Regis, šiuolaikiniame šokyje nieko nėra neįmanoma. Kai kada gali susidaryti įspūdis, kad atlikėjas bando pergudrauti pats save ir savo kūną. Vieni žiūrovai po spektaklio aikčioja iš nuostabos ar alpėja iš susižavėjimo, kiti — tik trūkčioja pečiais ar spjaudosi. Šiuolaikinis šokis toks įvairus, nevienalypis, kad svarstant, kas tai yra, verčiau pirma pabandyti atsakyti į klausimą, kas šiuolaikinis šokis nėra.

Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) vadovas, Menų spaustuvės direktorius Audronis Imbrasas pastebi, jog šiuolaikinis šokis sugeria daugybę meno formų, žanrų, idėjų — tai vienas universaliausių menų. Anot pašnekovo, geras šiuolaikinio šokio spektaklis gali būti įtaigesnis ir ne prastesnis „už protingą knygą“. Nepaisant to, Lietuvoje kol kas šiuolaikinis šokis — tarsi  kultūros marginalas: mažai težinomas, retai linksniuojamas.

Kokioje fazėje dabar Lietuvos šiuolaikinis šokis?

Keistoje fazėje. Akivaizdu, kad vyksta labai įdomi plėtra, dabar jau nepalyginamai daugiau negu, tarkime, prieš dešimtmetį, choreografų ir jų naujų darbų, jaunų profesionalų, baigusių studijas užsienyje, jaunuolių, pasiryžtančių studijuoti svetur. Anksčiau Vilniuje pristatyti visas metų premjeras (išskyrus nebent „Auros“ spektaklius) pakakdavo festivalio „Naujasis Baltijos šokis“, o dabar premjerų gausu ir kitu metu — kas mėnesį ar net dažniau kas nors pristato naują spektaklį. Galų gale sostinėje atsirado erdvė, kurioje šiuolaikiniam šokiui vieta, greta teatro, garantuota — Menų spaustuvė. Čia vidutiniškai kas savaitę galima pamatyti bent po vieną šokio spektaklį, kartais ir du tris. Šiuolaikinio šokio atlikėjai rengiami Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), vis daugiau vietos šiai disciplinai atsiranda ir M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyriuje. Sakyčiau, vyksta kuklus, bet apynormalis vietinis šokio gyvenimas.

Pastebimai plečiasi ir tarptautinis kontekstas — pastaruoju metu mūsų šiuolaikinio šokio atlikėjai, tokie kaip „Aura“, Loreta Juodkaitė, Vyčio Jankausko šokio trupė, Agnija Šeiko, Birutės Banevičiūtės projektai vaikams, dažniau ar rečiau jau dalyvauja įvairiuose festivaliuose svetur. L. Juodkaitė, Tautvilas Gurevičius, kai kurie „Auros“ šokėjai sušoka užsienio choreografų  trupėse. Jau antrąkart Lietuvos šokis gausiai atstovaujamas tarptautinėje šokio mugėje Diuseldorfe, LŠIC leidžia informacinius šalies šokio DVD, bukletus, profesionalų interesus aktyviai atstovauja Šiuolaikinio šokio asociacija, gerokai sąmoningesnė visa šiuolaikinio šokio bendruomenė. Kai kurių panašioje padėtyje esančių šalių atstovai, pavyzdžiui, slovakai tokio sąlyginio intensyvumo mums netgi pavydi.

Taigi, šiuolaikinis šokis šalyje pamažu struktūruojasi, viskas lyg ir tvarkoj. Tačiau kol kas jo plėtra, mano manymu, — silpna, netvari. Jis nėra niekaip apsaugotas, jo padėtis ir pasiekimai — trapūs, juos labai siūbuoja politiniai vėjai, pokyčiai Kultūros ministerijoje ar netgi ekspertų kaita Kultūros rėmimo fonde. O kai kurie lyg ir teigiami veiksmai — labai neefektyvūs. Štai LMTA, formaliai vertinant, jau parengė kelias dešimtis profesionalių šokėjų, bet dauguma jų pasitraukė į kitas sritis, visiškai kitas veiklas, o saujelė likusiųjų šokyje liko tik dėl didžiulio entuziazmo, retas jų gali gyventi vien tik iš šokio.

