„Jūsų žiniasklaida nėra jau tokia klaiki. Štai prieš penkiolika metų buvo siaubas“, —   priduria švedas Jonas Omanas (Jonas Ohman), taip sušvelnindamas ką tik išsakytą aštrią kritiką. Lietuvos žiniasklaida juda neaišku kur, žurnalistai sustoja pusiaukelėje, nuolat kalbinami tie patys ekspertai, bulvarinė informacija užgožia rimtas žinias, redaktorių mąstymas persmelktas sovietizmo — tai tik keli ir Švedijoje, ir Lietuvoje žurnalistu dirbusio J.Ohmano pastebėjimai.

Kai turi laisvą minutę, puikiai lietuviškai kalbantis švedas mėgsta pasklaidyti lietuviškus laikraščius. Rečiau žiūri televiziją, nors pats Lietuvoje kuria dokumentinius filmus apie Lietuvos pokario istoriją.

Ką jūs vadintumėte didžiausia Lietuvos žiniasklaidos bėda?

Man atrodo, kad Lietuvoje labiausiai trūksta bendros erdvės suvokimo. Žiniasklaida tarsi kažkur plaukioja, neaišku, kokia kryptimi juda. Viskas daroma kažkaip padrikai, pusiau.

Valdininkas pasakė — „negalima“, taip ir parašo, kad valdininkas pasakė „negalima“. Ir  baigiamas straipsnis. Sudėtingi reikalai taip ir paleidžiami. Žurnalistai turėtų eiti daug toliau.  Žinoma, nesakau, kad taip reikia rašyti apie zvonkes bonkes, bet rimti, su valdžia susiję dalykai turėtų būti išnarpliojami iki galo.

Kaip paaiškintumėte, kodėl žurnalistai sustoja pusiaukelėje?

Gali būti įvairių priežasčių, kodėl sustojama. Dėl tingėjimo, baimės, nežinojimo, pasimetimo. Tačiau gali būti ir taip, kad žurnalistui pasakoma — jau nebereikia, sustok.

Čia prasideda įdomūs dalykai, susiję su visuomenės formavimusi. Lietuvos visuomenė nežmoniškai korumpuota. Aš pats jau galiu pasakoti apie ministerijose sėdinčius korumpuotus valdininkus, nors esu tik Lietuvoje gyvenantis ateivis. Tačiau matau, kadapie daug ką, kas visiems žinoma, žiniasklaidoje nerašoma arba tik pusiau rašoma.

Kiek už tai atsakingi redaktoriai ir savininkai, kiek — patys žurnalistai?

Čia yra didelė problema, kad spauda valdoma ne spaudos atstovų — tai jaučiasi. Lietuva nėra unikali, visur taip daugiau ar mažiau yra — ypač Rytų Europoje.

Žurnalistikoje idealas yra drąsus žurnalistas, kokius matome amerikietiškuose filmuose — jam grasina, sprogdina jo mašiną, bet jis vis tiek eina ir nugali blogiukus. Tačiau realybėje tokių pasitaiko retai.

Reikia labai tikėti tuo, ką darai, kad rizikuotum gauti į galvą ir vis tiek darytum. Žurnalistika yra ne tik darbas, bet ir menas — informacijos menas, netgi tam tikra prasme karo menas. Ir tokių žmonių, kurie Lietuvoje tiki tuo, ką daro, surasti sunku.

Neabejoju, kad daugelis žurnalistų jaučia, kad reikia kažką daryti, keisti, kovoti. Tačiau laikui bėgant pradeda matyti, kad tai yra sudėtinga. Turėti priešų yra sudėtinga, o dar sudėtingiau yra turėti draugų.

Priešas yra priešas. O su draugais reikia skaitytis. Draugų buvimas Lietuvoje yra viena didžiausių problemų — juk čia maža šalis, visi vieni kitus pažįsta.

Kas pasikeistų, jei blogi dalykai būtų iškapstomi iki galo? Laikraščiuose yra publikacijų, kuriuos pateikiami aiškūs skandalingi faktai apie valdžios veiklą. Tačiau dėl paviešintos informacijos dažniausiai niekas nepasikeičia.

