Kai Gražina Sviderskytė išgirsta, jog visa žiniasklaida yra tik purvasklaida, ji liūdnai pagalvoja, jog patys žurnalistai skatina tokį buką žmonių kategoriškumą. Vinco Kudirkos 2008 metų premijos laureatė mano, jog ne žiniasklaida yra žmonių atspindys, o patys žmonės labiau atspindi žiniasklaidą. „Ačiū Dievui, kad Lietuvoje pasitikėjimas žiniasklaida mąžta“, — šiek tiek keista tokius žodžius girdėti iš žurnalistės, kuri visomis jėgomis stengiasi įrodyti, kad žurnalistika gali būti įdomi ir patikima.

Ką vadintumėte Lietuvos žiniasklaidos bėdomis?

Kadangi klausimas bendras, bandysiu suformuluoti bendrą atsakymą. Nerimą kelianti tendencija yra geltonavimas, kartais jau nebe geltonavimas, o net rudavimas. Tai turbūt yra didžiausia rykštė, nes ji kerta pačiai žiniasklaidai. Daugėja nihilizmo ir cinizmo, auditorija yra bukinama, o intelektualesnė jos dalis suklūsta ir negrįžtamai atsitraukia.

Manote, jog tai, kuo daugelis žiniasklaidininkų stengiasi suvilioti, gali kaip tik atbaidyti?

Nežinau, ar šiais metais dar galima kalbėti apie viliojimą. Man atrodo, kad niekas nieko nebevilioja, tiesiog egzistuoja. Bent jau tą matau televizijoje, kurioje dirbau šešiolika metų.

Dar reikėtų patikslinti, kas kaip supranta viliones. Vienam striptizas bus vilionė, kitas apsisukęs bėgs lauk. Mano manymu, tai yra vulgaru ir labai neįdomu. Jei remtumės šiuo palyginimu, sakyčiau, kad tai, ką žiniasklaida bando pateikti kaip kūrybišką vilionę, dažnai tėra vulgarus nusirenginėjimas.

Kokia yra žiniasklaidos funkcija?  Ar žiniasklaida privalo šviesti skaitytojus ir žiūrovus?

Manau, kad be švietimo žmogus labai mažai kuo skiriasi nuo gyvuliuko. Švietimas yra pamatinė vertybė. Ir aš visiškai nesutinku su aiškinančiais, kad švietimas žiniasklaidoje yra atgyvena.

Visai nenoriu pasakyti, kad reikia rengti edukacines programas „Ar žinote, kad...“ Ne. Išgirdusi laidoje tokią prikišamą formuluotę, greičiausiai išjungčiau televizorių.

Švietimo funkciją gali atlikti bet kuri informacinė, publicistinė TV laida, bet kuris dienraštis ar radijo laida. Tos pačios tematikos ir to paties žanro kūrinys gali ją atlikti arba ne. Pavyzdžiui, eilinio žinių reportažo pabaigoje kartais pakaktų vieno papildomo sakinio. Pastebiu, kad keli reporteriai tą ir padaro. Bet dauguma — ne. Gal nespėja, o gal nesuka sau galvos.  

Apie bet ką pranešant gali būti praplečiamas akiratis. Apie mokesčių reformą galima pranešti taip, kad žmogus sužinotų daugiau ir įsimintų, kas jam naudinga. Tačiau galima ir taip, kad liks tik bendras įspūdis: kažkas tarsi pranešta, bet neliko jokios gijos, iš kur atsirado tas faktas, kuo reikšmingas ir ko laukti toliau.

Koks tas vienas sakinys turėtų būti? Jei tai bus kažkokia išvada, tai jau nebus objektyvu?

Aš nekalbu apie išvadas, kalbu apie fakto išmanymą. Švietimas yra žinių šviesa, o ne vertinimas, nuomonės piršimas ar pranašystė. Turiu galvoje, kad geriau išmanantis tarptautinius santykius žurnalistas visiškai kitaip parašys žinutę apie perversmą Hondūre negu beveik iš vidurinės suolo į redakciją atėjęs ir paskubomis „pagūglinęs“ studentas.

Kaip žvelgiate į objektyvumą žiniasklaidoje?

Aš mąstau apie blogąją šio medalio pusę, nes objektyvumas gali būti negatyvus. Juk įpareigojimas būtinai neturėti nuomonės tarsi atleidžia nuo prievolės žinoti kaip įmanoma daugiau. Ir priešingai, subjektyvumas gali būti pozityvus. Taigi siekiamybė būtų tas aukso vidurys.

Aš labiau kliaučiausi tais, kurie stengiasi žinoti visas aplinkybes, domisi aktualijomis ir turi savo nuomonę. Nuomonei pagrįsti reikia argumentų. Tik jais remdamasis gali daryti tam tikrą išvadą ar prielaidą.

Be abejo, nepriimtina, kai ir paremta argumentais nuomonė yra peršama. Man apskritai nepatinka, kai žurnalistas į aktualijas įgrūda save patį ir prakalba daugiskaita, pavyzdžiui, sako: „mes, piliečiai“. Nenoriu, kad jis mane tapatintų su savimi ar su minia. Bet aš noriu suprasti, ką žurnalistas galvoja, noriu pajusti, kad jis turi savo poziciją ir jam ne „dzin“.

