Ką bendra kinas ar televizija gali turėti su Karavadžu, Botičeliu, Rafaeliu? Visasąjunginį valstybinį kinematografijos institutą (VGIK) — prestižiškiausią Sovietų Sąjungos kino mokyklą aštuntajame dešimtmetyje baigęs operatorius Algimantas Mikutėnas atsakymą turi, nes visuomet nuosekliai gilinosi į kino paslaptį, kurios, kaip sako, pas mus jau nebėra.

Šiltais tapybiškais vaizdais net ir depresyvius lietuvių kino filmus nuspalvinantis A. Mikutėnas jaunystėje pervertė šimtus tapybos albumų, kruopščiai studijavo akin kritusius meno kūrinius. „Tik išmanydamas šviesą, šešėlius, refleksijas, gali spręsti, kaip filmuoti“, — sako daugybės vaidybinių filmų, reklaminių ir vaizdo klipų operatorius. Kiną jis prilygina apgavystės menui. „Tai sapnų fabrikas. Reikia žinoti jo abėcėlę, tarsi įminti kubiko rubiko paslaptis, taip pat reikalinga talento dozė nuo Dievo ir gera intuicija“, — įsitikinęs A. Mikutėnas.

Matyt, televizorių žiūrite neišvengiamai profesionalo akimis?

TV žurnalistika ir kinas — skirtingi dalykai. Esu kino žmogus. Mus mokė kurti aukšto lygio meninį vaizdą. Galima sakyti, mus auklėjo kino klasika. Aš ir mano kolegos kino kūrėjai, tokie kaip A. Grikevičius, A. Puipa, K. Matuzevičius, esame giliai susipažinę su visa pasaulio kino klasika. Dalyvaudavome filmų peržiūrose, o po jų eidavome į auditoriją su dėstytojais smulkmeniškai analizuoti matytą kiną.

Nors turėjome ir paskaitų apie televiziją, mus, studentus, nervindavo reportažiniai filmavimai, juos kritikuodavome: buvome įsitikinę, kad ten jokio meno nėra. TV žurnalistika mums atrodė antrarūšė. Manėme, kad ten dirbantys operatoriai nesuvokia jokios kompozicijos. Dabar suprantu, apie kokią kompoziciją galima galvoti filmuojant karo lauke, kai tau virš galvos kulkos skraido. Gerai, kad žmonės, tarp jų — ir mūsiškiai, ryžtasi vykti į tuos karštus taškus ir iš ten parveža nufilmavę kažką įdomaus.

Bet kalbant apie lietuvių kiną, TV serialus, tai, man regis, degradavo. Tokie filmai kaip „Tadas Blinda“ ar „Raudonmedžio rojus“ buvo daromi rimtai: turėjo stiprius scenarijus, būdavo surenkami puikūs aktoriai. Dabar dingusi ta kino kūrimo paslaptis, viskas daroma greitai ir tik dėl pinigų. Per lietuviškus TV kanalus rodomų serialų 15 scenų nufilmuojama per vieną dieną.  Dėl to aš jų išvis nežiūriu, negaištu laiko. Geriau pažiūrėsiu seną gerą Felinio arba Antonioni´o filmą.

Pastebėjau, kad bet koks „anų“ serialas, kaip „Gelbėtojai“ ar net „Vergė Izaura“, padarytas daug profesionaliau, gal dėl to, kad ir pinigų daugiau įdedama. O pas mus viskas daroma reportažiniu stiliumi ir tai dar vadinama menu, nors apie jokį meną čia išvis negali būti kalbos.

Bet tarp mūsų žiniasklaidos atstovų paplitusi nuomonė, esą televizijai neturėtume kelti tokių kokybės reikalavimų kaip kinui.

Be abejo, reikalavimai turi būti keliami. Bet negi prodiuseriai, kurie taupo pinigus, leis operatoriui „cackinti“ merginos portretą, kad gražiai išeitų? Nėra kada. Lempa šviečia, ir gerai — pirmyn. Jiems kultūra nereikalinga. Svarbu greičiau išleisti serialą, pasiimti pinigus ir daryti naują projektą. Tarp mūsų — operatorių ir režisierių — yra daug gabių vyrukų, kurie filmuoja tuos serialus. Aš su jais pasikalbu (jie praktiškai visi mano pažįstami). Nekeikiu jų, nes taip užsidirba pragyvenimui. Jie priversti skubėti. Bet tokiu atveju laikui bėgant atsiranda abejingumas, bunka profesiniai įgūdžiai. Dabar bet koks durnius taip gali nufilmuoti ir mobiliuoju telefonu. Tebūnie surenkime kokį nors šou, pavyzdžiui, geriausio „mobiliaku“ nufilmuoto filmo festivalį. Bet tai bus tik žaidimas, „bajeris“, kur nėra jokios išliekamosios vertės.

