Lietuvoje tiriamosios žurnalistikos nėra. Tokius žodžius neretai galima išgirsti iš žiniasklaidos kritikų lūpų. Nepaisydama šio skeptiško požiūrio, daugiau nei 16 metų dienraštyje „Lietuvos rytas“ specialiąja korespondente dirbanti Laima Lavaste, vadina save žurnaliste tyrėja. Per savo karjerą ji narpliojo ne vieną painią, visuomenėje didelį atgarsį sukėlusią istoriją. Žurnalistė į viešumą iškėlė bažnyčios tarnų nuodėmes, viena pirmųjų pravėrė Jonaičių šeimos namų, kuriuose motina nužudė du savo sūnus, duris, neliko nuošalyje ir tuomet, kai dar tik mezgėsi dabar jau garsusis pedofilijos skandalas.

Kodėl tiriamoji žurnalistika mūsų šalyje nėra populiari, o dažnai vadinama nykstančia ar net apskritai mirusia rūšimi? L.Lavaste įvardija kelias priežastis: maža šalis, menki įvykiai, fiziškai ir psichologiškai sunkus, daug laiko, kruopštumo ir atsakomybės reikalaujantis darbas, menkas atlygis. Tačiau moteris įsitikinusi — dar yra žurnalistų, kurie kaip ji, nepaliauja ieškoti atsakymų į klausimą „Kodėl?“. Kol jų bus nors vienas, apie tiriamosios žurnalistikos mirtį kalbėti dar šiek tiek per anksti.

Esate „Lietuvos ryto“ specialioji korespondentė. Kas slepiasi po šiuo žodžiu? Ar jus galima vadinti žurnaliste tyrėja?

Specialioji korespondentė — tai ne elitinė, ne prestižinė, bet išskirtinė pareigybė, nes man nereikia kasdien bėgioti ir rinkti žinias. Aš turiu didžiausią turtą — laiką, kurį galiu skirti informacijos rinkimui. Niekas manęs nespaudžia, kad apie šiandieninius įvykius greitai parašyčiau. Manau, redakcijoms šiais laikais yra didelė prabanga turėti specialiuosius korespondentus, kurių užduotis — rengti tiriamuosius straipsnius.

Tai reiškia, kad žiniasklaidos kritikai klysta — Lietuvoje tiriamoji žurnalistika vis tik egzistuoja?

Manau, jeigu ne žurnalistų atliekami tyrimai, popierinis laikraštis turėtų išnykti po kokių 3—7 metų. Visi žinių portalai, greitai reaguojantys į įvykius, neturi laiko terliotis su istorijomis, kurioms parengti reikia laiko. Būtent tiriamoji žurnalistika yra tas dramblys, ant kurio galės išsilaikyti laikraščiai. Jeigu jų neliks, tada bus galima konstatuoti ir tiriamosios žurnalistikos mirtį. Taip manau, nes popieriniuose laikraščiuose dirbantys žmonės dar turi prabangą — laiko patyrinėti. Būtent tokių straipsnių dėka laikraščiai turėtų išlikti.

Tiriamosios žurnalistikos nauda visuomenei aiški — į dienos šviesą iškeliamos opios problemos, o kokia nauda žurnalistui? Ilgas informacijos rinkimas, apdorojimas, audringa visuomenės reakcija ir ne itin solidūs honorarai. Ar verta vargti, kai tuo metu gali parašyti kelis straipsnius iš įvykio vietos ar trumpas informacinio pobūdžio žinutes?