Žiniasklaida ne veltui vadinama ketvirtąja valdžia. Ji gali daug ką pakeisti. Tačiau nebūtinai triukšmu — tikra tragedija žiūrėti, kaip kai kurie Lietuvos leidiniai triukšmauja. Kartais triukšmauti yra tikslinga, ypač turint gerą trimitą, tačiau kažkur prasideda kiti dėsniai.

Jei neišeina, reikia galvoti, ką ne taip darai. Čia kaip versle — negi verslininkas sakys, kad prekė neparduodama, nes pirkėjai kalti. Tada reikia keisti prekę, reklamą, tiekimą. Lygiai taip pat ir žurnalistai, pamatę, kad valdininkai nekreipia dėmesio, turėtų pasukti dar vieną ratą, bet — kitaip ir gudriau.

Kaip tą daryti — kitas klausimas. Ypač tada, kai kalbame apie lietuvišką politiką. Kiekvienas su politika susidūręs žmogus supranta, kad Lietuvoje politinis gyvenimas yra didelė diversija. Kas iš tikrųjų vyksta, vyksta kažkur kitur. Kažkas kažką sako, o būna visai kitaip. Čia yra labai savotiškas žaidimas. Gal ir žurnalistai turėtų žaisti pagal tas taisykles.

Kita vertus, laikraščiai kartais dėl savo kaltės neatrodo rimti. Pažiūrėkite, kokia antraštė: „Meksikoje lietuvė bučiuojasi per kaukę“. Tai nacionaliniame dienraštyje dedama į pirmą vietą. Tokie dalykai rodo leidinio prioritetus ir vertybes.

Manote, kad rimtus dalykus užgožia bulvarinis triukšmas?

Čia vėl galėčiau kalbėti apie leidinių ar laidų tapatybės neaiškumą. Už tai atsakingas jau ne tas eilinis kareivis — žurnalistas, kuris renka medžiagą ir ją rengia. Leidinyje ar laidoje yra komanda, kuriai vadovauja redaktorius. Redaktorius yra tarsi vartų sargas. Jis nusprendžia, ką kur dėti ar nedėti.

Pažiūrėkite į dienraščių nuotraukas, kurias atrenka redaktoriai. Štai valdininkai vaizduojami tokie kaip klounai išsiviepę, nerimti. O čia — nusikaltėlių nuotraukos, kuriose jie atrodo rimti, grėsmingi. Nuotraukos daug ką sako. Mes esam vizualinė visuomenė, žmonės pirmiausiai žiūri nuotraukas.

Neseniai „Lietuvos ryte“  skaičiau straipsnį apie tai, kaip Maskvoje į sekretores priimamos moterys, kurios kartu teikia ir intymias paslaugas. Tekstas buvo iliustruotas nuotrauka, kurioje ant stalo stovinti moteris kulniuku prispaudusi vyro kaklaraštį — atseit, jisai vergas. Tokia nuotrauka iškart duoda kitokį suvokimą apie tai, kas rašoma — atrodo, kad yra juokinga, jog moterys pardavinėja savo kūną.

Daug tokių atvejų. Ir tai visiškai netinka prie rimto dienraščio įvaizdžio. Čia jau yra bulvaro lygis.

Tačiau galbūt verslo požiūriu bulvarinės ir rimtesnės informacijos persimaišymas pasiteisina. Žmonės teisinasi sau, kad ieško rimtos informacijos, neva netyčia persiskaito bulvarines naujienas, nors būtent tai jiems ir įdomiausia. Tačiau aiškiai bulvarinio leidinio jie nepirktų, nes būtų prieš save ir pažįstamus nepatogu.

Kiek informuoti, o kiek linksminti — amžinas klausimas. Ir aš nematau jokios problemos, kad rašoma apie visokias „žvaigždes“ — faktas, kad žmonėms tai įdomu. Aš irgi skaitau apie tai, kaip zvonkės bonkės mušasi.

Tačiau reikia rasti kažkokį identitetą. Aš matau, kad Lietuvos spaudoje to identiteto nėra.

