Režisierius Cezaris Graužinis pastaruoju metu Vilniuje retas svečias. Retai kada jį galime sutikti ir „Menų spaustuvėje“, kur rodomi „cezario grupės“ spektakliai. Į darbus ne tik Lietuvoje, bet ir svetur paniręs režisierius prisipažįsta, jog dabar jis nekalbus. Ir apie savo naujausią begimstantį kūrinį pašnekovas pasakoja šykščiai, tik užsimindamas, kad rašo pjesę, kuri bus skirta jo vadovaujamos grupės aktoriams, ir greitai bus pristatyta Vilniuje. „Dabar bandau taip viską sugalvoti, kad naujas darbas kuo mažiau primintų ankstesnius mūsų spektaklius. Vyksta procesas, kai kurių išankstinių nuostatų bus atsisakyta, atsiras naujų idėjų. Per premjerą viskas ir bus matyti“, — sako C. Graužinis.

Prisipažinsiu, kad per mūsų pokalbį mąsčiau labai standartiškai: iš režisieriaus, kuris studijavo Maskvoje, stažavosi Japonijoje, dėstė Švedijoje ir Suomijoje, vadovavo suomių teatrui, pastaruoju metu spektaklius stato Graikijoje, tikėjausi išgirsti, kad patirtys užsienyje smarkiai veikia jo kūrybą. Bent jau taip tikino dauguma kalbintų menininkų, kurių darbų maršrutas nusidriekia už gimtosios Lietuvos ribų. Tačiau C. Graužinis pateikia kitokių (ir paradoksalių) atsakymų.

Jūsų kūryba apibūdinama vaizduotės teatru. Kuo jis jums artimas?

Terminas „vaizduotės teatras“ mažai ką tepasako. Jis vartojamas dažniausiai turint galvoje teatrą, kuris kuriamas minimaliomis sceninės raiškos priemonėmis. Kuriame pagrindinę funkciją atlieka aktoriaus meistriškumas ir įtaiga, gebėjimas sužadinti žiūrovo vaizduotę ir manipuliuoti ja. Tokia teatro koncepcija man atrodo prašmatniausia iš visų man žinomų. Sunkiausiai įgyvendinama, trapiausia, dėl to ir patraukli. Ir, beje, — mažiausiai išeikvojanti visuomenės, išlaikančios teatrą, piniginių lėšų. O tai, sakyčiau, —  net savotiškai kilnus bruožas.

Apie tą kilnų bruožą kalbate su ironija ar visiškai rimtai? Juk kultūros atstovai gali prisidengti dvasingumu, švietėjiška misija ir jausti moralinę teisę iš valstybės reikalauti kuo daugiau paramos.

Šiame klausime dėmesį patraukė sąvoka „kultūros atstovai“. Argi visuomenėje turėtų būti kažkokia ypatinga žmonių grupė, savotiška kasta, kurios funkcija — „atstovauti kultūrai“? O kiti, tai kastai nepriklausantys individai, vadinasi, kultūrai „neatstovauja“?, t.y. gyvena už kultūros ribų? Deja, valstybės valdininkai ir politikieriai dažniausiai taip ir mąsto: neva menininkai užsiima kažkuo, kas aktualu ir reikalinga tik jiems patiems. Lyg kultūra nebūtų amžinas ir esminis visų žmonių poreikis.

Jūsų spektakliai, pavyzdžiui, „Viskas arba nieko“, — tarsi dėlionė iš atskirų etiudų: situacijos, mintys keičia viena kitą. Net kažkuo primena TV pultelio spaudymą ar laikraščių puslapių, interneto portalų sklaidymą.

Tokia forma man primena sąmonės srautą. Renkuosi tokią formą dėl to, kad žiūrovui būtų lengviau tapatintis su tuo, kas vyksta scenoje. Ir nebūtinai sąmoningai, geriau — intuityviai. Nes horizontalus ir nuoseklus kalbėjimo būdas turi labai mažai bendro su tuo, kaip iš tikrųjų žmogus mąsto.

Kokios įtakos jūsų kūrybai, idėjoms turi geografija, patirtys, įgytos čia ir svetur — Japonijoje, Skandinavijoje, Graikijoje..?

