Po ilgos pertraukos susitikusi draugę „iš senų laikų“ Gintę Žulytę, supratau, kad prieš porą metų jos, kaip savanorės, įgyta patirtis Brazilijoje ir požiūris į svetimšalio gyvenimą vargingame priemiestyje tarp vaikų, kuriems įprasta girdėti į kažkieno galvą paleistus šūvius, verti daugiau nei tik bičiulių pokalbio prie kavos. G. Žulytė buvo atrinkta į Europos savanorių tarnybos EVS projektą. Laikinai Vilniuje palikusi darbus kino edukacinius renginius organizuojančiame „Meno avily“, mokėdama vos vieną žodį portugališkai, mergina išvyko į pietų Braziliją devyniems mėnesiams. Gintė Porto Alegro faveloje laisvalaikio centre dirbo su vietiniais vaikais, taip pat laisvalaikio užsiėmimus rengdavo netoli miesto esančiame indėnų Guarani genties Tekhua rezervate.

Dabar įdomu, kaip ji tarp lūšnynų vaikų ir Pietų Amerikos indėnų leistą kasdienybę bei savanorystę vertina ir antropologės akimis. Mat šiuo metu Gintė studijuoja kultūros antropologiją Olandijoje, Leideno universitete (magistratūra). Į Lietuvą ji atvyko daryti antropologinio tyrimo.

Ar iš tiesų reikalinga pagalba iš šalies tokiems žmonėms kaip, pavyzdžiui, lūšnynų vaikai? Gal mes, vakariečiai, atvykę į skurdesnius regionus padėti vietiniams, esame tik svetimkūniai toje kultūroje?

Turiu prisipažinti, kad, ko gero, didžiausias motyvas dalyvauti savanorių atrankoje buvo ne savanorystė, o galimybė pagyventi Brazilijoje, pakeliauti po Pietų Ameriką. Dabar juokinga... Nes pabuvus ten, viskas apsivertė aukštyn kojom! Kiekviena užmegzta draugystė — tiek faveloje, tiek indėnų rezervate, tiek pačiame mieste — man tapo pati svarbiausia ir niekur nenorėjau iš ten keliauti! Manau, gražiausia ir viena svarbiausių savanoriško darbo patirčių yra žmonių, turinčių skirtingas patirtis, dialogas.

Įsivaizduok mane, savanorystės pradžioje nemokančios nė vieno žodžio portugališkai, tarp būrio čiauškančių brazilų vaikų. Iš pradžių aš net savęs klausiau, ko čia atvažiavau? Ar iš tiesų kažką gera, svaraus galiu padaryti šiems vaikams, nemokėdama net normaliai kalbėti? Galiausiai galėjau tik pasijuokti iš tokių minčių. Tiesiog save sureikšminau kaip kažkokią herojišką savanorę. Supratau, kad atvažiavau čia žaisti tinklinio, futbolo, palaikyti už rankos, padrąsinti, nupiešti tūkstančius piešinių, apkabinti. O kai išmokau kalbėti, tada jau galėjau ir pasakoti, kokia ta žiema Lietuvoje būna iš tikrųjų. Ar galima išeiti į lauką žiemą, jei už lango minus dvidešimt, sugebėjau net pravesti pamoką. Banaliai ir sentimentaliai skamba? O iš tikrųjų viskas buvo — ir tebėra — kažkaip paprastai tikra.

Beje, turiu būtinai pasakyti, kad savanoriaudama Brazilijoje, ko gero, daugiau pasiėmiau nei suteikiau. Ant svarstyklių pasverti juk to ne tik neįmanoma, bet net neverta. Tie mūsų darbai - lašas jūroje, bet verta juos daryti vien dėl to vaikų džiaugsmo, kad jų favela atvira pasauliui ir iš įvairių šalių į ją nuolat atklysta visokių keistuolių savanorių, kurie vėliau tampa savi.

Tiesa, būdama Brazilijoje vis prisimindavau Motinos Teresės žodžius, kuri sakė, kad nebūtina vykti į Kalkutą — Kalkutos reikia ieškoti šalia savęs. Tad dabar vis sukasi mintys — kiek daug įgytos patirties galima pritaikyti Lietuvoje...

