Jūreivis, keliautojas, publicistas... Tokį mes pažįstame 78 metų Algimantą Čekuolį, kai ką stebinantį, o gal kai kam ir pavydą keliantį savo plačia erudicija ir energija, kokia ne kiekvienas jaunuolis trykšta. Tad ir nesunku patikėti, kad A. Čekuoliui priklauso du pasaulio rekordai (nors pats pašnekovas tuo nesigiria ir tik paslaptingai šypteli, lyg ir kuklinasi). Kai jis buvo savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyr. redaktoriumi, leidinys pasiekė 400 tūkstančių egzempliorių tiražą, t.y. vienam šalies gyventojui vidutiniškai atiteko po beveik 9 egzempliorius — prabanga spaudos pasaulyje. Šiuo metu A. Čekuolis yra bene vyriausias planetoje TV laidos vedėjas, beje, savo amžiumi lenkiantis JAV pokalbių šou vilką Larry Kingą.

Nors, kaip pats A. Čekuolis pažymi, „jokių pusnuogių šokančių panelių“ savo „popietėje“ ir nerodo, pas mus TV eteryje konkurentų praktiškai neturi. Nes ir nėra daugiau lietuviškų laidų, per kurias pastoviai ir ilgiau nei kelias minutes būtų aptarinėjami įvykiai, reiškiniai, kuriais kvėpuoja ne tik Lietuva, bet ir didžioji planetos dalis. Dėl to per šį pokalbį ir svarstėme, kodėl mūsų žurnalistų parengtos socialinės ir politinės temos paprastai apsiriboja tik „maršrutais“ po Lietuvą, jos provinciją ir toliau kaimyninių šalių nesiekia.

Įsivaizduokime, kad nieko nežinome apie šalį, į kurią atvykome, bet turime galimybę ten  pasklaidyti vietinių laikraščių puslapius, pažiūrėti TV. Ką galime spręsti apie šalį, susipažinę su joje pateikiamomis pasaulio naujienomis?

Šalis — labai sudėtingas reiškinys, ar tai būtų Kinija su 1,3 milijardo gyventojų, ar tai būtų mažytė Andora. Todėl naivu manyti, kad užsienio kraštui pažinti užtenka ten tik atvažiuoti, pabūti kokias dvi savaites, paskaityti laikraštį, enciklopediją ir pakalbėti su penkiolika protingų žmonių. Šalies pažinti pilnai neįmanoma kaip ir žmogaus organizmo. Ją galime pažinti nebent vienu aspektu — kiek tai naudinga arba kiek tai įdomu mūsų šaliai. Tą patį galima pasakyti kalbant ir apie Lietuvos pažinimą. Jos istorija — ne tik ilga, bet ir labai įvairiapusiška, niekada nebuvo vienareikšmiška. Žmogus, čia atvykęs, niekada neieškos „destiliuotai“ tikros Lietuvos, nes tokio dalyko išvis nėra. Pavyzdžiui, amerikonas daugiau domėsis Lietuva iš tos pusės, kiek ji naudinga Amerikai, jos politikai.

Pažinimas yra reliatyvus, tarsi trys traukiniai, vienu metu einantys į skirtingas puses. Taigi, mėgindamas pažinti šalį, domėsies tik tuo, kas naudinga tavo tautai, tavo valstybei, o gal asmeniškai tau pagal tavo politines simpatijas ar antipatijas. Todėl galima pažinti tik vieną mažą šalies skiltelę  — taip, kaip neurochirurgai tiria žmogaus smegenis, jas užšaldo (būna, kad ir neužšaldo) ir specialiu aštriu disku tas smegenis pjausto plonomis riekelėmis. Ir kai kalbame apie valstybę, tai ir ji, ir tas, kuris ją analizuoja, — ne mažiau sudėtingas.

O kaip žurnalistui „pjaustyti“ tą kitą šalį po riekelę?

Jei man reikia kalbėti, pavyzdžiui, apie Tailandą, pirmiausia pagalvoju, kiek tai bus svarbu Lietuvai. Bet beveik nebūna, kad nebūtų svarbu. Tarp skirtingų šalių galima atrasti paralelių, sąsajų, net priešingybių istorijoje ar dabartyje.

Neseniai grįžau iš konferencijos Madride. Seminaro tema buvo „Lietuvos ir Ispanijos paralelės kelyje iš diktatūros į demokratiją“ —  neišpasakytai įdomu. Ispanai manė, kad istorinėje patirtyje turime kažką panašaus. O aš pradėjau nuo to, kad nėra skirtingesnių kelių nei Lietuvos ir Ispanijos. Sakiau, kad „jūs turėjote savo diktatūrą, o mes turėjome svetimą okupaciją“. Kai dar parodžiau nufilmuotos medžiagos apie įvykius Lietuvoje ta tema, ispanai suprato, kad nėra jokios paralelės. Bet įdomumas išliko, nes tai svarbu.