Vis prisimenu vieno šiuolaikinio šokio ryklių, brito Johno Ashfordo teiginį, kad šalyse, kuriose gyvena mažiau negu penki milijonai žmonių, normali šiuolaikinio šokio bendruomenė susiformuoti negali. Tiesa, jis ir pats sutinka, jog yra išimčių — Norvegija ir Slovėnija. Deja, Lietuvai jo mintis kol kas tinka. Šioje srityje neturime tvirto pagrindo po kojomis — nepalyginsi su teatru ar muzika. Šiuolaikiniam šokiui normaliai vystytis nepadeda ir menkas valdžių dėmesys, jau nekalbėsiu apie finansavimo skirtingiems menams disproporcijas. Žinoma, menas gimsta ne dėl finansų, bet jie gali sukurti prielaidas menui gyvuoti. Juk kažkodėl niekam į galvą nešauna be nuolatinio finansavimo laikyti, pavyzdžiui, šiuolaikinę muziką grojančius orkestrus, teigti, jog orkestro muzikantai, jei nori profesionaliai muzikuoti, tai pragyvenimui privalo užsidirbti iš dėstymo vidurinėse mokyklose.

Tad tik chaotiško atsitiktinumo ir turbūt stiprių asmeninių iniciatyvų dėka šiuolaikinis šokis Lietuvoje plėtojasi ir tampa vis įdomesnis. Kita vertus, pastaraisiais metais jam labai padeda stiprus gretimų šiuolaikinių menų kontekstas — muzikos ir ypač — teatro. O kuo toliau, tuo, panašu, ir kitų menų atstovai ima vis palankiau vertinti šokį, kviečiasi bendrų projektų, palaiko jį kalbantis su politikais.

O su kokiais lietuvių kūrėjais jums pirmiausia asocijuojasi šiuolaikinis šokis?

Aš nelinkęs šiuolaikinio šokio sprausti į konkrečių žanrų rėmus ir jį sieti tik su tam tikromis pavardėmis. Mūsų menininkai — labai jautrūs: gali įsižeisti ar užpykti, išgirdę, kurį iš jų šiuolaikiniam šokiui priskyriau, kurio — ne. Galų gale mano vieno asmeninė pozicija ir neturėtų būti svarbi. O tie, kam įdomu, nesunkiai pastebi, kaip ji atsiskleidžia per festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programą.

Tačiau man asmeniškai įdomiausia, kad šis menas, kaip ir kiti šiuolaikiniai menai, turi labai skirtingų lyderių, publikos skonis itin diversifikuotas — yra, kas žavisi tiktai Loreta Juodkaite, yra kas vienareikšmiškai šią sritį sieja su „Aura“, kažkam įdomiausi Vytis Jankauskas ar Aira Naginevičiūtė. Puikiai žinome, kokių ištikimų gerbėjų pulkus subūrė Anželika Cholina, Gytis Ivanauskas, Jurijus Smoriginas, turime ir puikaus jaunimo. Bet tai ir yra nuostabu — kiekvienam savo, pagal skonį, nuotaiką, išsilavinimą.

Šiuolaikinis šokis pas mus — jautri politinė sąvoka?

Neišskirčiau šiuolaikinio šokio kaip politikos. Kita vertus, vertinant rimtai, viskas — ir šiuolaikinis teatras, ir muzika, ir kiti menai — yra veikiami politikos. Požiūris požiūriui nelygu, niekada nepavyks šimtu procentu susitarti dėl to, kas svarbiau — tradicijų saugojimas ar inovacijos. Prisipažinsiu, kad aš jau kurį laiką tiesiog vengiu kai kurių aštresnių kampų — ne dėl savęs asmeniškai, o dėl veiklos, kurią vykdau ir kuriai pastaruosius porą metų, deja, įžvelgiu kai kurių rimtų pavojų mūsų šalyje.

Vieni mėgsta konceptualųjį šokį, kai atlikėjai scenoje praktiškai nieko nedaro, o tik stovi ant galvos ar ką nors sau murma po nosimi. Kiti daugiau žavisi tokiais šiuolaikinio šokio spektakliais, kuriuose atsiskleidžia stipri technika, dar kiti — kur idėjos įkūnijamos per multimedijas. O kam jūs teiktumėte pirmenybę? 

