Kuriuo metų laiku besutiktum menininką Marių Abramavičių kokioje nors Vilniaus senamiesčio kavinėje ar Užupyje, Tibeto skverelyje, regis, nei pats Marius, nei jo kasdienybė ar aplinka visiškai nepasikeitė. Išskyrus tai, kad Vilnelėje nebematyti Azijos čiortenus primenančių akmens bokštelių, kuriuos jis ir buvo pastatęs. Per tą laiką, kai čiortenus skalavo upės vanduo, M. Abramavičiaus kelionių žemėlapis plėtėsi, o vėliau gimė gausiai nuotraukomis iliustruota knyga apie Iraną. Autorius žino, kad kai vėl ten grįš, šalis bus šiek tiek kitokia, o visa, kas liko kelionių dienoraščiuose ir fotografijose, — jau istorija.

„Ir lankydamasis Gruzijoje jaučiuosi kaip svečias iš ateities. Sakau vietiniams: matau, kaip šiuolaikinė civilizacija jus suris. Ten mažėja tų tradicinių kepyklėlių, vyninių, krautuvėlių, ir bobutės, pardavinėjančios žoles gatvėse, išvejamos, kad būtų tvarkinga. Nors manau, jog jaukus chaosas kai kada yra geriau nei tvarka“, — pasakoja pastaruosius porą metų į Gruziją vis grįžtantis ir ten kuriantis M. Abramavičius. Šiuo metu jis baigia rašyti knygą apie šią šalį. Marius Gruzijos vardą linksniavo viso mūsų pokalbio metu.

Vis papasakojate apie Gruziją, tačiau ne tik ten daug keliavote. Kokie regionai jus labiausiai veikia ir vilioja?

Vis dėlto žiūriu daugiau į Rytus. Jei pažvelgčiau į Žemės rutulį, tai pastebėčiau, kad dar nebuvau Pietų ir Šiaurės Amerikoje, nes kai turiu galimybę rinktis, kažkodėl pasuku į Aziją — tarsi intuityviai ten kas trauktų: susikoncentruoji ir judi į tą pusę, būtent jai teiki pirmenybę. Budistiniuose kraštuose gali jaustis išvis kaip namie, nėra distancijos tarp tavęs ir jų. Irane, musulmoniškoje šalyje, — jau šiek tiek kitaip, bet pasistengus ir ten galima visiškai pritapti. Pamenu, užėjau į mečetę, žmogus pritūpė šalia ir kažką man pasakė farsi kalba. Po to paklausiau vietinių, ką tai reiškia. Man paaiškino, jog tai kaip pasisveikinimas bendroje maldoje (maždaug tas pats, kas pas mus bažnyčioje mes palinkime vieni kitiems ramybės). Vadinasi, Irane jau galėčiau būti persu.

Dar esu pakerėtas Skandinavijos. Jos gamta visiškai kitokia, mane tiesiog užburia. Bet jei savo keliones svetur vertinčiau pagal tai, kiek ten gimė mano tapybos darbų, tai pirmoje vietoje vis tiek būtų Gruzija. Tapyba — daug energijos ir laiko reikalaujantis darbas. Nuvyksti į užsienį ir iškart iš ten parsiveži fotografijų, o tapybos kūriniai atsiranda juk ne iš karto. Būtent Gruzijoje daugiausia  nutapiau per pastaruosius kelerius metus.  

Čia, Lietuvoje, gyvenimo laikas praeina kituose niuansuose, o ten, Gruzijoje, turiu galimybę susikuri tokią situaciją, kad kiekvieną rytą atsikėlęs išgeriu arbatos, suvalgau kokį sausainį ir einu tapyti į kalnus, o grįžtu saulei nusileidus. Tapau įsijautęs. Pakeliu galvą ir pamatau — kalnai, tada apima džiaugsmas: pagalvoju — kokia mano studija, kokia erdvė... Norėčiau tokią situaciją susikurti ir lankydamasis Tailande ar Irane.

Dažnas romantikas pasvajoja apie tokį gyvenimo būdą kaip jūsų — laisva dienotvarkė, kelionės, po jų — parodų, knygų pristatymai. Tačiau vis tiek ne kiekvienas, net ir labiausiai trokštantis tokio kūrybiško gyvenimo, jį pasirenka. Kaip manote, kodėl?

Kiekvieno gyvenimo sava kaina. Pasirinkdamas tam tikrą gyvenimo stilių, kažko netenki ar kitose srityse kažko neturi. Labai iliuziška manyti, kad įmanoma suderinti racionalumą ir polėkį. Visi nori būti ir turtingais, ir dvasingais, ir su polėkiu viename asmenyje. Bet parodykite man bent vieną turtingą verslininką, kuris būtinai dar būtų ir „minkštas“, ir su polėkiu. Vis tiek gyvenime einame arba viena kryptimi, arba kita.

Kažkas yra pasakojęs: kai vieno žmogaus paklausė, ar jis nori būti kaip Mikelandželas, tas atsakė „žinoma!“. Jam buvo paaiškinta: „Tai ir gyvenk kaip Mikelandželas“. Bet perskaičius jo biografiją, vargu ar nepraeitų noras būti tokiu kaip Mikelandželas.

Atgimstančias jūsų kelionių akimirkas parodose, knygose galima laikyti menine fotografija. Kuo ji jus traukia labiau nei, tarkim, įvykinė fotografija?