Vaizdo kultūra prastėja galbūt ir dėlto, kad jaunesni kinematografininkai ir operatoriai jau nesimokė VGIK’e ir, galima sakyti, yra prarastoji karta?

Tam pritariu. Mes turėjome už dyką mokomąją laboratoriją su visa technika. Nors tarybinę, bet ji buvo tvarkinga. Buvo įrengti dideli paviljonai filmavimams. VGIK (vsesojuznyj gosudarstvennyj institut kinematografiji) — tai mokykla, kurioje dėstė rusų inteligentai profesoriai. Vienas jų — N.N. Andrijevskij dirbo Eizenšteino asistentu statant „Šarvuotį Potiomkiną“. Mes buvome paskutiniai, kurie gavome žinių iš pirmų lūpų. Ar dabar jaunoji kino kūrėjų karta bent žino, kas tas „Potiomkinas“? Kad kritikų jis įtraukiamas į visų laikų ir tautų geriausių filmų sąrašą?

Mes neturime tokio rango profesorių, kurie sugebėtų taip įtaigiai išdėstyti dramaturgiją. Viskas yra vietinės reikšmės. Scenarijų — nulis, išskyrus vieną kitą išimtį, kaip Sauliaus Drungos „Anarchija Žirmūnuose“. Pas mus nėra išdirbta scenarijų kūrimo sistema. Ekrane tik keikiamasi „mat piri mat“. Kine kalbėti mes nemokame arba kalbame štampais. Autentiškumo iš gyvenimo, kas būtų kartu ir literatūriška, mes neturime. Svarbiausia — sugebėti perteikti tai, ką pats išgyvenai, tada bus pritrenkiamas poveikis, nes nusiėmei odą nuo savęs — tai gali sukrėsti ir patraukti žiūrovą. Vakaruose kuriami įdomūs dialogai, skirtingoms situacijoms pasamdomi skirtingi specialistai: komedijos, siaubo, romantinių scenų ir t.t.  Komerciją irgi reikia mokėti daryti — ar komediją, ar veiksmo filmą, ar trilerį, tačiau mums tai neišeina.

Gal ir technologijos keičia darbo sąlygas bei požiūrį?

Skaitmena, mobilieji man patinka. Bet tos „archainės“ priemonės — kino juosta, „Zenit“ fotoaparatai —  tai magija, kai pats savo rankomis darydavai meną ir gaudavai rezultatą. Ši technika reikalavo daugiau pagarbos, atsakomybės ir dėmesio.   

Jūs filmavote Pinkevičių vestuves. Sakote, kad komerciją galima daryti kokybiškai. Nepaisant to, medijos ar meno operatoriams ir fotografams darbas įmonių vakarėliuose, vestuvėse yra ne prestižas. Kodėl?

Man irgi buvo ne prestižas filmuoti vestuves, nes aš dirbu prie meninių, vaidybinių filmų. Bet galvoju, kodėl gi ne, jei sugebi ir prie vestuvių prieiti meniškai. Vestuvių filmavimas — labai atsakingas darbas. Už tai vestuvininkai turi gerai atsilyginti. Vestuvėse režisieriaus nėra, aš pats jų eigą turiu sekti, visą dieną lakstau. Dviese dirbti būtų lengviau, bet ir pinigus reikėtų dalintis. Renkuosi viską daryti vienas, užtat būnu po prakaitu. Bet man vestuvės įdomu, jei nereikia tą patį vakarą „baliaus“ metu rodyti jau sumontuotą medžiagą, kas buvo užfiksuota Santuokų rūmuose ir bažnyčioje. Teko filmuoti keletą vestuvių, kurių medžiagą galėjau parengti neskubėdamas — prisėsdavau prie jos, kada atsirasdavo laisvo laiko. Tokiu atveju namie galiu medžiagą išanalizuoti, išbandyti, pasidarau „libretą“, pats komponuoju, derinu su montažininku, parenku muziką — tarsi kiną kuriu. Čia jau kūryba.

Kaip suprantate posakį „vaizdas kalba“ televizijoje?