Pirma norėčiau pabrėžti, kad tie „stovėjimai ant galvos“ ir jų reikšmė priklauso nuo konteksto. Juk K. Malevičiaus „Kvadratas“ svarbus tik tam tikro dailės istorijos periodo kontekste — be jo tai paprasčiausia geometrinė figūra. Taip ir su šiuolaikiniu šokiu.

Man asmeniškai pastarąjį dešimtmetį išvis mažai šokio spektaklių palieka didesnį įspūdį, nes gal jau per daug jų esu matęs. Sakykim taip — mane „užkabina“ vidutiniškai gal tik koks vienas projektas per dvejus metus. O ar man patinka ar nepatinka visas spektaklis, — tai iš esmės net neturi jokios reikšmės, nes gali įstrigti judesys, atliekamas dramos spektaklio metu, originali judesių kombinacija cirke ar tarpdisciplininiame kūrinyje, bet gali sužavėti ir judesys, pastebėtas per krepšinio ar futbolo rungtynes. Tarkime, Arvydo Sabonio plastika krepšinyje man buvo nuostabi ir labai originali.

Kuo nuoširdžiai džiaugiuosi — tai, kad maždaug 95 procentai per festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ parodomų spektaklių vertinami labai įvairiai ir nevienareikšmiškai. Būna, po spektaklio prišoka prie manęs koks nors profesionalas ir padėkoja už tai, kad pamatė „geriausią per visą gyvenimą šokio spektaklį“, o kitas nueidamas burba: „Kada baigsi šitą saviveiklą? Kada pradėsi vežti normalius spektaklius?“. Tokios skirtingos nuomonės — labai gerai. Manau, kad kuo žmogus daugiau pažįsta stilių, tuo geriau jaučiasi dinamiškame šių dienų pasaulyje, tuo kūrybiškiau prisitaiko jame.

Šiuolaikinio šokio kūrėjai idėjų semiasi iš visur — nuo dramos, klasikinio šokio iki sporto ir rytietiškų praktikų. Ar dar yra sritis, iš kurios šiuolaikinis šokis nieko nėra paėmęs?

Nebe tie laikai, kai kas nors sukurtų kažką unikalaus — visi ima kažką vieni iš kitų. Svarbiausia tai, kad gerame šokio spektaklyje gali būti ne mažiau intelektualinio užtaiso nei geroje knygoje, kino filme ar muzikos kūrinyje. Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad vienu metu aš nebespėjau skaityti jokių knygų, bet užtat matydavau du šimtus ar daugiau įvairiausių žanrų šokio spektaklių per metus ir drįstu teigti, kad jie gali praturtinti žmogų ne mažiau kaip gera literatūra ar geras teatras. Nes šiuolaikinis šokis — viena universaliausių gyvo meno formų, turinti apsčiai sąsajų su kitais menais. Kai kurie spektakliai, rodyti mūsų festivalyje, kuo puikiausiai galėjo būti parodyti teatro festivalyje „Sirenos“ ar muzikos festivalyje „Gaida“, ir atvirkščiai. Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių — 2007 metais rodytas švedės Charlotte´s Engelke´s mono spektaklis „Panelė Labai Wagneris“ — formaliai žiūrint, tai buvo turbūt visų įmanomų menų lydinys: operos, teatro, šokio, dailės (scenografija ir kostiumas), literatūros...

Kita vertus, esama ir netikėtumo, atsinaujinimo mene elemento — tokie meno kūriniai kaip knyga ar kino filmas nesikeičia, o šokis gali nuolat kisti, kiekvieną kartą gali būti vis kitoks. Šokis gali ir programuoti, turėti psichinį poveikį. Jis perėmė fiziką iš gamtos, jis naudoja žmogaus kūną ir jo fiziologiją, jis sugeria daug dalykų į save. Šiuolaikinis šokis — viena jauniausių, taigi ir imliausių meno atmainų. Už jį dar jaunesnis — naujasis cirkas. Mačiau spektaklių, kur atlikėjai valdo viską — puikią baleto techniką, vokalą, vaidybą, tuo pat metu gali kuo profesionaliausiai žongliruoti, groti pianinu ar joti žirgu... Nesuvokiu, kaip apskritai įmanoma menininkui pasiekti tokį universalumo lygį. Kokia stipri ir įvairiapusė kultūros terpė turi būti, kokia mokykla, kaip ji žmogų turi ugdyti, kad jis, nors ir ne kompiuteris, sugebėtų taip lygiaverčiai profesionaliai valdyti kelis menus?