Straipsnyje žurnalistas negali rašyti tiesmukai, pavyzdžiui: „aš manau, kad...“ Kas gi jis toks, kad jo manymas apskritai būtų svarbus skaitytojui? Nebent rašytų redakcijos skiltyje ar tinklaraštyje. Ne. Derėtų prisirinkti faktų, kompetentingų nuomonių ir, nekišant į pirmą planą paties savęs, skaitytojui prieš akis išdėstyti loginę grandinę: iš to ir ano matyti, kad greičiausiai yra arba gali būti taip ir anaip. O tada jau tegul patys galvoja skaitytojai arba žiūrovai.

Visiškas objektyvumas tėra mitas. Vien jau dėl to, kad faktų atranka negali būti objektyvi. Nori nenori, įtakos daro asmeninės pažiūros, patirtis, aplinka, ryšiai, stilius, pagaliau net sėkmė. Visada veikia žmogiškasis faktorius.

Vieni tvirtina, kad žiniasklaida formuoja mūsų mąstymą, kiti aiškina, kad žiniasklaidos įtaka žmonių mąstymui ne tokia jau ir didelė. Jūsų manymu, koks yra žiniasklaidos poveikis?

Manau, kad žiniasklaida daro be galo didelę įtaką. Žiniasklaida formuoja požiūrį kaip niekas kitas visur, kur tik žmonės skaito spaudą, klauso radijo, žiūri televizorių, naršo internete.

Tos įtakos mastai kartais net baugina. Man baisu, kad kai kurie žmonės kasdien porą ir daugiau valandų kiurkso prieš televizorių. Kartais jie palieka televizorių įjungtą kaip foną ir apsigauna manydami, kad nuo įtakos atsiriboja: „Kai nenoriu, neklausau, kai noriu, paklausau“.

Nė velnio. Viską fiksuoja pasąmonė. Ypač stipriai veikia televizijos vaizdas. O apie internetą, kuriame vyksta neaprėpiamo masto komunikacija kiekvieną akimirką, kur žinios plinta ir yra komentuojamos akimirksniu, net nėra nė ko kalbėti. Informacijos lavina užgriūva čia ir dabar. Jos tiek, kad savarankiškai neįvertinsi — skubėdamas ar neišmanydamas priimi, kaip pateikta. Žiniasklaida valdo.

Manau, kad žmonės yra labiau žiniasklaidos atspindys negu žiniasklaida yra žmonių atspindys. Čia ir yra „fokusas“, kad informacijos vartotojai dažnai to nejaučia. Anksčiau ja pasitikėjo visai aklai, tik dabar šiek tiek „perkanda“, kad nebūtinai yra taip, kaip pranešama, kad už informacijos srauto kažkas stovi.

Todėl ačiū Dievui, kad Lietuvoje pasitikėjimas žiniasklaida mąžta. Taip ir turi būti. Didžiojoje Britanijoje vos keli procentai žmonių pasitiki žiniasklaida. Tokį minimumą reikėtų laikyti siekiamybe, jei mes laikome vertybe šimtametes demokratijos tradicijas. Nebrandu džiaugtis, jei pasitikėjimo skalėje esame pirmi po Bažnyčios.  

Tačiau tas nepasitikėjimas tampa toks stiprus, kad sakoma — „...aj, visa žiniasklaida yra mėšlas“.

Tai — jau kitas kraštutinumas. Pasitaiko, kad jei tam tikroje aplinkoje koks žmogelis nenori pasirodyti avigalviu, tai labai rimtai pareiškia, kad visa žiniasklaida yra mėšlas. Aišku, jog tai — nesąmonė. Tačiau įdomu, kad buko kategoriškumo tokie žmogeliai dažnai pasisemia būtent iš žiniasklaidos. Skleisdami klišinį mąstymą žurnalistai pjauna šaką, ant kurios patys sėdi.

Žiniasklaida dažnai tendencingai užsimoja ant visų iš karto: politikai — visi vagys, rinkėjai —  visi liurbiai. Jei jau pasitaiko vienas žioplys — amen, visa kasta paskelbiama brokuota. Nenuostabu, kad ir visi žurnalistai tampa blogi: keli „susimauna“, tai pagal juos įvertinami visi. Bet juk bet kuri visuomenės dalis yra individų visuma, o ne vientisa masė.

Suprantu, kodėl tokio mąstymo apstu vyresnėje kartoje, — matyt, sovietmečiu jis įsiėdė į smegenis. Tačiau keista, kad ir visai žalias jaunimas skirsto žmones į gerus ir blogus, baltus ir juodus. Jaunuoliai auga jau kitokie — aršūs vakarietiški individualistai. Bet kodėl jie į kitus nežiūri su tokia pačia pagarba, kokios reikalauja sau?

Manote, jog dauguma žurnalistų turėtų atsikratyti kategoriškumo, išmokti pasižiūrėti į reiškinį iš kelių pusių?