Čia daug kas priklauso nuo žmogaus charakterio, kiek jis pats yra smalsus, kiek nori išsiaiškinti. Sakyčiau, kad žurnalistai tyrėjai ne iškelia problemas, o ieško atsakymų, kodėl taip yra, kodėl taip nutiko. Reikia ne tik apčiuopti problemą, bet ir turėti noro, smalsumo viską išsiaiškinti iki galo. Ne kiekvienas gali dirbti tokį darbą. Dabar visiems dažniausiai norisi greito rezultato: nuėjau, padariau interviu, išspausdino, perskaitė. Tyrėjų darbui atlikti reikia turėti labai daug pilietiškumo. Reikia ne tik iškelti opią problemą, bet ir surasti atsakymą į klausimą „Kodėl?“

Kažkada rašiau straipsnį apie kunigų nuodėmes. Ir dabar negaliu atsidaryti savo vieno rašomojo stalo stalčiaus, nes jame tiek medžiagos, kurios net nepanaudojau. Vien kasečių geras maišas būtų. Kad „Lietuvos ryte“ būtų išspausdinti trys puslapiai, man reikėjo jų surinkti trisdešimt. Ir ne todėl, kad kažkas liepė. Žurnalistas tyrėjas turi save įtikinti, kad rinkdamas medžiagą temai padarė viską, ką galėjo, ir jam pačiam nebekyla jokių klausimų.

Galbūt skaitytojas perskaitys ir galvos: „Na ir nusigrybavo, čia neaišku ir čia...“ Tai natūralu, nes straipsnyje negali perteikti visko, ką esi surinkęs. Bet geras žurnalistas, geras tyrėjas turi savo širdyje turėti labai stiprų vidinį cenzorių. Nesvarbu, kad tu parašei, o kažkas pasakys, kad kažko nesuprato, bet tu pats turi žinoti, kad padarei viską, kad atsakei sau į visus kilusius klausimus.

Kiek reikia turėti šaltinių, kad klausimų ir neaiškumų tiek žurnalistui tyrėjui, tiek skaitytojui liktų kuo mažiau?

Aš niekada nesu rašiusi straipsnių, kuriems medžiagą rinkau iš vieno ar dviejų šaltinių. Visada jų turiu labai daug. Gal ne visus paminiu, gal ne visus cituoju, gal kai kurie neatsispindi straipsnyje, bet jie reikalingi tam, kad sustiprintų mano pačios nuomonę ir išsakytus teiginius. Manau, kad šaltinių gausa yra tiriamosios žurnalistikos būtinybė. Jeigu jau imuosiu straipsnio, žinau, kad manęs laukia ilgas ir kruopštus darbas.

Antra, man labai svarbu aplankyti kiekvieną savo šaltinį. Aš matau, kad daugelis mano kolegų naudojasi telefonais. Aišku, galima per dieną paskambinti penkiems asmenims, įsirašyti į diktofoną, ką jie pasakė, viską sudėti į straipsnį ir jį atiduoti spausdinti, bet aš taip negaliu. Aš negailiu nei savo laiko, nei automobilio, nei benzino. Nors tai niekam nerūpi, bet aš vis tiek važiuoju, jeigu reikia anksti rytą ar net naktį, kad pamatyčiau žmogų, su kuriuo kalbėsiuosi. Lietuvoje tai labai didelė prabanga, kurią sau gali leisti žurnalistas. Didelėje šalyje, Amerikoje ar Rusijoje, nelabai privažinėsi į kiekvieną kampą, bet Lietuvoje gali nuvažiuoti. Kai rengiu bet kurią savo temą, važiuoju pas galimus ar būsimus herojus ar tuos žmones, kurie man gali apie juos papasakoti.

Pavyzdžiui, rengiu temą apie žmogų, kuris dabar kalėjime. Kalbėjau su jo mama telefonu, skaičiau visus jos interviu spaudoje, žinau, ką sakė, ir kad tikriausiai nieko naujo nepasakys, bet aš vis tiek trenksiuosi į tą miestelį, kad su ja atsisėsčiau prie vieno stalo, išgerčiau puodelį arbatos ir pasikalbėčiau. Galbūt aš senamadiška, galbūt taip nebereikia daryti, bet aš darau. Man asmeninis kontaktas yra būtinas.