Lietuvoje viešėjęs ir savo spektaklius pristatęs prancūzų choreografas Thomas Lebrunas sakė, kad jam smagu dirbti su Loreta Juodkaite, nes kūrėjai šalių, kuriose šiuolaikinis šokis tik vystosi, yra atviresni, ne tokie išlepę. O ką patiems lietuviams reiškia susidurti su stiprių šiuolaikinio šokio mokyklų atstovais?

Lietuvoje vis dar stinga daug dalykų normaliai profesionaliai šiuolaikinio šokio būsenai pasiekti, vienas trūkumų — nuolatinio bendradarbiavimo su užsienio šokiu stygius, kurio tikrai neužglaisto pavienės, kad ir labai geros, iniciatyvos. O tą trūkumą labiausiai lemia kultūros politikos nestabilumas, finansavimo nepakankamumas. Ne tiek ypatingai didelės lėšos būtinos, kiek reikalingas nuspėjamumas, galimybė numatyti kai kurias veiklas bent metams dvejiems į priekį. Vienas ministras daro vienaip, kitas — jau kitaip, dažniausiai stengiasi nuneigti viską, ką ankstesnis nuveikė, nesvarbu — gero ar blogo. Niekada negali anksčiau nei prieš keletą mėnesių žinoti, ar koks nors projektas bus finansuojamas, ar ne, oficialūs atsakymai neretai gaunami vos ne paskutinę minutę, kartais — netgi jau po projekto. Niekas civilizuotame pasaulyje taip nedirba, kad bendrą keliašalį projektą reikia vykdyti, tarkime, gegužę, o sprendimas dėl finansavimo priimamas kovą ar netgi balandį. Svetur viskas planuojama daug anksčiau, politikai ir biurokratai gerbia, o ne niekina menų operatorius, ir iš to naudos gauna visa visuomenė, visas šalies ūkis.

Kokia mūsų publika, lankanti šiuolaikinio šokio renginius? Kol kas irgi tik „vystymosi“ stadijoje? 

Pastebėjau, kad atsirado nauja karta žiūrovų, kurie galbūt nevaikšto į Operos ir baleto teatrą, nesilanko Nacionaliniame dramos teatre ar Nacionalinėje filharmonijoje, bet eina žiūrėti Menų spaustuvėje ar kitose naujose erdvėse rodomų naujoviško formato spektaklių. Tai smalsūs, mąstantys žmonės. Sakau tai be jokios arogancijos. Nemanau, kad kitų meno rūšių gerbėjai nemąsto, bet tie, kurie domisi šiuolaikiniu šokiu ar teatru, paprastai patys yra labai kūrybingi, inovatyvūs, linkę į tarptautinį kultūrinį kontekstą. Šie žiūrovai nebūtinai kosmopolitiški, bet jie patys malasi po pasaulį, galbūt svetur vykdo kokią nors darbinę veiklą. Ir jie tokiose erdvėse kaip Menų spaustuvė atranda salelę eksperimentinių, naujoviškų scenos menų, įprastų civilizuotose, senesnės demokratijos valstybėse. Panaši ir šiuolaikinio šokio publika kitose šalyse.

Atlikėjai iš svetur stebisi, kad čia, Lietuvoje, po pasirodymų niekas prie jų neprieina, neužkalbina. Tai — irgi tam tikra mūsų publikos fazė ar tą distanciją tarp scenos menininkų ir žiūrovų lemia mūsų tautinis charakteris?

Vakaruose įprasta turėti vadinamąsias pospektaklines diskusijas („postperformance talk“). Štai birželį Helsinkyje teko matyti vieno eksperimentinio šokio spektaklio eskizo pristatymą garsiojoje Kabelių gamykloje. Paprasčiausioje repeticijų salėje pasieniais buvo susėdę kelios dešimtys žmonių. Po suomės choreografės pasirodymo visi žiūrovai salėje liko ir šnekėjosi su ja. Nors suomiškai nesuprantu, bet buvo labai įdomu stebėti, kaip nuoširdžiai tie žiūrovai domėjosi, uždavinėjo choreografei įvairius klausimus apie spektaklį, aiškinosi judesius ir jų prasmę.