Dirbai centre, kurį įsteigė katalikų broliai maristai. Kiek toje veikloje justi religijos įtakos?

Žiūrint iš kokios pusės pažiūrėsi. Iš tiesų, pati krikščioniška pasaulėžiūra įkvepia maristus socialiniam darbui. Ji yra pamatas, tačiau vaikams, paaugliams ar suaugusiems, be abejo, nėra per prievarta brukama. Tikėti juk nepriversi. Be to, Brazilijoje gausu įvairių religijų. Katalikams, besilankantiems CESMAR, religinės apeigos turi religinę prasmę, bet kartu yra ir proga susiburti, pabūti kartu.

Man giliai atmintin įsirėžė vaidybiniai filmai „Dievo miestas“, „Elitinis būrys“, „La Zona“ apie Brazilijos miestų mafiją. Kaip jauteisi patekusi į vietoves, kur nuolat net vaikai žūva nuo kulkų?

Tiesą pasakius, aš visad galvojau, kad tikrovė tuose filmuose yra labai išpūsta. Deja, ji yra daug artimesnė Brazilijos favelų realybei. Galbūt tuose filmuose tikrovė tik šiek tiek estetizuota, pavyzdžiui, „Dievų mieste“ pasitelkiama reklamos estetika.

Bent jau toje faveloje, kur aš savanoriavau, šešiamečiai vaikai, pasakodami mokytojai apie savo savaitgalį, dažnai kalbėdavo apie tai, kad jų brolis pavogė motorolerį ir jį vėl pasodino į kalėjimą arba kad eidami į mokyklą girdėjo šūvius. Nelegali prekyba organais, beje, smarkiai plečiasi.

Vis dėl to, kai pagyveni ilgiau, bendruomenė faveloje tave priima kaip savo narį. Pamenu, jau po poros mėnesių lydėdavau vaikus į favelos gilumą ir jausdavausi sava, nes iš lūšnelių mojuodavo rankomis vaikai ir šaukdavo vardu.

Šiaip jau, ten didžiausia kova vyksta tarp policijos ir vietinės mafijos. Didžiausi pavojai slypi, jei žmogus įsivelia į narkotikų prekybą ar organų prekybą... Kitu atveju turi paisyti tam tikrų vietos gyvenimo taisyklių. Būna, jei žmonės sutinka tylėti, mafija investuoja į favelos kelius, vandentiekius, užtikrina saugumą „paprastiems“ vietiniams ir panašiai. Svarbiausia — neturime manyti, kad faveloje gyvena vien tik žmonės, kurie šaudo gaudo vieni kitus. Yra ten ir daug visiems įprasto kasdieniško gyvenimo ritmo, tik skurdesnėmis sąlygomis.

Kaip apskritai keitėsi vaizdas ir įspūdžiai leidžiant kasdienybę tame vargingame priemiestyje?

Man rodos, dalis manęs vis dar gyvena ten. Iš tiesų, yra dar daug idėjų, minčių, kurias atsinešiau iš ten, bet dar neįgyvendinau. Man regis, kad gal keičiausi aš pati, o ne mano įspūdis. Tiesiog gyvendamas svečioje šalyje, kai pamažu tampi savas. Net brazilai draugai paskutiniais mėnesiais pastebėjo, kad „subrazilėjau“.

Ir jau nė nebepamenu, koks buvo pirmas įspūdis. Gal šiek tiek trikdė triukšmas miesto centre, nuolatiniai prekybininkų riksmai, pašėlę autobusai ir favelų gyventojai, rytais pakinkytais arkliukais tarp prabangių mašinų vykstantys į turtingųjų rajonus.

Taip, ko gero, labiausiai glumino tos dvi Brazilijos — turtingoji ir vargingoji. Ir net ne tiek jų egzistavimas, kiek ryšio tarp jų nebuvimas, tarsi vienas pasaulis ir kitas... O žmonių juk nuostabių yra ir ten, ir ten. Labai džiaugdavausi, kai draugai iš turtingesnių sluoksnių iš tikrųjų susidomėdavo favelos gyvenimu, indėnais. Susidarė įspūdis, kad ryžtingai siekianti permainų ir pati patriotiškiausia vis dėl to yra vidurinioji klasė, nors ir ji labai nedidelė.

