaspadinė išvirė gyvą kalakutą.

Būtent paskalų spausdinimą aš ir vadinu bulvariškumo požymiu. Kaip kitaip tą bulvariškumą suprasti? Tuomet nebuvo dabar bulvariniam leidiniui privalomo spektro — pusnuogių merginų, smurto ir paskalų apie garsenybes. Ir joks bulvarinis leidinys negalėjo sau leisti neparašyti apie bulvių kainas...

Tada žmonėms labiau nei dabar rūpėjo provincija?

Tuomet buvo mažiau miestiečių, o ir tie patys dar buvo viena koja kaime.  Pagalvokite — net dabar kas antras miestietis yra kažkelinta karta nuo žagrės, o tada kaimą jie buvo ką tik palikę. Jei leidinys būtų aprašinėjęs tik miesto gyvenimą, prenumeratorių skaičius būtų iškart sumažėjęs.

Dabar ant žurnalų viršelių — tas pats per tą patį: arba A.Kubiliaus veidas, arba visokių žvaigždučių veidai. Arba politika, arba miestas. Laikraščių pirmuosiuose puslapiuose provincija šmėkšteli, kai kas nors ką nors užmuša. O Smetonos laikais buvo natūralu nuvažiuoti į kaimą, parašyti tekstą apie gerą kopūstų derlių ir įdėti ant viršelio kopūstų vaizdelį.

Tekstų kalba taip pat buvo valstietiška. Dėl to man smetoniška spauda taip patinka, nes ji  daug gyvesnė už dabartinę. Skirtumas tarsi nueitum į konferenciją paklausyti oficialių pokalbių prie stalo, o tada užsuktum į miestelį prie parduotuvės, už kampo, pasikalbėt su vyrais. Ir vienas, ir kitas variantas turi savo pliusų ir minusų. Kadangi pats esu iš kaimo, man artimesnė paprasta kalba.

Galima pastebėti labai daug svetimybių. Negi tuo metu lietuviai nesirūpino kalbos švarumu?

Pirmaisiais nepriklausomybės metais rusicizmų ar germanizmų buvo daug daugiau negu smetonmečiu. Netgi jei lyginsime 1929 ir 1939 metų leidinių kalbą, tai dešimtmečio pabaigoje kalba buvo gerokai pašvarėjusi ir prigiję kai kurie lietuviški žodžiai.

Kaip ir visais laikais, buvo kalbininkų ultrapatriotų, kurie žūtbūt norėjo visus tarptautinius žodžius sulietuvinti. Pavyzdžiui, baravyką siūlė keisti į storkotį, o telefoną — į toliakalbį.

Kiek dėmesio laikraščiai skyrė užsienio naujienoms?

Žmonės sekė užsienio naujienas, nes bijojo karo. Įsivaizduokite — vienoje pusėje Lietuvos buvo Vokietija, kitoje — Lenkija. Visą laiką įtampa. Dar švieži I Pasaulinio karo prisiminimai. Žmonės buvo įsitikinę, kad karas bus ir jis bus dujinis. Masiškai pirko dujokaukes.

Tačiau užsienio naujienos buvo ne tik politinės. Rašyta ir apie tai, kaip Afrikoje beždžionės žmones užpuolė, ir apie mokslo išradimus. Tokia mišrainė. Panašios užsienio naujienos pasiekia mus ir dabar. Tik tada žurnalistai dar mėgindavo pakomentuoti, kokią įtaką pasaulio įvykiai turės Lietuvai. Tos prognozės dažnai būdavo naivios.

Dabar spauda neįsivaizduojama be televizijos veidų. Kas buvo Smetonos laikų įžymybės?

Lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Lakūnas Feliksas Vaitkus, kuriam pasisekė Atlantą perskristi. Taip pat buvo aukštinamos istorinės asmenybės — Birutė, Kęstutis, Gediminas ir ypač Vytautas Didysis.1930-ieji buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais ir Kaune prasidėjo vytautinė psichozė. Turiu fotografiją, kur policijos valdyboje ant sienos kabo Vytauto portretas, ant stalo matyti biustas ir dar gal keturi atvaizdai įvairiais pavidalais. Organizacijų leidiniai veikiausiai buvo įpareigoti spausdinti Vytautą garbinančius tekstus.

Žinoma, labiausiai aukštinamas buvo prezidentas Antanas Smetona. Per A.Smetonos gimtadienį visų laikraščių pirmieji puslapiai pasipuošdavo ditirambais, koks prezidentas yra tautos gelbėtojas. Kai kurių leidinių tekstai labai primena nacių retoriką. „Tautos masė pajunta stiprybę, turėdama priekyje vadą. Sujunda visos gyvosios tautinės krašto jėgos, įsitempia tautiečių energija, jaunimas, kariuomenė, sulaužę liguisto gyvenimo pavidalą, iškelia naujo veržimosi idealą“  — taip vienas laikraštis aprašo gruodžio 17-osios perversmą.