Psichologiškai tai turėtų būti labai sunku. Ne paslaptis, kad ne visi herojai būna nusiteikę geranoriškai, o su kai kuriais moteriai net pavojinga susitikti akis į akį.

Tikra tiesa. Visada draugams pasakoju atvejį, kai rašiau apie pakelės maniaką Kazį Jonaitį, kuris žagindavo mergaites. Su Jonaičiu buvau susitikusi kalėjime, tačiau žmona žurnalistų į namus neįsileisdavo, jeigu kas verždavosi, užpjudydavo šunimi. Niekas apie ją negavo jokios informacijos: žinojo ji apie žaginimus ar ne, buvo su tuo susijusi ar ne. Mane pagavo toks azartas — kodėl niekam nepavyko atverti tos moters namų durų?

Aš pas ją nusitrenkiau kažkur apie dešimtą valandą nakties. Jonaičio žmona atidarė duris, bet kai sužinojo, kad esu žurnalistė, pasakė, kad su manimi nesikalbės. Sakau: „Gerai, po velnių, aš trenkiausi iš Vilniaus kaip beprotė, tai gal galite man nors puodelį arbatos išvirti?“ Tokiais atvejais instinktyviai net jauti, kur reikia keiksmažodį pavartoti. Ir ji mane įsileido. Patekau į kambarį, ji man ruošia arbatą, pastebiu, kad maža virtuvėlė, pagiriu, kad labai tvarkinga, puodelis gražus. Pradedu su ja kalbėti apie visiškai kitus dalykus. Tokiais atvejais aš niekada nevaidinu. Nelendu prie žmogaus, nesistengiu vaidinti draugės, bet natūraliai pradedu juo domėtis. Susėdome gerti arbatos ir galiausiai taip išsikalbėjome, kad ji viską papasakojo — kaip ir kas vyko, kaip įsimylėjo Jonaitį, kaip jis ją prievartavo. Radau su pašnekove ryšį, man pavyko ją prakalbinti. Aišku, rizikos, kai vyksti pas savo temos herojų, visada yra, bet apie ją tuo metu labai negalvoju, tiesiog stengiuosi surinkti visą įmanomą informaciją.

Dirbant tokį darbą reikia labai daug drąsos, pasitikėjimo savimi ir vidinės stiprybės. Tikriausiai esate labai stipri moteris?

Iš tiesų esu labai silpnas, geras, gerų tėvų vaikas. Septintoje klasėje iš bažnytkaimio atvažiavau į Vilnių, baigiau mokslus ir likau čia gyventi. Mano tėvai buvo inteligentai, pedagogai, todėl namuose nebuvo jokios agresijos, melo, įžūlumo, jokių didelių pinigų. Aš, užaugusi tame šiltadaržyje, kai papuolu į labai sunkias situacijas, galvoju, iš kur ta mano stiprybė, kad einu nosimi ardama žemę ir vis tiek laikausi savo. Matyt ,ta stiprybė iš vaikystės, iš to bažnytkaimio, kuriame gyvenau ir kuriame tėvai įdėjo kažką smetoniško į mano širdį.  

Viduje esu žmogus, kuriam iki šiol sunku paskambinti pašnekovui ar pasibelsti į jo namų duris. Kiekvieną kartą labai jaudinuosi, bet, matyt, tyčia sudarau įspūdi, kad esu kieta. Iš tikrųjų viduje esu zuikis, manyje plaka kiškio širdelė. Aš jaučiuosi nesmagiai, kad turiu įsibrauti į žmogaus gyvenimą, iš naujo jį skaudinti, krapštyti žaizdą, kažką traukti. Nesu „žurnaliūga“, kuriai viskas tas pats. Šis darbas man nėra lengvas, aš dažnai sergu — geriu vaistus ir nuo širdies, ir nuo kraujospūdžio. Tai, ką dirbu, nėra mano sfera. Gal reikėtų rašyti gražius straipsnelius ir viskas būtų gerai...