Į Braziliją vykai dar prieš kultūros antropologijos studijas. O jei galima būtų laiką atsukti atgal, kokį tyrimą būtum sugalvojusi ten atlikti?

Iš tikrųjų, tai kažin, ar norėčiau grįžti pas savo favelos vaikus ar indėnus jau kaip antropologė. Smagiau būtų buvę, jei pirma būčiau nuvykusi daryti tyrimo, o po to grįžčiau kaip savanorė. Dabar net mintyse sunku atsukti laiką, kadangi kai tik pradedu galvoti, toks ilgesys atslenka... Tiesiog norėtųsi sugrįžti ten kaip Gintei, pažaisti tinklinį, pasėdėti prie laužo ir išgerti matės Tekhua indėnų kaimelyje, pasiklausyti jų nuostabių dainų ir kalbėtis, kalbėtis...

Bet atsakant į klausimą, tai Brazilija tikrai turtinga šalis daugeliu prasmių, ir temų joje itin didelė įvairovė. Šiukšlyno rinkėjų gyvenimas, visa šiukšlių rinkimo sistema! (beje, šia tema rekomenduočiau pasižiūrėti Jorge Furtado filmą „Ilha das Flores“ bei Lucy Walker filmą „Waste Land“). Taip pat būtų įdomu patyrinėti ir kitiems papasakoti apie brolių maristų organizaciją ir tikrai pasaulį keičiančią - be galo praktišką — jų veiklą. Taip pat ir apie indėnų pasaulėžiūrą, kurią daug kas nuvertina kaip praradusią autentiškumą. Ką mes apskritai vadiname autentiška kultūra? Na, bet tai jau teorinis klausimas. Svarbiausia, kad indėnai (kuriuos aš pažinojau) yra išlaikę be galo glaudų ryšį su gamta. Jie turi tokio gražaus tiesumo, kokį gal dar rastume giliai paieškoję Lietuvos kaimuose. Vis dėl to antropologas, susidurdamas su šiomis temomis, kartu išgyventų ir daug etinių dilemų. Norint, kad jų būtų bent šiek tiek mažiau, reiktų sau nuoširdžiai atsakyti: o ką mano tyrimas atneš gero tiriamajai bendruomenei?

Beje, prieš mūsų susitikimą iškart pasakei, kad apie Vilniuje atliekamą antropologinį tyrimą nekalbėsi, nes to neleidžia sutartis su universitetu. Vadinasi, informacija liks tik siaurame akademikų rate?

Sutartis yra pasirašyta ne su universitetu, bet su globos namais, kuriuose šiuo metu atlieku tyrimą. Iš tiesų, net jei nebūčiau pasirašiusi sutarties, kol kas nekalbėčiau apie savo tyrimą, kadangi jis dar nėra atliktas. O jį atlikus, taip pat daug asmeninių duomenų (vardai, pavardės, nuotraukos), liks nepaviešinti. Manau, viešumas visada turi turėti prasmę. Mano tyrimo rezultatams, jų suvokimui ir skleidimui neturėtų jokios įtakos. O jų gyvenimus tai gali paveikti nebūtinai teigiamai.

Man kultūros antropologija panaši į žurnalistiką, nes ir vienur, ir kitur, norint pažinti žmogų ar reiškinį, reikia stebėti aplinką ir kaip aktoriui sugebėti įsijausti į savo tiriamųjų padėtį, išgyvenimus. O kuo šios sritys skiriasi?

Man atrodo, kad tai, kas sieja ir antropologiją, ir žurnalistiką, beje, ir savanorystę yra žmonių tarpusavio ryšys, kuriame labai svarbu — supratimas ir pasitikėjimas (šiuo atveju nekalbu apie bulvarinę žiniasklaidą). Skirtumas galbūt tas, kad savanoris negalvoja, kada jam pasinerti į tyrimą, kada atsitraukti. Paprastai juk jis neturi tikslo viešinti savo bendruomenės gyvenimo. Nors, žinoma, ir savanoriaudamas tu analizuoji, kaupi informaciją taip, kaip tai darome kasdieniame gyvenime.