Bet Lietuvos žiniasklaida nėra jau tokia klaiki. Jei lyginsime lietuviškus laikraščius su angliškais, lietuviškieji yra labai rimti. Jėzau marija, kaip Anglijoje rašo — šaiposi be jokio gailesčio, pavyzdžiui, „The Sun“. Negaliu atsistebėti, kaip galima taip primityviai rašyt, bet žmonės tai skaito. Lietuvos žiniasklaida dar išlaiko tam tikrą orumą.

Be to, pastebiu gerų pokyčių. Skaičiau spaudą prieš penkiolika metų, tai buvo siaubas. Dabar labai pagerėjo.

Kas buvo blogiau prieš penkiolika metų?

„Vakar dvyliktą valandą atvažiavo tas ir tas“, — tokie buvo tekstai. Aiškiai matai, kad tarybinėje žurnalisto mokykloje mokė pradžioje būtinai pažymėti, kada ir kur kažkas vyko. Atrodė — tarsi rašytų robotai.

Vienintelė išimtis tais laikais buvo tekstai apie nusikalstamumą — banditus, gaujas. Galbūt apie juos buvo galima laisviau rašyti, nes jie buvo „blogiukai“. Aš iki šiol su tam tikru malonumu skaitau apie jūsų banditus.

Dabar matau gerų ženklų. Atsirado gebėjimas rašyti su humoru — tokiu lengvu, lietuvišku humoru, kuris tekstui yra kaip prieskonis. Reikia pripažinti, kad Lietuvos visuomenė yra liūdnoka, ir labai svarbu į tai žiūrėti su humoru. Tiesa, kartais reikėtų gerokai aštriau.

Čia yra pakankamai daug protingų žmonių. Tačiau jie dažnai daro „fufliaškas“ dėl pinigų. Aš irgi kovodavau su mintimi: aj, būtų galima paprasčiau padaryti, laiko nėra, vis tiek tiks. Dabar to jau nėra, kai kuriems darbams skiriu labai daug laiko. Lietuviai tą darytų gerokai trumpiau.

Kaip manote, kodėl taip dirbama?

Dauguma redaktorių yra sovietiniai žmonės. Šita visuomenė tiesiog persmelkta sovietizmo.

Pradėkim nuo pačios pradžios — keturiasdešimtųjų okupacijos. Kai atėjo rusai, į valdžią buvo pastatytas toks Paleckis -  bulvarinės spaudos žurnalistas. Gana simboliška — galima net gal čia tam tikrą „liniją“ pamatyti.

Per visą sovietmetį spauda buvo butaforija. Tai buvo erdvės užpildymas — reikia įpilti taip, kad atrodytų pilna, statyti statinį, kad jis būtų. Kokybės nereikia. Ir tie žmonės iki šiol taip mąsto: „Davaj, rašyk greičiau, koks skirtumas, ką“.

Nesutikčiau — man atrodo, kad kaip tik redaktoriams svarbu įtikti auditorijai, suintriguoti informacija. Juk būtent dėl to žinios apie seksą ir kraują atsiduria pirmuosiuose puslapiuose.

Čia yra tam tikras konfliktas. Iš vienos pusės jaučiasi tas „daryk greičiau, kad būtų“, iš kitos pusės — „daryk bet ką, kad tik būtų pinigai“. Abiem atvejais kokybė atsiduria vos ne paskutinėje vietoje.

Tarp sovietinio redaktorių mąstymo ir verslo jėgų žurnalistas turi atrasti savo poziciją. Kai kurie pasiduoda — gal bijo, gal pats nelabai sugalvoja. Sistema nėra skatinanti, atvirkščiai — algas šiuo metu tik mažina.

Tačiau spaudoje matau gerų straipsnių — netgi pavadinčiau tai rezistencija, kai žmonės išreiškia savo kūrybingumą, nors redaktoriai to ir nereikalauja. Yra talentingų žurnalistų — ir puikiai valdančių plunksną, ir gebančių mąstyti.

Kuo daugiau ir greičiau, tuo geriau — dažnai atrodo, kad toks galėtų būti žurnalisto šūkis. Jūs tokį darbo principą kritikuojate. Tačiau ar skaitytojams būtų gerai, jei laidų ar leidinių apimtys būtų mažesnės, bet būtų pateikiama tikrai kokybiška informacija?