Bet esu žemaitė ir, matyt, tas mano prakeiktas užsispyrimas čia yra kaltas, nes jeigu jau kažką darau, darau iki galo. Man atrodo, kad žurnalistas turi turėti ne tik užsispyrimo, bet atvirą, atjaučiančią širdį, negali būti robotas. Žmonės labai greitai pajunta tavo nusiteikimą. Gal gerai ir neparašysiu apie savo herojų, bet aš nuoširdžiai užjaučiu tą žmogų, kad jis pakliuvo į tokią situaciją.

Dažnai rengiate temas, susijusias su asmeninėmis dramomis. Negana to, kad sunku surinkti informaciją, pasirodžius straipsniui tenka susidurti ir su įvairiomis skaitytojų reakcijomis. Kaip Jums pavyksta su tuo susidoroti?

Niekaip. Sakau visą teisybę — aš nedirbu kompiuteriu ir neskaitau komentarų, todėl nieko nežinau. Tūkstantį kartų sakiau ir sakysiu, kad man gaila darbo tų, kurie mane keikia, nes aš viso to neskaitau. Tik iš kolegų tenka išgirsti, kad straipsnis sulaukė trijų tūkstančių komentarų, kur mane išvadino ragana ir nori sudeginti ant laužo.

Daugiau įvairių reakcijų pastebiu gatvėje. Televizija jau paviešino, kaip aš atrodau, todėl žmonės dažnai sustabdo ir išsako savo nuomonę. Tiesa, tie, kurie sustabdo, dažniausiai dalijasi geromis emocijomis, o tie, kurie nusiteikę piktai, matyt, yra bailiai, todėl slepiasi internete už anoniminio skydo.

Bet aišku, tenka visokių kalbų išgirsti. Skaudžiausia man, kai sako, kad štai, parsidavė. Aš ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti, kad gyvenime nesu gavusi net saldainių dėžutės. Man pikta, kai žmonės netiki, jog galima kažką daryti tik todėl, kad tai yra tavo pareiga. Mano, kad dirbi už atlyginimą, kad kažkas tave pasamdė, nors dar kartą kartoju, per tiek metų, kiek dirbu šį sunkų darbą, nesu gyvenime nieko gavusi.

Viename savo interviu pasakojote, kaip pro vasarnamio tvorą į kiemą kažkas jums mėto sudžiūvusius eglišakių vainikus, už automobilio valytuvų kaišioja grasinančius laiškelius ir pan. Tačiau Jūs į tokius dalykus žvelgiate su humoru. Darbas užgrūdino?

Tikrai taip. Didžiausias šokas mane ištiko, kai prieš kokius septynerius metus pasirodė straipsnis apie kunigų nuodėmes. Tada teko dalyvauti laidoje, kuri vyko tiesioginiame eteryje. Aš pirmą kartą buvau pasodinta viena prieš visą eilę vyrų juodais kostiumais, kurie man oponavo. Kad ir kiek besigyniau, jie mane puolė, tačiau nutiko kai kas neįtikėtino. Į studiją paskambino nuo kunigo nukentėjęs jaunuolis, kuris iki tol nesiviešino ir tiesioginio eterio metu pasakė, kad tai, ką aš parašiau, yra visiška tiesa. Man tai buvo toks palaikymas, tokia pergalė.  

Tai buvo toks pirmasis puolimas, kurį išgyvenau. Aš netikėjau, kad surinkus tiek nepaneigiamos informacijos, kils toks visuomenės priešiškumas, nors daugelis žmonių tikrai žinojo, kokios baisybės dedasi už bažnyčios sienų. Tačiau tuo metu tai buvo riba, kurios nebuvo galima peržengti: mes viską žinome, bet tylėkime. O kas vyksta dabar? Praėjo tiek metų ir visi kalba apie tai, popiežiai atsiprašinėja už dvasininkijos padarytas nuodėmes, vadinasi, aš nemelavau.