Laida yra laida. Ją žiūrint man įdomu, ką kalba Seimo nariai, kaip jie „kalasi“, o ne vaizdas. Čia tinkama balta spalva. Apskritai nereikia televizijoje makaluoti spalvų.

O įvairūs lietuviški šou? Susidaro įspūdis, kad ten per daug blizgučių, eklektikos.

Ten — kiaušinienė. Tai toks patiekalas, kurį kiekvienas moka pasidaryti: paplaki ir greitai išsikepti. Aš nežiūriu nei tų žvaigždžių duetų, nei šokių dešimtukų, nei kitų panašių nesąmonių. Ten gal ir reikia spalvų, bet tie šou būna nufilmuoti taip, kad viskas mirga marga, net herojaus nesimato. Vyrauja beskonybė. Daug spalvų pridėjome, dūmų prileidome, iššovėme fejerverkus, ir gerai. Kameros skraido bet kaip. Muzika vienu ritmu, kamera — kitu. Nėra „gabalo“ nuotaikos, švaros, estetikos. Viskas mirksi, reikia nereikia „kala“ į akis. Nėra jokios struktūros. Nes ten dirba ne visi „profai“.

Tai ką daryti, kad TV šou nevirstų kiaušiniene?

Tiems apšvietėjams, technikos meistrams siūlyčiau važiuoti į užsienį pasimokyti minimalizmo. Bet mes tarptautinėje rinkoje dar esame per maži — juk visai neseniai įstojome į Europos Sąjungą. Mums reikia daug pastangų patekti į tą ratą, kuriam priklauso prancūzai, belgai, vokiečiai... Ir pinigų tam reikia. Jei norinčio tapti operatoriumi, režisieriumi ar scenaristu vaiko tėvai turtingi, tegul jį siunčia studijuoti į Vakarus. Tegul varo į Londoną ar Berlyną. Rekomenduoju kino kalbą išmokti ten, bet ne čia.

Filmuojant reikia jausti renginio ir atlikėjo dramaturgiją, reikia mokėti apžaisti šviesomis. Dainuojančią Ariną filmuoji vienaip, Stasį Povilaitį — jau kitaip. Pažiūrėk, kaip viskas gražiai atrodo per Euroviziją. Suprantu, kad ten panaudojama daugybė brangios technikos, bet taip, kad akiai malonu. Atlikėjai neištirpsta, jie — dėmesio centre. O kokia aukšta „Oskarų“ įteikimo ceremonijos vaizdo kultūra, matyti tam tikras dizaino suvokimas, švara, ir nėra jokių mirksėjimų, scenografija apgalvota. Tai susiklausymo ir žinojimo reikalas.

Koks apskritai turėtų būti operatoriaus vaidmuo kūrybinėje grupėje?

Kiekvienas turi atlikti savo funkciją. Man teko filmuoti „Hiperbolės“ koncertą. Bet kūrybinė komanda jau viską atmintinai žinojo, kaip filmuoti savo išdirbtais šablonais, net neklausė manęs, kaip geriau, nenorėjo, kad aš kiščiausi, jokių naujovių jiems nereikėjo. Reklamos užsakovai irgi nurodinėja, kaip ką daryti. Bet aš manau, kad aludariai turi daryti alų, tegul eina dirbti sau į bravorą, o mes jau atliksime savo darbą — jiems kursime reklamą. Bet pastaruoju metu daug kas yra ne savo vietoje.

Be to, dabar mūsų operatoriai televizijoje, renginiuose dirba tik formaliai — atėjau, nufilmavau, techniką susirinkau ir išėjau. Trūksta susitarimo su režisieriumi ir profesionalaus požiūrio į darbą.

Iš kur atsirado toks mąstymas, jei dirbu televizijoje, tai jau galiu vos ne bet kaip tą darbą atlikti?

Aišku, daug kas priklauso nuo požiūrio. Bet jei tiems vyrukams mokėtų normaliai, iš jų gal ir galima būtų tikėtis kažko geriau. Užsienyje — geri atlygiai, o pas mus — tai ne iki galo atsiskaito, tai „išduria“. Dėl to aš mūsų operatorius pateisinu ir suprantu. Jie dirba už „kapeikas“. Mokėkite gerai  ir padarysime gerai. Kita vertus, dar ir reikia sugebėti. Bet pas mus šiuo metu įsivyravusios žemo lygio vaizdo kultūros visiškai užtenka.


Kalbino Goda JUOCEVIČIŪTĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.