Kalbėsiu apie save — kokybiškus straipsnius aš galiu skaityti dešimtį kartų. Tiesiog smalsu dar kartą žvelgti į tą patį tekstą. Iki šiol skaitau viename Švedijos žurnale prieš dvidešimt metų parašytus straipsnius, nes ten taip įdomu. Tiesiog „kaifuoju“ skaitydamas. Geras straipsnis yra tarsi paminklas.

Neneigsiu, kad greitis žurnalisto darbe yra svarbus. Žmonės vieni kitų klausinėja — ar skaitei internete. Tai vartotojiškas požiūris į informaciją kaip į valgomą daiktą. Amerikiečiai pirmieji suprato, kad dažnai svarbus ne turinys, o pateikimas — jei reikia koka kolos, tai ji turi būti dabar. Jei nebus, pirkėjas gali nusiraminti ir nebepirkti.

Internetas yra gera forma, kur galima rašyti kompaktiškai. Tačiau Lietuvoje trūksta nuorodų į išsamesnę informaciją. Juk elektroninė erdvė turi privalumą, kad gali pasirinkti ne tik turinį, bet ir formą.

Tačiau aš manau, kad ir internete kokybė svarbiau už kiekybę ir net greitį. Ką jau kalbėti apie laikraščius, kurie greičiu neaplenks nei interneto, nei televizijos — laikraščiai būtinai turėtų persorientuoti, kad juose pateikiamos žinios skirtųsi nuo interneto portalų informacijos.

Jeigu laikraštyje būtų aštuoni puslapiai, bet viskas būtų labai kokybiška, aš skaityčiau kiekvieną eilutę ir tai būtų kaip šventė. Geras laikraštis yra kaip šventė.

Tačiau dabar mane stebina vienas dalykas — Lietuvoje yra gerokai per daug spaudos. Esu nustebęs, kiek parduotuvėse yra specializuotų žurnalų, neįsivaizduoju, kas tokioje mažoje šalyje juos perka. Per krizę spaudos pirks tikrai mažiau. Leidinių sumažės ir galbūt nuo to bus tik geriau.

Tačiau dar kartą pabrėšiu, kad man atrodo reikalinga labiau orientuotis į kokybę — manau, kad skaitytojai yra pakankamai nekvaili.

Kas yra kokybiškas straipsnis? Kaip suintriguoti skaitytojus?

Tai priklauso nuo žurnalisto temos suvokimo ir rašymo įgūdžių. Manyčiau, kad lietuviams trūksta drąsos bandyti kitaip. Formos atrodo nusistovėjusios.

Skaitytojams ir žiūrovams patinka kitokie dalykai. Galbūt bandant iš pradžių nepavyks, bus blogų straipsnių. Tačiau čia redaktoriaus reikalas — žmogui duoti tiek laisvės ir laiko, kad jis galėtų eksperimentuoti. Tokių gerų redaktorių Lietuvoje trūksta.

„Kaip įdomu“, „Čia gerai, o čia gal perrašyk trupučiuką“, „Man atrodo, kad šita informacija labiau tiktų į pradžią“, — taip turėtų žurnalistui patarinėti redaktorius. Tekstą visada galima pagerinti. Žurnalistas turėtų eiti pas redaktorių su pasitikėjimu, žinodamas, kad su juo galima pasitarti.

Lietuvoje buvo leidinių, kurie save vadino kokybiškais, aiškino, kad jie yra atsvara bulvariniams. Tačiau jie netapo populiarūs. Kodėl?

Pastebiu, kad tokiuose leidiniuose ar laidose vis sukasi tie patys žmonės. Vis kartojami tie patys žodžiai — tolerancija, tapatybė. Laikui bėgant pasidaro neįdomu.

Žiniasklaidos veidas būtinai turi pailsėti. Kiek tas L.Donskis gali kalbėti — jis tikrai protingas žmogus, bet kiek galima jo klausytis?

Galbūt reikėtų ieškoti naujų veidų, naujų temų. Vieną temą derėtų nagrinėti bent su trimis pašnekovais, o ne su vienu. Tema yra karalius, o žmonės yra tik komentatoriai. Svarbus ne ponas Kalamonas, kuris yra žinomas mokslų daktaras ir elito narys, o tema.