Patikslinčiau, kad mano fotografija — nepolitizuota. Bet aš atsirenku, kur kam ką ir kokiu kampu rodyti. Pavyzdžiui, iš Gruzijos turiu atsivežęs nemažai reportažinės fotografijos, kur atsiskleidžia žmonių gyvenimo skonis, niuansai, kuriais vietiniai gyvena. Tik tiek, kad tą socialinę, kultūrinę įvairovę perteikiu per meninę prizmę. Ir parodoms galų gale atrenku savo estetiškiausius darbus. Manau, kad žmogus kūryboje atspindi savo vidinį pasaulį. Tie viešumai atrinkti kadrai — mano sielos atspindžiai.

Gruzijoje buvote ir iškart po karo. Nejaugi jūsų visiškai nesugundė galimybė pardavinėti „karštas“ nuotraukas užsienio naujienų agentūroms?

Man neteko pardavinėti tokių fotografijų naujienų agentūroms. Visos mano fotografijos buvo eksponuojamos reprezentacinėse Gruzijos galerijose ir muziejuose. Man artimesnis žmogaus faktorius. O pas mus jo trūksta ir dažnai maišoma vyriausybė, politika ir žmonės. Mes vis tiek iš visų pasaulio šalių daugiausia gauname politizuotą informaciją, net turistiniai reportažai būna labai vienpusiški. Pasigendu pasakojimų, vaizdų, kuo vietinis žmogus gyvas, kuo jis gyvena, kuo jis žaidžia — šaškėmis, šachmatais ar domino, ką jis galų gale veikia vakarais. Aš savo fotografijų parodose, albumuose išskleidžiu didesnę vietinio gyvenimo puokštę ir nepateikiu kokių nors įvykių ar žmonių tik „juodai“ arba tik „baltai“ — aš rodau visas jų gyvenimo puses.

Dabar daug keliautojų iš svetur parsiveža egzotiškų kadrų, kuriuos paskelbia socialiniuose tinkluose, naujienų portaluose, užtat ir fotomenininkų parodos jau nebe toks didelis įvykis. Tai vis dėlto, kokią prasmę jos gali turėti šiandien?

Vis tiek dauguma mėgėjų pradeda nuo tokios fotografijos, kurią vadinu „aš užstoju“ — užstoju Egipto piramides, užstoju džiungles ir taip toliau. Po metų kitų jau kas nors pamoko kažko naujo, tada fotografuojamos tos pačios piramidės, džiunglės, tik jų jau neužstojus. Bet vis tiek didžioji tokios fotografijos dalis yra mėgėjiška. Nes ne visiems duota pagauti savo stilių.

Tokioje, mėgėjiškoje, fotografijoje paprastai matome perkrautą, neskoningą gyvūnijos ar egzotikos pasaulį. O skonio turėjimas, skonio ribos pajautimas, kiek tai turėtų būti ne per saldu ar ne per kartu, esu įsitikinęs, yra didelė vertybė. Jei nėra skonio, nėra kvapo, net geriausių technologijų įamžinti kokiems nors objektams nepakaks. Technologijos gali suteikti daugiau patogumų, bet tai nėra esminis dalykas fotografijos mene.

Yra albumų, pavyzdžiui, Algimanto Kunčiaus „Vilnius“, kuriuos gali vartyti ir vartyti. O daugumos mėgėjų nuotraukos greitai atsibosta — kiek vis gali žiūrėti į tą kokį nors nufotografuotą smauglį?

Žurnalistai, rašytojai irgi galėtų mesti akmenį į jūsų daržą: esą va, menininkas, neturintis specialaus išsilavinimo, pradėjo knygas rašyti.

Iš tiesų, rašančių dabar daugybė, ir kiekvienam — savo. Kiekvienas rašytojas turi savo skaitytoją, ir kiekvienas skaitytojas atranda savo rašytoją. Tai ir yra stebuklas.

Aš pats seniai rašau, publikuodavau  straipsnius žurnaluose, naujienų portaluose, tik niekada tų visų tekstų nesusiedavau. Jais stengiuosi privesti žmogų kuo arčiau prie tos šalies kultūros per asmeninę patirtį.  

Nebūtina laikytis kieno nors nustatytos generalinės linijos nei gyvenime, politikoje, nei rašant. Būna, atsiverti kokios nors sąjungos nario straipsnį, ir skaityti negali, o į visiškai negirdėto, naujo autoriaus tekstus net pasineri visas. Manau, kad impulsyvus tekstas kai kada gali būti žymiai įdomesnis ir gražesnis nei išgrynintas žodis. Todėl mano patarimas kiekvienam būtų toks — ieškok savo generalinės linijos.

Dabar labai populiaru naujienų portaluose prie straipsnių dėti dideles nuotraukų išklotines. Jei jūs būtumėte redaktorius, jei būtų jūsų valia, ką čia patobulintumėte?

Nekankinčiau žmonių vienodų nuotraukų gausybe. Dabar dažnas autorius net nesivargina atrinkti geriausių, kokybiškiausių fotografijų, sudeda kone visas, kokias padarė, dažnai penkios dešimt būna visiškai vienodos ar labai panašios. Tas pats, kas pasikvieti žmones į svečius ir jiems rodai visas kelionėje padarytas penkis šimtus nuotraukų, užuot parodęs tik įdomiausias. Tai nepagarba svečiui, o viešojoje erdvėje — nepagarba skaitytojui. Atsirinkite iš kelių šimtų dvidešimt geriausių ir jas publikuokite. Net iš kažko „labai“ reikia mokėti atrinkti.

Dabar labai visi kalba apie ekologiją, šiukšles, bet niekas nesirūpina vidinio pasaulio ekologija, informacijos, žinių ekologija. Kiek iš visur sklinda visko žmogui absoliučiai nereikalingo, o ir griaunančio jį ir jo vidinį pasaulį. Žurnalistai čia galėtų daug prisidėti apsivalydami.

Kalbino Goda JUOCEVIČIŪTĖ