O aktoriai, dailininkai, rašytojai, muzikantai? Jiems spauda neskyrė daug dėmesio?

Nepasakyčiau, kad tais laikais egzistavo toks asmenybių kultas. Gal tai susiję su technologijų raida — tada nebuvo tiek kelių, kuriais vardai prasiskverbtų į smegenis. Dauguma išsilavinusių žmonių tegalėjo skaityti ir kartą per savaitę nueiti pas turtingą kaimyną paklausyti radijo laidos.

Jokiu būdu nesakau, kad nebuvo žmonių, apie kuriuos kalbėjo. Bet iš spaudos aš to nematau.

Leidiniai nespausdino interviu su asmenybėmis ar pasakojimų apie jų šeimas?

Nepastebėjau. Niekur neradau, kad kas nors būtų kalbinęs Antaną Šabaniauską, nors jo dainas klausė daugelis.

Apskritai nemačiau interviu žanro pagal mūsų dabartinį supratimą, kur žurnalisto klausimą seka pašnekovo atsakymas. Tekstuose rašoma  „redakcijai pranešė“, „redakciją informavo“, „iš pokalbio su tuo ir tuo paaiškėjo“. Vos keletą kartų mačiau pora klausimų ir pora tiesioginių atsakymų — bet ginkdie, ne visas straipsnis taip surašytas. Gal klystu, gal ne tuos laikraščius varčiau. Bet man panašu, kad redakcijos jautė pareigą pašnekovo mintis paversti pasakojimu.

Šiais laikais žmonės žurnalus perka kartais vien dėl to, kad pasižiūrėtų vaizdų iš įžymybių vakarėlių. Tais laikais fotografijų buvo daug mažiau. Kuo leidiniai viliodavo skaitytojus?

Fotografijų tikrai buvo mažiau, nes jos buvo labai brangios. Štai, kaip sakiau, matome „Trimito“ redakcijos atsakymą į skaitytojo laišką: „Fotoaparato redaktorius niekam neskolina“. Iš to galima spręsti, kad „Trimitas“ turėjo tik vieną ar du fotoaparatus. Ir tą patį veikiausiai laikė seife.

Tačiau leidiniai nebuvo nuobodesni. Tekstus iliustruodavo piešiniais ir karikatūromis. Pigiau ir paprasčiau buvo užsisakyti piešinį, ypač jei reikėjo iliustruoti siužetą.  Mane tie piešiniai labai žavi. Nežinau, kodėl dabar leidiniuose tiek mažai piešinių.

Tais laikais buvo ir daugiau įdomių dalykų, kurių nėra dabartinėje spaudoje. Man labai įdomūs skelbimai. „Birutėle, tuščia ir nuobodu be tavęs mūsų lizdely. Grįžk, miela, arba duok žinią, kur esi. Viskas, viskas užmiršta. Tavo Česlovas“, — tokia vyro žinutė išspausdinta leidinyje. „Vesiu merginą, kuri atsineš pasogą ir padės man baigti mokslus“, — pasitaikydavo ir tokių tiesmukų pažinčių skelbimų.

Redakcijos skiltyse vykdavo aktyvus bendravimas su skaitytojais. Redakcijos nespausdindavo laiškų, bet atsakydavo visiems rašiusiems. Labai asmeniškai: „Teisybę, brolau, rašai, bet mes to rašto negalime į laikraštį įdėti“ arba „Eilėraštis kvailas“. Aš manau, kad geriau grubesni atsakymai negu išvis jokio atsakymo — taip juk dažnai elgiasi mūsų laikų redakcijos.

Kiek buvo spausdinama poetų ir rašytojų kūrybos?

Daug. Daugiausia buvo mėgėjiška kūryba. Net kultūros žurnaluose buvo spausdinami naivūs patriotiniai eilėraštukai. Buvo ir profesionalių poetų, kurie uždarbiaudavo, rašydami bulvarinei spaudai. Visi esame girdėję dainušką apie gegužinę, į kurią „kožnas traukia sekmadienio sulaukęs“. Pasirašė tą eilėraštį Pakštyranka, tačiau paskui paaiškėjo, kad po šiuo slapyvardžiu slėpėsi poetas Jonas Šimkus.

Įdomu stebėti siužetus, kurie migruoja iš leidinio į leidinį skirtingomis formomis. Populiarus siužetas buvo apie Amerikoje pralobusį lietuvį, kuris grįžta į tėvų kaimą ir nusprendžia neišsiduoti, tėvai jo neatpažįsta ir naktį papjauna, norėdami pasisavinti pinigus. Smetoninėje spaudoje mačiau tris ar keturis šio pasakojimo variantus — ir eiliuotus, ir proza. Vienas apsakymas mane nustebino — nusikaltimo aprašymas su visomis anatominėmis smulkmenomis, atrodo, kad autorius matęs, kaip pjaunamas gyvas žmogus.

Dabartinėje spaudoje daug žurnalisčių moterų tekstų. Ar daug moterų rašė straipsnius Smetonos laikais?