Geriausia, kai kalba skirtingi žmonės. Pavyzdžiui, apie ekonomiką gali pasisakyti verslininkas, valdžios atstovas ir dar koks nors buvęs komunistas.

Žurnalistai turėtų išeiti iš savo nuolatinių pašnekovų rato, pakalbinti nepažįstamą žmogų. Lietuvoje yra labai daug įdomių žmonių. Ir pastebėjau, kad juos rasti ir susikalbėti nėra sunku.

Galbūt taip yra dėl to, kad kalbintis žinomus žmones žurnalistams atrodo saugiau. Jei skambinsi nežinomam mokslininkui, gali paaiškėti, kad jis nieko įdomaus negali pasakyti.

Visada yra rizika kalbinti „neišbandytą“ žmogų. Tačiau žurnalistas yra tam tikras saugumietis. Kaip dirba saugumas? Jei nori užverbuoti žmogų, jie neina pas jį tiesiai, o kalbasi su bendradarbiais, žmona, draugais. Iš to susidaro įspūdį apie tą žmogų. Žurnalisto darbas — panašus.

Lietuvoje tikrai yra daug įdomių žmonių, kurie pasislėpę šešėlyje. Gal jie yra kuklūs, gal nesugeba savęs „marketinti“.

Žurnalistai turi tokius žmones atrasti ir juos prakalbinti. Tačiau padaryti gerą interviu yra menų menas. Daug kalbama apie tai, kaip rašyti, bet nedažnai diskutuojama, kaip padaryti gerą interviu. Kas yra interviu — pasikalbėjimas, tardymas, tam tikras teatras? Daug sluoksnių yra tame pokalbyje.

Čia reikia kantrybės. Tai yra menas pakankamai maloniai žmogų nukreipti į tą vietą, kur reikia. Gal net sakyti — atsiprašome, man labai įdomu, kai jūs kalbate apie paukščiukus, bet gal grįžtam prie to klausimo, dėl kurio aš atėjau.

Aš kalbinau Lietuvoje įvairiausius žmones. Jūs, lietuviai, neįsivaizduojate, kiek čia yra įdomybių. Žmonės kalba atsargiai — galbūt dėl to, kad čia buvo tokia šalis, kur per daug šnekėdamas galėjai nukentėti. Jeigu duodi šiek tiek laiko, pakalbi apie šį bei tą, atsiveria netikėti dalykai, kuriuos gali panaudoti arba kurie veda į ateities temą.  

Kai jūs kalbate, atrodo, kad kalbėtis su lietuviais jums įdomiau negu lietuviams žurnalistams.

Žurnalistui turi būti įdomu, kad jis padarytų gerai. Jeigu jis šnekasi abejingai, tas jaučiasi — pašnekovo pasąmonė tai pagauna ir pokalbis eina tokia neigiama spirale. Gerame straipsnyje visada jausi, kad autoriui rūpėjo tai, ką jis darė.

***

J.Ohmanas dirbo Švedijos Valstybiniame radijuje, spaudos leidiniuose.  Atvykęs į Lietuvą jis dirbo liuteronų pastoriumi ir tuo metu redagavo liuteronų leidinį („Keleivis“). Vėliau rašė žurnalui „Lithuania in the World“.

Švedą labai domina Lietuvos istorija - būtent dėl to jis ėmė kurti dokumentinius filmus apie Lietuvos nepriklausomybės praradimą 1940 metais ir rezistenciją. J.Ohmano ir istoriko Ryto Narvydo kurtas filmas „Smogikai“ sulaukė prieštaringos lietuvių reakcijos — žurnalistas kalbėjosi su likusiais gyvais „smogikais“ — Sovietų Sąjungos užverbuotais žmonėmis, kurie pokario metais turėjo sunaikinti partizanų judėjimą

 J.Ohmanas į švedų kalbą išvertė nemažai lietuviškų knygų. Jo knygų lentynoje —  švedų kalba išleisti Juozo Lukšos „Partizanai“, Jurgio Kunčino „Tūla“, Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, Sigito Parulskio „3 sekundės dangaus“.

Daugiau apie J. Ohmaną.

Kalbėjosi Ginta GAIVENYTĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.