Pasirodžius aštresnei temai visuomenė ir palaiko, ir puola, o kaip kolegos žurnalistai? Ar sulaukiate jų paramos?

Dažnai dėl to ištinka dar vienas šokas. Esu žurnalistė, todėl natūralu, kad tikiuosi palaikymo iš kolegų. Vis tiek jie dirba tą patį darbą, supranta, koks jis yra sunkus. Bet, kai išgirsti, ką kartais kalba.... Nemalonu, kai net net iš kolegų pusės nėra solidarumo, palaikymo, supratimo. Kad visuomenė nesupranta, natūralu, bet kai ir kolegos, kurie su tokiais dalykais susiduria savo kasdieniniame darbe, nepalaiko, juodina, būna labai skaudu.

Komunikacijos konsultantas Rytis Juozapavičius yra pasakęs, kad Lietuvos žiniasklaida muša muses, bet neliečia tigrų. Lietuva, giminių, pažįstamų kraštas, todėl tiriamosios žurnalistikos perspektyvos mūsų šalyje labai menkos, o tyrimai tokie nereikšmingi, kad net neverta jų vadinti žurnalistiniais tyrimais. Ar sutinkate su tokia nuomone?

Šiame pasakyme yra šiek tiek tiesos. Lietuvoje iš tiesų lova, kurioje visi miega, tokia siaura, kad iš po antklodės vis tiek kieno nors kojos išlenda. Bet aš, kaip žurnalistė, galiu pasakyti, kad nė vienos mano temos, kad ir kiek esu rašiusi, niekas nėra užvetavęs, liepęs nerašyti ar neleidęs spausdinti. Galbūt kartais ir dantimis grieždami, bet išspausdindavo. Aš tik jau pasirodžius straipsniui išgirsdavau kolegų nuostabą, kaip man tai pavyko, nes esame su kažkuo susiję ar pan.

Bet ir patys įvykiai, kurie vyksta Lietuvoje, yra menkesni. Aš suprantu, kad, pavyzdžiui, Rusijoje žurnalistai paviešina velniškai sudėtingus dalykus, dėl kurių yra net nužudomi. O Lietuvėlėje, jei kas nors kokį milijoną pavogė, negi dabar žudysi žurnalistą, kuris tai paviešino? Tokių didelių įvykių Lietuvoje, už kurių paviešinimą būtų galima gauti prestižinę Pulitzerio premiją — nėra. Įvykių mastai ir jų reikšmė tikrai mažesnė.

Kita vertus, bet kurią temą, kurią imiesi daryti, gali padaryti gerai. Nereikia nusiteikti, kad kažko rašyti ar viešinti negalima, reikia bandyti. Jeigu kada nors taip nutiks, kad aš turėsiu temą, o man neleis jos rašyti, gal kitaip kalbėsiu, bet mano karjeroje to nėra buvę.

O yra buvę taip, kad pradėjusi rengti straipsnį sulauktumėte skambučių, prašymų, kad ko nors nerašytumėte, neliestumėte vieno ar kito žmogaus?

Ne. Galbūt tų skambučių sulaukia mano redaktorius (Gedvydas Vainauskas — Aut.). Bet aš jo garbei pasakysiu, kad niekada nebuvo atėjęs pas mane į kabinetą ir pasakęs, kad ko nors nerašyčiau. Atsimenu, labiausiai kovojau dėl straipsnio, kuriame aprašiau, kas vyksta Nidoje. Mano tema buvo nukreipta prieš Kuršių Nerijos nacionalinio parko vadovės Aurelijos Stancikienės vykdomą politiką, o laikraščio pozicija buvo priešinga. Iš tiesų straipsnis pragulėjo gal mėnesį, bet galiausiai surinkau dar papildomos informacijos, ir jis buvo publikuotas. Daugelis stebėjosi, kaip čia „Lietuvos rytas“ jį išspausdino, vadinasi, garbė dienraščiui. Reiškia, kai yra surinkti įtikinami faktai, jie teisingai pateikti, viskas galima. Manau, jeigu dienraščio administracija gerbia savo žurnalistus, negali jiems reguliuoti, ką rašyti ir ko ne. Tai būtų žurnalisto vardo ir jo darbo pažeminimas.