Prisiminkime — po visą pasaulį vilnijo žinios apie 2008-ųjų kovo įvykius Tibete. Tam Lietuvos televizijos skyrė bent po vieną kitą minutę, spaudoje galima buvo aptikti pranešimų šia tema. Bet, pavyzdžiui, apie paaštrėjusį konfliktą Darfūre beveik išvis jokia informacija nebuvo skelbiama. O štai apie Gruzijos ir Rusijos santykius naujienų nestinga. Ar tai reiškia, kad pas mus žinios rengiamos vadovaujantis tik geopolitinio artumo kriterijumi?

Kaip minėjau, pagrindinis kriterijus — kiek tai svarbu man, kaip lietuviui, kiek tai svarbu Lietuvai. Apie Gruziją buvo kalbama daug, nes pabudo meška — Rusija, šalia kurios mes gyvename. Tibetas mums svarbus tuo, kad jo padėtis — kaip analogija Lietuvos okupacijai. Be to, apie tai šiek tiek daugiau sužinojome iš Jurgos Ivanauskaitės. Tibetas — paslaptinga šalis, apie kurią daug skaitėme, užtat įdomu. Yra paleoatmintis — kaip iškasena, jausmas, tarsi iš ten būtume atėję ar ten buvę.

O štai kas yra Darfūras, kokia jame įsiplieskusio konflikto esmė, pas mus beveik niekas nežino. Bet dar didesni žiaurumai vyksta Juodojoje Afrikoje. Kodėl lietuviai tuo nesidomi? Todėl, kad tai nepaliečia mūsų interesų. Mums visų pirma turėtų rūpėti mūsų kailis, mūsų vaikai. Dėl to mus labiau domina Rusija, Baltarusija, Lenkija, Ukraina.

Kad lietuviams rūpi tik kas vyksta nuosavame kieme ir jo kaimynystėje, galima su Jumis ir nesutikti. Juk vis dėlto esame skvarbi, labai mėgstanti keliauti tauta: žmonės daug migruoja, mūsų keliautojai vis dažniau nusibeldžia į tolimiausius pasaulio kampelius, vadinasi, domisi svetimomis kultūromis.

Teisus buvo Brazdžionis, pastebėjęs, kad, kur buvęs, kur nebuvęs, sutiksi žvirblį, žydą ir lietuvį.  Dar nebuvo atvejo, kad kokioje nors pačioje keisčiausioje pasaulio vietoje nebūčiau užkalbintas mūsų tautiečių.

Iš tiesų, kiekvienas ieško ir kažką suranda tame svetimame krašte, bet neįmanoma surasti visumos apie jį. Net jei žmogus keliavo, tarkim, po Kambodžą kad ir tris mėnesius, tai dar nereiškia, kad jis tapo protingesnis nei jo lagaminas. Be to, kaip bebūtų keista, žurnalistika yra profesija. Niekas nesiims daryti smegenų operacijos, jei to nemokės. Nors daug kas mano, kad žurnalistui apie sudėtingus dalykus pasakoti paprastai — taip lengva, kaip įsispirti į šliures, atrodo, ir aš taip galėsiu padaryti. Na, tai pamėgink. Paaiškės, kad tai be galo sunku. Reikia išmanyti tuos dalykus, apie kuriuos ketini papasakoti, taip pat žinoti, kaip juos surasti ir suprasti. Tai žurnalistinio profesionalumo klausimas. Tik kai kurie žurnalistai sugeba iš didžiulio informacijos srauto kažką naudinga ištraukti, suprasti, paduoti žiūrovams, išsikovoti poziciją ir dar ją išlaikyti.

Gal jau ir atsakėte, kodėl Lietuvoje net ir žinių laidose palyginti mažai eterio laiko skiriama užsienio aktualijoms, juolab nekuriama dokumentika apie pasaulio įvykius ir tolimus kraštus, priešingai nei daug kur kitur Europoje.

Vakaruose viskas kiek kitaip nei pas mus. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje yra keli gabūs vyresnės kartos žurnalistai, kurie važiuoja į tolimus pasaulio kraštus filmuoti, iš anksto žinodami, ko ten ieškoti, su kuo kalbėti, ko klausti, giliai išsistudijavę informaciją apie tą šalį. Juos lydi trys keturi operatoriai. Viskas vyksta labai natūraliai, atrodo, kad žurnalistas pasakoja be jokių pastangų, nors iš tiesų pakliūva į labai sudėtingas vietoves ir situacijas. Ir tai kainuoja šimtus tūkstančių. Ar Lietuvos mokesčių mokėtojas už tuos pinigus sutiktų žurnalistą Algimantą ar žurnalistę Godą pasiųsti kur nors į Tibetą ar Papua Naująją Gvinėją?  

Kai dar buvome žurnalistikos studentai, vienos paskaitos metu dėstytojas paprašė mūsų pavardyti objektus, reiškinius, su kuriais mums pirmiausia asocijuotųsi Azija. Didžiajai daugumai mano kursiokų nuo Azijos atrodė neatsiejami kruvini susirėmimai, ligos, stichinės nelaimės, skurdas. Koks žiniasklaidos vaidmuo, formuojant kitų regionų, kaip kažko pavojingo, įvaizdį?