Lietuvoje panašūs susitikimai jau rengiami festivaliuose „Sirenos“, „Naujosios dramos akcija“, „Naujasis Baltijos šokis“. Bet kol kas pospektakliniai susitikimai pas mus reti, nėra tokios tradicijos. Spėju, kad jie nepopuliarūs dėl mūsų praeities liekanų — sovietmečiu scena buvo neliečiamas pasaulis, aktoriai — pakylėti aukščiau publikos, o spektakliai viešumą pasiekdavo tik po daugiau ar mažiau griežtų cenzorių įvertinimo, improvizacija ir naujovės nebuvo pageidautinas svečias. Anų laikų meno paskirtis buvo ne skatinti kūrybiškumą ir mąstymą — priešingai, menas būdavo vienas visuomenės ideologinės kontrolės svertų.

Vakarų Europoje vyrauja kitoks požiūris į profesionalią kūrybą, nebijoma eksperimentų. Ten įprasta, kad teatro ar šokio režisierius viešai pristato spektaklio „work in progress“ (eskizą), kuris kas kartą būna tobulinamas, papildomas, neretai kinta ir jau sukurti spektakliai. Net jei koks nors prašalaitis, atsitiktinai užsukęs į spektaklį, per diskusiją pažeria taiklios kritikos, į jo pastebėjimus režisierius ima ir atsižvelgia.

O mes pernelyg sureikšminame meno kūrinio išbaigtumo svarbą. Jis būna prižiūrimas kaip užkonservuotas daiktas, spektakliai — nepajudinami: po premjeros niekas nebesikeičia, ir jei ji nenusiseka, tai prilygsta beveik tragedijai, projektas nurašomas, nes negali būti keičiamas. Manau, jog tai ateina iš tų laikų, kai Meno tarybos visus kūrinius cenzūravo. Gal iki šiol pas mus giliai išlikęs tas tikėjimasis gauti neva patikrintą, garantuotai gerą produktą: jei jau praėjo valdžių cenzūrą, vadinasi — tinkamas rodyti visuomenei, užtat toliau — jokių improvizacijų, jokių „nukrypimų“. Anuomet būtų buvę nesuvokiama, kaip žiūrovas gali likti viešai vertinti tavo spektaklio, sakyti kritiką, jei spektaklį jau įvertino speciali valdžios sudaryta komisija.

Bet gal būtent dėl to dabar populiarėjančio betarpiško bendravimo tarp kūrėjo ir žiūrovų ir išsitrina ribos tarp profesionalo ir saviveiklininko, ir dėl to skonį net apie „rimtą“ kūrinį gali formuoti kad ir žmogus iš gatvės?

Šių laikų menuose to griežto atskyrimo tarp profesionalų ir mėgėjų iš tiesų mažai. Bet visuomenė ir turi būti įvairi, turi atsiskleisti įvairūs požiūriai, yra ir turi būti visko. Tada žmogus gali rasti ir atsirinkti sau priimtiniausią kūrinį, žanrą, meno rūšį. Tik gaila, kad šių dienų Lietuvoje trūksta sistemos, atramos, kuria remiantis žiūrovui būtų įmanoma pačiam gebėti nuspręsti — eiti į vieną ar kitą spektaklį, ar ne, geras jis buvo ar prastas. Trūksta nuolatinių išsamių šokio (beje, ir teatro) spektaklių apžvalgų, kritikos — yra tik vienas kitas autorius, šiomis temomis rašantis, bet nėra pastovumo, nėra leidinio, kuris nuolat informuotų apie šiuolaikinio šokio projektus, analizuotų procesus.

Mūsų publika realiai daugiausiai yra veikiama užsakomųjų reklaminių straipsnių, ir tai būdinga toli gražu ne tiktai šokiui, tai labai rimta mūsų dabartinės visuomenės yda. Amžinatilsį Sauliaus Macaičio analogų, sistemingai lavinančių kritišką publikos žingeidumą, labai nedaug, vyrauja visuomenę zombinantys, vartojimui programuojantys viešieji ryšiai. Regis, tai patogu ir didžiajai politinio bei verslo elito daliai. O juk reikia turėti stiprų stuburą ir itin platų akiratį, kad iš nuolat brukamos reklamos sugebėtum kritiškai atsirinkti, atskirti kokybę nuo šlamšto.