Užsienyje įprasta, kad žurnalistas tyrėjas parengia tyrimą, parduodą jį žiniasklaidos priemonei ir už gautą honorarą kurį laiką gali ramiai atostogauti, atgauti jėgas. Lietuvoje tai yra įmanoma?

Mano galvoje šiuo metu yra trys temos, kurias noriu gerai išnagrinėti ir parašyti. Jokių atostogų — kulvirsčiais rengiu temą po temos. Tyrimams reikia tikrai labai daug laiko ir sąnaudų. Tikriausiai dėl šios priežasties daugelis dienraščių neturi finansinių galimybių išlaikyti specialiuosius korespondentus, o ir jauni žmonės nelabai nori dirbti tokį darbą. Neseniai kalbėjomės su buvusiu Žurnalistikos instituto direktoriumi Laimonu Tapinu apie tai, kad jauni žurnalistai yra labai iniciatyvūs, greitai reaguojantys, greitai besimokantys, bet tik labai maža jų dalis nori dirbti tokį darbą.

Dar kartą pabrėžiu, kad tai yra labai ilgas, kruopštus darbas, rezultato nesimato labai ilgai, daug kas lieka už kadro, honorarai nėra labai dideli, todėl jauni žurnalistai juo nesižavi. Dabar labiau vertinamas greitas produktas. Viskas turi vykti greitai: greitai parašai, išleidi, užsidirbi, sužibi ir greitai dingsti. Tik tokie dinozaurai kaip aš lieka dirbti tokio darbo.

Jeigu būtų galima atsukti laiką atgal, ar rinktumėtės tą patį kelią?

Taip. Tai vienintelė profesiją, kurią aš dievinu, darbas, kurį noriu dirbti. Aš tuo darbu degu, aš jį keikiu, nuo jo sergu, svajoju, kiek dienų liko, kai galėsiu auginti gėles ir nieko nedaryti, o kita vertus, jeigu neturiu temos, einu iš proto. Net redaktoriai sako, kad nesijaudinčiau, atsiras tema po savaitės, kitos, nėra kur skubėti, bet aš negaliu nusiraminti, kaip žvėris jos ieškau, o kai randu, būnu pavargusi, sergu. Bet vis tiek man šis darbas patinka. Mano tėtis buvo žurnalistas ir aš darau tai, ką noriu daryti, esu savo rogėse. Tai yra darbas apie kurį svajojau ir, matyt, vienintelis, kurį sugebu dirbti.

Manau, kad žurnalistų darbas — kaip aviatorių. Tiriamosios žurnalistikos atstovams reikėtų duoti tam tikrą laiką, o paskui išvaryti atostogų ir nebeleisti dirbti. Nes psichologiškai tai labai sunkus darbas, ypač jeigu nemoki nuo visko atsiriboti, pastatyti sienos.

O ką galite pasakyti tiems, kurie kaišo eglišakius už jūsų namo tvoros? Jie dar turės, ką veikti?

Esu labai dėkinga, kad jie man skiria tiek dėmesio, nes sakoma, jeigu apie moterį nieko nekalba, ji yra mirusi. Jeigu į žurnalisto publikacijas niekas nereguoja — jis yra miręs. Kol aš dar dirbu, neabejoju, bus ir eglišakių, ir grasinančių raštelių, ir žvakelių, bet tai yra puiku, nes, tai reiškia, kad mane pripažįsta. Jeigu rašyčiau kokias nors „balabaikas“, kam tai rūpėtų. Eglišakio vainikai yra labai geras mano darbo įvertinimas.

Kalbino Emilija LABUCKAITĖ