Nesu pats sau tiek įdomus, kad imčiau analizuoti, iš kur atsirado viena ar kita idėja ar poreikis kurti naują spektaklį. Keliavimas iš vienos šalies į kitą anaiptol neįkvepia, greičiau atvirkščiai — blaško dėmesį, trukdo susikaupti. Geros idėjos dažniau atsiranda rūkant virtuvėje, važinėjantis dviračiu arba teatre žiūrint kokį nors prastą spektaklį.

Negaliu rimtai atsakyti į klausimą, kur ir ko pasisėmiau. Pavyzdžiui, galiu visiškai nuoširdžiai teigti, jog didelę įtaką mano kūrybai padarė čiukčių tautos tradicinis menas ir filosofija, nors Čiukotkoje niekada nesu buvęs.¦

Nesinori tikėti, kad savo darbą užsienyje laikote tik pajamų, išlikimo šaltiniu.

Kol kas dar neteko statyti spektaklio vien dėl poreikio užsidirbti lėšų pragyvenimui — nei Lietuvoje, nei užsienyje. Kiek anksčiau vienas pagrindinių akstinų keliauti buvo paprastas smalsumas, poreikis pažinti pasaulį. Dabar judėti iš vienos vietos į kitą dažniau priverčia noras sugrįžti pas puikius žmones, su kuriais yra tekę kartu dirbti anksčiau. Tie du trys mėnesiai — tiek  paprastai užtrunka spektaklio repeticijos — man yra ilgas ir brangus gyvenimo tarpsnis. Nesinori to laiko, kurį užima spektaklio statymas, sugadinti nemalonioje vietoje, tarp nesimpatiškų žmonių. Todėl ir nevažiuoju bet kur.   

Spektaklyje „Drąsi šalis“ („Lietuvos diena“) jaučiamas kone tiesioginis ryšys su šių dienų lietuviškomis aktualijomis. Kaip menininkas, tiesiog išnaudojate galimybę ar jaučiate būtinybę per savo kūrybą išsakyti tai, kas jums atrodo visuomeniškai svarbu?

„Drąsioje šalyje“, tiesą pasakius, yra lengvai šaipomasi iš to, kas vadinama aktualijomis. Ironiškai žiūriu į teatro mėginimus imtis žiniasklaidoje pumpuojamų temų. Manau, kad teatro uždavinys — aktualizuoti nepopuliarias — su intymiu dvasiniu ir emociniu žmogaus gyvenimu susijusias temas.

Teatras turi būti tarsi alternatyva, paralelinis pasaulis tam, kuris sklinda iš TV ekrano, interneto?

Teatras, kaip reiškinys, egzistuoja daugybę tūkstančių metų, o TV ir internetas — tai tik neseniai išrastos technologijos. Nematau prasmės jų lyginti su teatru. Argi verta manyti, kad replės, pavyzdžiui, turėtų būti alternatyva apelsinui? Be to, argi iš tiesų reikia kokios nors alternatyvos žiniasklaidai? Jeigu ji ima erzinti, galima paprasčiausiai liautis į ją kreipus dėmesį. O, be to, juk iš TV ir interneto sklinda ne vien blogi dalykai. Nemanau, kad teatras turi kovoti prieš kažką ar už kažką. Teatras, kaip ir bet koks kitas menas, turi tiesiog būti.

Esate minėjęs, kad dabar „madinga gąsdinti ir bijoti“. Kokį vaidmenį čia atlieka žiniasklaida?

Ko gero, lemiamą.

Kaip manote, kodėl?

Todėl, kad žiniasklaida yra vienas efektyviausių įrankių manipuliuoti žmonių psichika.

Kartą sakėte, kad jums gyvenime giliausia yra džiaugsmas, nors Lietuvoje gelmės daug kam asocijuojasi su negatyvumu. Kur reikėtų ieškoti to mūsų visuomenę, net meną persmelkusios depresijos šaknų?

Istorijoje.  Tik nemanau, kad verta joje rimtai knaisiotis, ieškant tautinės depresijos šaknų. Nes gali būti, kad tas šaknis aptikus, depresija tik pasunkės.

 Kalbino Goda JUOCEVIČIŪTĖ