Antropologui ir žurnalistui, ko gero, vienas svarbesnių tikslų yra išsiaiškinti, pasidalinti ir perduoti tiriamosios bendruomenės ar reiškinių patirtį kitiems. Galbūt antropologas turi daugiau laiko įsigilinti į savo tyrimo lauką, ožurnalistas būna dažnai priverstas bėgti nuo vienos temos prie kitos. Žinoma, yra žurnalistų, kurie visą savo gyvenimą paaukoja vienai temai. Šiuo atveju kalbu apie tiriamąją žurnalistiką. Pavyzdžiui, Ana Politovskaja, Vitas Lingys. Dažnai juk būna, kad antropologai ir žurnalistai susitinka karščiausiuose pasaulio taškuose.

Be to,svarbu ir tai, kad ir antropologai, ir žurnalistai susiduria su etine dilema: ar iš tiesų mano darbas padeda šiai bendruomenei? Gal geriau nestovėti su kamera ir užrašais, o imtis veiksmų? Manau, būtent todėl antropologai vis dažniau prabyla apie taikomąją antropologiją (anglų k. „applied anthropology“), kurios rezultatai tarnautų ne tik akademiniam pasauliui, bet ir duotų tiesioginę naudą tyrimo dalyviams.   

Žinau iš savo patirties, kad, artimiau susipažinęs su kita kultūra, žmogus žinių apie ją natūraliai pradeda ieškoti savo šalies žiniasklaidoje ir atkreipia dėmesį į kiekvieną  smulkmeną tuose pasakojimuose. Kokios informacijos apie Pietų Ameriką pas mus pasigendi?

Atvirai pasakius, negalėčiau objektyviai atsakyti į klausimą, nes televizoriaus beveik nežiūriu, o ir lietuviškus laikraščius retai skaitau. Galbūt kaltas tas bulvarinis jų įvaizdis. Daug dažniau būna įjungtas radijas ir vienas kitas interneto portalas. Man regis, šiais laikais žinios, ypač blogos, nori nenori tave pačios susiranda. Todėl, kai pasiilgstu Brazilijos, daug mieliau rašau laiškus draugams į Braziliją.

Ką manai apie Lietuvos visuomenės požiūrį į savanorystę?

Iš tiesų būtų įdomu patyrinėti savanorystės sampratą šiuolaikinėje visuomenėje, ir ne tik Lietuvoje. Nuo seno, man regis, savanorystė buvo natūralus dalykas. Kaimynas padeda kaimynui, bendruomenė gelbsti silpnesniesiems. Galbūt dabar savanorystė tampa labiau organizuota, padedanti žmonėms susirasti vieniems kitus ir išdrįsti žengti pirmąjį žingsnį? Juk net gatvėje, būna, daug kas iš mūsų drovisi padėti vieni kitiems. Pagalvojam: o gal aš pažeisiu kito žmogaus erdvę ar teises, ar savarankiškumą? Vis dėlto organizuota savanorystės forma įrodo, kad nors, gyvendami dideliuose miestuose, bendraudami šiuolaikinėmis technologijomis, esame susvetimėję, noras prieiti prie kito, nepažįstamo, žmogaus išlieka.

Manau, daugumai jaunimo, kaip buvo ir man pačiai, savanorystė — tai galimybė išvykti į kitą šalį, pakeliauti, pažinti kitas kultūras. Kai kam gal tai proga užsimiršti, ištrūkti iš slegiančios aplinkos, o kai kam — brandi, apgalvota misija. Iš tikrųjų, visi motyvai, vedantys savanorystės link, yra puikūs, nes savanoriaujant atsiveria ir kiti, jau minėti horizontai.

Beje, smagu, kad į Lietuvą atvažiuoja vis daugiau savanorių iš užsienio. Dar smagiau, kad populiarėja ir lietuvių savanorystė savoje šalyje, ir ja domisi ne tik jaunimas. Kiek žinau, šiuo metu yra kuriamas specialiai savanorystei Lietuvoje skirtas TV projektas. Tik gal kartais rūpinantis visu pasauliu, svarbu nepamiršti pasirūpinti ir pačiais artimiausiais. Paradoksalu, bet kartais tai būna sunku suderinti...

Kalbėjosi GODA JUOCEVIČIŪTĖ