Šiandien lietuviams galiu pasiūlyti savo skonį ir nuomonę apie šiuolaikinį šokį formuoti būtinai pasidairant ir vakarietiškoje žiniasklaidoje, pavyzdžiui, internetiniuose profesionaliuose šokio leidiniuose.

O dėl saviveiklos ir eksperimentų, tai manau, jog stipri visuomenė bus tik tada, kai egzistuos harmoningai subalansuota piramidė: jei norime stipraus meno elito, aukštos kultūros viršūnės, reikia ir stiprios jos žemutinės dalies, iš kurios idėjos ir kūryba tarsi garuotų, skverbtųsi viršun, kol iš tų lašelių susikristalizuotų nuostabi profesionaliųjų menų karūna. Panašiai kaip vaistų gamyboje: turi būti vykdomi ilgi ir nepigūs eksperimentai su įvairiomis medžiagų sąveikomis, kol po ilgų stebėjimų, patikrinimų vaistas paleidžiamas į rinką, o ilgainiui tampa ir labai paklausus. Gamtoje juk nebūna, kad egzistuotų tik medžio viršūnė — jai būtinas kamienas, atrama į žemę. O tai reiškia, kad medžio šaknims turi būti purenama tinkama dirva, sudaromos geros sąlygos stiebtis į viršų —  ir nebūtinai piniginės sąlygos, tiesiog prielaidos gyvuoti ir augti.

O kaip iš eksperimentinių garų susiformavo jūsų organizuojamas festivalis „Naujasis Baltijos šokis“? Juk prieš keturiolika metų, kai jis startavo, Lietuvoje išvis nebuvo šiuolaikinio šokio nė užuomazgų.

Buvo. Kaune savo veiklą jau sėkmingai vystė „Aura“, aš ten pirmą kartą sąmoningai žiūrėjau modernios choreografijos apraiškas. Atsiskyrus Lietuvai nuo Sovietų Sąjungos, anuomet, kaip baleto, šokio kritikas, pradėjau važinėti į pirmąsias stažuotes užsienyje. Iš pradžių buvau šokiruotas, supratęs, kad Lietuvą pasiekia tik mažytė dalelė to, kas vyksta pasaulio šokyje. Gyvendamas beveik du mėnesius Paryžiuje, berods, 1993 m. rudenį, praktiškai kas antrą vakarą lankydavau viską — nuo Paryžiaus operos iki ultrašiuolaikinių pasirodymų rūsiuose. Buvo jau ir įgrisę šokėjai, „stovintys ant galvos“. Galvodavau: ką jie čia daro, ko jie čia išsidirbinėja? Nes juk turi būti technika, piruetai, keltys, ir keliai privalo būti ištempti, šokimas — muzikalus, turėti siužetą, pradžią, vystymą, pabaigą. Bet paskui ėmiau galvoti, kad gal kažkas ne taip su manimi, jei man kone kas spektaklį tokie klausimai kyla, kad gal man pačiam reikia daugiau domėtis ir matyti.

Taip formavosi mintis ir ketinimai, tarkime, taip — į Lietuvą vežti Vakarus. Gal tai skamba pagyrūniškai ir net naiviai, bet tuo metu iš tiesų nuoširdžiai norėjau per tai, kas mano, kaip žmogaus, jėgoms — per šiuolaikinį šokį mūsų visuomenę judinti Vakarų link, nes šiuolaikinis šokis — juk tam tikra Vakarų meno ir kultūros srovė. O bendriausiu požiūriu, mano įsivaizdavimu, žmogus privalo pažindintis ne tik su šiuolaikine literatūra ar kinu, bet ir naujomis menų formomis, taip pat ir su šiuolaikiniu šokiu, nes jame itin daug gaivių idėjų, kūrybiškų naujovių, įvairovės.

Vėlgi, Lietuvoje ne tik šokyje, bet ir kitose meno srityse, netgi tokiame visuotinai stipriu laikomame teatre, vis dar trūksta daugelio formatų, žanrų, tarpdisciplininių projektų ar festivalinių renginių. Esame vis dar labai uždara visuomenė, verdanti savo sultyse, labiau besirūpinanti praeitimi, negu dabartimi, ar juo labiau — ateitimi...

Kalbino Goda JUOCEVIČIŪTĖ