Nors žiniasklaidos vaidmuo formuojant kitų regionų įvaizdį — didelis, bet čia nėra jokio sąmoningumo. Žiniasklaida atstovauja jau susiklosčiusiam mentalitetui, tik gali šiek tiek jį pakoreguoti. Nebent būtų tokie kraštutinumai kaip bolševikinė spauda, kuri nori keisti žmonių mentalitetą ar jį priartinti prie savojo. O demokratinei žiniasklaidai svarbu pataikyti į žmonių mentalitetą. Pavyzdžiui, Amerikoje plėtoti antisemitizmą ir dėl visko kaltinti žydus neįmanoma. Bet koks rasizmas ten nėra populiarus. Ten spauda niekada nebus ir antikapitalistinė, nes būtent iš kapitalistų ji gauna reklamą.

O ar Lietuvos žiniasklaida pataiko į mūsų mentalitetą?

Kad ir kaip būtų keista, ji yra gan įvairi — tiek įvairus ir mūsų mentalitetas.

O ko vis dar pasigendate mūsų žiniasklaidoje?

Proto ir įžvalgumo.

Jauni kolegos ypač stebisi, kaip jūs, būdamas jau tokio solidaus amžiaus, spėjate ir pakeliauti, ir parengti TV laidą, ir kiekvieną kartą vis kažką nauja papasakoti, ir dar kitų darbų nuveikti.

Skaitau nuo trejų metų ir rašau nuo ketverių. Kaip įmanoma neturėti ką papasakoti? Viską galima spėti, kai nuolat dirbi, nesimėtai, kai eini išgerti tik tada, kai jau nieko kito nuveikti negali.

Kai su žmona buvau Afrikoje, visą dieną paplūdimyje negulėdavau — tiesiog išsimaudydavau jūroje, žmoną palikdavau paplūdimyje, o pats grįždavau į viešbutį dėlioti medžiagos savo būsimiems straipsniams. O jei turiu penkių dienų pertrauką tarp kelionių, per kurias lydžiu lietuvių turistus po užsienio šalis, prieš priimdamas naują turistų grupę, einu rinkti informacijos, susitikti su tam tikrais žmonėmis. Ir tos kelios laisvos dienos yra daug, jei žinai, ko konkrečiai ieškoti, su kuo kalbėti. Tada prišienauju šieno, priraugiu agurkų tiek, kad užtektų juos kramtyti visus metus, tik svarbu, kad jie nebūtų prarūgę. Kitaip sakant, esu maniakas.

Visuomenės informavimo priemonės pastaruoju metu keičiasi, plečiasi, į rinką sparčiai įsilieja internetinė žiniasklaida. Kokios jūsų prognozės dėl žinių paskirstymo ir pateikimo ateityje?

Pridurčiau, kad dabar daug spaudos ir bankrutuoja. Aš pats jaučiuosi kaip kareivis apkasuose, kai mano bendrai kai kur traukiasi iš kairės ir iš dešinės, o aš dar vis sėdžiu tame apkase ir šaudau, nežinodamas, kuo visa tai baigsis. Būti TV žurnalistu ir daryti laikraštinį darbą televizijoje, kai medija moderni, o turinys — tradicinis, yra labai žavu dėl to, kad tai beveik neįmanoma — tas pats, kas šautuvu gintis nuo tankų.

Manau, kad ateityje žiniasklaidoje nebus vienpusiškumo. Kaip Gutenbergo išradimas nepanaikino pamokslų, nepanaikino pasakų sekimo tradicijos, taip žurnalisto, ypač TV, bendravimas su žmonėmis visada išliks. Juk buvo prognozuojama, kad prie kompiuterio, interneto mirs kinas, knygos. Bet nemirė ir turbūt nemirs. Tik žiūrint TV veikia vienas „triukas“: gauni sukramtytą, pusiau suvirškintą maistą — reiškinį, ir taip atrofuojasi tavo smegenys. Sakoma, kad vos penki procentai dirba žmogaus smegenų, kai kalbama apie TV žiūrovą. O skaitant knygą tavo smegeninė intensyviai dirba — skaitai juodas raides baltame fone, ir ten turi pats kurti ir matyti vaizdus. Tokiu atveju tavo vaizduotė turi natūralų darbą. Kai skaitau savo mylimą Gabrielį Garcia Marquesą, matau vaizdus, taip beveik patiriu orgazmą.

Pasaulio kultūroje intelektualinis gyvenimas tirštėja, dvigubėja. Aišku, jis netampa masiniu, nes masė liks žemiau, kaip ir visada buvo, bet intelektualinių pajėgų, išradimų internete sparčiai daugėja. Tekstą visada reikės skaityti internete. Tekstas ekrane bus tas pats, kas laikraštis. Tuo metu skaitytojas įsivaizduos, ką tas Čekuolis iš tiesų mano, kaip jis tuo metu atrodė. Turinyje reikės palikti vietos ir smegenų veiklai. Gal mentalitetas pats tą vietą užkariaus.


Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.