Ne. Veikiausiai moterys rengdavo moterų skyrelius, kuriuose rašyta, kaip virti, siūti ir kitaip prižiūrėti namus. Tačiau moterų korespondenčių aš nepastebėjau. Moterų tekstų dar yra organizacijų leidiniuose. Štai pasirodė žinutė, jog žydai išrinko Lietuvos Mis, spaudoje pasigirdo samprotavimų, kad lietuviai turėtų išrinkti savo Mis, „Šaulyje“ iškart atsirado aktyvistės tekstas, kuriame ji smerkia tokį baisų pasileidimą.

Leidiniai spausdindavo moterų fotografijas, kuriose jos atlieka vyriškus darbus. Akivaizdu, kad tai buvo išimtis, neįprastas dalykas.

Kaip leidiniai išsilaikydavo? Ar reklama ir skelbimai buvo pagrindinis pajamų šaltinis?

Reklamų ir skelbimų netrūko net valstybinių institucijų leidiniuose. Tačiau abejoju, kad reklama ir skelbimai buvo pagrindinis pajamų šaltinis. Veikiausiai pinigus redakcijos susirinkdavo iš skirtingų šaltinių — tarp jų ir iš reklamos. Leidinius leido valdiškos institucijos — šiuos finansuodavo valstybė, tačiau kai kurių institucijų darbuotojai buvo verčiami prenumeruoti leidinius. Taip pat buvo stiprūs organizacijų leidiniai — veikiausiai didžiąją dalį leidimo išlaidų dengė organizacijos narių lėšos.

Man susidarė įspūdis, kad pajamos buvo nereguliarios. Ir tais laikais buvo žmonių, norinčių gauti informaciją nemokamai. Daugelis redakcijų siųsdavo leidinį prenumeratoriams skolon. Paskui po pusę metų spausdindavo skelbimus ir melsdavo susimokėti.

Įdomus dalykas buvo ir vadinamasis „spaudos šmugelis“ (žodis „šmugelis“ reiškė kontrabandą). Žmogus susitardavo su kioskininku: „Aš tau moku aštuonis litus per mėnesį, o tu man duodi paskaityt laikraštį, paskui jį nesuterštą grąžinsiu“. Žmogui ir kioskininkui tai buvo geras sandėris. Redakcija nieko negaudavo — leidinį grąžindavo redakcijai kaip neparduotą. Todėl redakcijos baisiai pykdavo ir gaudydavo nesąžiningus kioskininkus.

Ar leidiniai buvo brangūs pagal to meto gyvenimo lygį?

Vidutinis darbininko atlyginimas kokiais 1939-aisiais buvo apie šimtą litų. Štai savaitraštis „Trimitas“ kainavo trisdešimt centų. Krizės laikmečiu gal ir brangu. Tačiau laikraštį vis tiek galėjo prenumeruoti daugiau žmonių negu įsigyti radiją. Tiesa, į nepriklausomybės pabaigą leidiniai ėmė spausdinti radijo programas, tai rodo, kad radijas plito.

Kaip žmonės rinkdavosi leidinius? Jei aiškios perskyros tarp bulvarinių ir kokybinių žinių nebuvo, tai gal daugiausiai įtakos darė politinė kryptis?

Taip, susiskirstymas buvo labiau partinis. Jei žmogus palaikė krikdemus, tai išsirašydavo („išsirašyti“ tų laikų kalba reiškia „užsiprenumeruoti“) krikščionių demokratų leidinį. O jei pykdavosi su klebonu, išsirašydavo antiklerikalinį. Paskalas rinkdavo ir krikščioniškieji, ir antiklerikaliniai leidiniai. Tik pirmieji baisėdavosi visuomenės pasileidimu, o antrieji aprašinėdavo prisigėrusių dvasininkų nuotykius ir šaipydavosi, kad jų leidinio kunigai iš sakyklos ragina neprenumeruoti jų leidinio.

Buvo stipri visuomeninių organizacijų spauda. Už Vilniaus krašto išlaisvinimą kovojantys lietuviai susibūrę leido „Mūsų Vilnių“ — ištisą dešimtmetį leidinys aprašinėjo, kaip lenkai lietuvius Vilniuje skriaudžia ir deklaravo — mes be Vilniaus nenurimsim.

Tačiau politiniai įvykiai pakeisdavo toną. Varė varė leidinys ant lenkų, tačiau iškart aprimo, kai Lenkija 1938-aisiais tėkštelėjo Lietuvai ultimatumą ir Lietuvos valdžia jį prarijo. Varė varė leidinys ant vokiečių, Vokietija Klaipėdą atsiėmė, ginklais pažvangino ir leidinys nutilo. Bijojo žmonės ir tada.

Vis dėlto teigčiau, kad Smetonos laikais žiniasklaidoje buvo daugiau atvirumo. Galbūt sovietmečio įtaka, kad skaitai dabartinius leidinius, ir matai — autorius supranta, kad jis rašo ne tiesą.

 Kalbino Ginta GAIVENYTĖ