Kategoriškas ar stereotipinis mąstymas tikrai gali pakišti koją. Pažiūrėkite, žiniasklaidoje dažnai įsivyrauja tam tikros, švelniai tariant, mados: ūmiai apie kažką rašyti „faina“, o apie kažką — visai ne. Tarkim, parašyti kritinį straipsnį apie pašalinto prezidento R. Pakso apkaltą yra „nefaina“. Niekas nesiūlo būti nei jo šalininku, nei davatkišku gynėju, nei apsiputojusiu priešininku. Juk galima apskritai atsiriboti nuo R. Pakso asmenybės ir tiesiog blaiviai panagrinėti apkaltos teisinius aspektus. Bet nevalia, nes nemadinga.

Tai — banaliausias, gal ne visai tinkamas pavyzdys. Bet kiekvienoje mažutėje temoje galėtume rasti panašių dalykų.

Man tai atrodo pavojinga, nes šios ydos neišgyvendinus labai lengva žiniasklaida manipuliuoti. Šitokia žiniasklaida gali žiauriai greitai iškelti kokią nors jėgą ar asmenį ir taip pat žiauriai greitai ją ar jį sužlugdyti.

Taip neturėtų būti. Žiniasklaida turėtų būti jautri detalėms. Kaip ir patys žmonės.

Kaip daryti tiems jauniems žurnalistams, kurie nori dirbti kitokiu principu? Nuo ko patartumėte jiems pradėti?

Reikia mokytis. Daug daug skaityti, kuo daugiau — tuo geriau. Kartais sako, kad knygos esą prastos, neįdomios. Bet net ir neįdomias knygas skaityti naudinga, nes bet koks skaitymas yra smegenų mankšta. Tiesa, aš nekalbu apie grafomanų rašliavas.

Be to, studentai neturėtų apsiriboti Lietuvos žiniasklaidos rinka. Joje retai ras tai, kas atitinka dėstytojų mokomas chrestomatines tiesas. Čia praktika retai atitinka teoriją.

Verta žiūrėti didžiųjų užsienio televizijų laidas, skaityti solidesnius nemokamus užsienio interneto portalus. Prenumeruoti ar pirkti gerą užsienio spaudą brangu, tačiau periodikos galima rasti bibliotekose. Būtinai reikia skaityti užsienio autorių knygas apie medijas ir komunikaciją.

Labai svarbu išmokti... rašyti. Taip pat - girdėti, klausyti, gerbti. Daug ko verta mokytis. Aš pati jaučiu didelį studijų alkį.

Žurnalisto profesija įpareigoja nuolat lavintis. Jei liausiesi, tapsi nieko vertu plepiu.

Tačiau kaip elgtis tiems, kurie mokėsi, bet paskui redakcijoje jį moko dirbti visiškai kitaip — ne kokybiškai, o greitai ir gausiai.

Tai labai įgrisęs atsikalbinėjimo būdas. Panašiai suformuluotas pasiteisinimas manęs niekada nesujaudina. Dar nemačiau nė vieno, kurį jėga vertė kažką rašyti ar filmuoti.

Manau, kad tai yra baili prisitaikėliška pozicija. Kitaip tariant, pozicijos nebuvimas. Jei jau sutinki daryti bet ką, tai ir pripažink: taip, aš darau bet ką arba tai, ką liepia, ir man tai patinka. Tai bus pozicija. Kitokios aimanos nieko vertos.

Kokie jūsų ateities planai? Ar toliau kursite filmus istorine tematika?

Istorija man patinka. Tai yra neišmoktos pamokos, kurias verta sau ir kitiems priminti, kad nebekartotume senų klaidų ar bent jau atpažintume situacijas, su kokiomis kadaise Lietuvos žmonės jau buvo susidūrę. Priminimas, kartojimas yra mokymosi pagrindas. Verta pasidomėti net tuo, ką jau tariesi žinąs.

Nors, mano galva, istorijos pamokų Lietuvoje labai mažai išmokta, dažnas nesigėdija garsiai šaukti, esą jos ir nevertingos, ir neįdomios. Toks požiūris — neadekvatus. Tikiu, kad jį galima po truputį keisti.

Kurti istorijos temomis dar įdomu dėl to, kad praėjus dešimtmečiams atsiveria kai kurie įslaptinti archyvų fondai, o kartu ir unikalios tyrimo galimybės. Rengdamas laidas apie aktualijas negali gauti tokių dokumentų. Dėl to matau prasmę savo ir savo kolegų darbuose.

Neatmetu ir kitų temų — pavyzdžiui, mokslo populiarinimo, galbūt ekonomikos. Jei negrįšiu į televiziją ir pradėsiu daugiau rašyti, pasigilinsiu į vieną ar kitą aktualijų sferą.

Labiausiai norėčiau plėsti akiratį ir lavinti profesinius įgūdžius. Linkėčiau sau radikaliai pakeisti aplinką ir pareigas, įsilieti į labiau patyrusių profesionalų draugiją ir mesti sau didesnių iššūkių. Galbūt laikinai išvykti į kitą šalį. Sustoti vietoje ir apkerpėti man atrodo didžiausia nelaimė, kokia tik gali ištikti dirbantį žmogų.   

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ

 

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.