„Kaip sekasi?“ – klausiu Igno Survilos, susitikusi jį kavinėje. „Puikiai“ – atsako jis, ir iš spindinčių akių suvokiu – tai ne šiaip mandagus atsakymas, jis tikrai laimingas. Ignas džiaugiasi, galėdamas pasakoti apie oranžinį paspirtuką „Pigeon“ – jį dabar gamina Šveicarijos įmonė, kuri netrukus kurs filialą ir Lietuvoje. O kai jaunasis dizaineris kalba apie norą sukurti automobilį, tai neatrodo tik tuščios svajos. Panašu, kad šis vaikinas įgyvendina savo planus.

„Problemų visada yra ir bus, o jas spręsti yra įdomu“, – šypsosi I. Survila, kuris įsitikinęs, kad dizainas yra pagalba žmogui kasdienybėje. O geriausias vaistas nuo cinizmo – tai pačiam ką nors sukurti.

Kaip čia yra? Ar esate toks laimingas dėl to, kad puikiai sekasi? Ar atvirkščiai – gerai sekasi, nes esate laimingas?

Dabar daug galvoju apie tai, kas yra sėkmė. Žmonės mano, kad,  kai viskas pasiseks, tada bus ir ramybė. Kiti sako: „Aš atrasiu ramybę ir tada viskas pasiseks“. Tai yra fantastiška frazė. Ir aš tuo nuoširdžiai tikiu. Kas yra sėkmė? Mes čia gerdami kavą jau sėkmingai leidžiame laiką. Juk tai ir yra sėkmė, sėkmė siekti tikslo - nuostabus procesas.  

Ar toks požiūris gali skleistis per dizainerių kuriamus daiktus?

Faktas. Tikrai matosi, koks žmogus sukūrė darbą. Štai turiu labai gerą draugę Barborą Adamonytę. Jei kur nors socialinėje medijoje atsitiktinai pamatau darbą, net nežinodamas galiu pasakyti, kad tai Barboros. Net ne dėl to, kad tas darbas šviesus, minimalistinis, šiltas. Tai net ne braižas, ne stilius, ar forma apie tai kalba. Tai yra tokia energija, kuri yra neapčiuopiama. Tai sunku paaiškinti, bet galima nujausti.

Kurdami  kiekvienas iš mūsų įdedame dalį savęs, o jeigu tai darome nuoširdžiai ir turėdami kilnų tikslą - visuomet tai jausis. Ir visai nesvarbu, ar tai Karolio Strautnieko iliustracija, ar politiko kampanija, ar prekės ženklo pozicija. Jeigu bus nuoširdu – tai pasieks daugelį.

Jei kiekvieno žmogaus kuriami darbai yra tokie saviti, ar meną galima nukopijuoti? Juk kopijuoti galima formą, dvasios nepagausi.

Kai taip pasakėte, iškart pagalvojau apie dizainą. Jei koks nors produktas tampa paklausus, iškart jį kopijuoja. Įsivaizduoju, kaip jausčiausi, jei pamatyčiau savo kurto paspirtuko – „pižono“ – kopiją. Jeigu pardavinėtų, būčiau labai laimingas. Pats pirmas  nusipirkčiau.

Kodėl yra daug žmonių, kurie nemato skirtumo tarp kopijos ir originalo? Gal todėl, kad vienam yra išvis nesvarbu, iš kokio puodelio gerti kavą ir jis nesusimąstydamas naudoja kokio nors garsaus dizainerio daro kopiją. Kitas jaučia, kad kava iš Alvar Aalto vazos prabudina visai kitaip. Trečiam svarbus ne pats dizainerio kurtas puodelis, bet kad jį pamatys jo draugai. Dar kitas puodelį iš molio išsilipdys ir jam gerai tas molis.

O Jums pačiam?

Tai priklauso nuo daikto. Žmonės mėgsta tam tikrus prekės ženklus, sako, kad jie kokybiški. Aš renkuosi patogius daiktus, arba tokius, kuriuose užkoduota mistinė nuoširdumo žinutė.

Man nėra svarbu, iš kokio puodelio gersiu arbatą ar kavą. Tačiau labai noriu nusipirkti ar sukurti automobilį, kuris tikrai praskaidrins mano rutiną.

Matau labai daug problemų transporte. Septynviečiais visureigiais dažnai žmonės važinėjasi po vieną, taip užimdami mūsų gatvių vietą. Automobilio vis nėra kur parkuoti, o jeigu ir yra – tai brangu. Didžiuosiuose Europos miestuose labai aktuali  yra „paskutinės mylios” (angl. „Last mile“) problema. Rasti vietą automobiliui yra labai sudėtinga, o suradus dar tenka kulniuoti nemažai kelio pėsčiomis.

Vadinasi, dabar svajonė yra sukurti oranžinį automobilį?

Turiu tokią svajonę. Kai grįžau iš Šveicarijos, susitikęs su draugais jiems sakiau, kad pagaliau supratau, ką noriu gyvenime nuveikti.  Galiu atsiduoti beveik bet kokiam darbui. Spręsti įvairias problemas yra labai įdomu.  Dirbau įvairiausius darbus - nuo padavėjo iki dizainerio reklamos agentūrose. Galiausiai supratau, kad įdomiausia man yra mobilumas ir transportas. Todėl ir tikiuosi kažką nuveikti šioje srityje.

Į automobilius Jūs žiūrite kaip į meną?

Man tikrai labai įdomu, nors nesu fanatikas ir nepaišau automobilių ant savo buto sienų. Bet į kiekvieną atidžiai įsižiūriu. Neseniai buvo Berlyne, „Volkswagen“ muziejuje. Kaip ten gerai, kaip gerai! Jie sukūrė daugybę idėjų, kokie galėtų būti ateities automobiliai.

Mačiau automobiliukų, kurie tėra tokio dydžio kaip stalas, prie kurio sėdime. Kai kurie – elektriniai, ekologiški.

Bet tie automobiliai, kurie yra šiandienos rinkoje, man neįdomūs. Visiškai jokio skirtumo, kad forma truputį tokia ar kitokia. Vis viena tai yra keturratis daiktas, kuris užima daug vietos ir teršia aplinką.

Žinoma, galiu matyt, kurį automobilį geras dizaineris kūrė. Bet nesižaviu tik gražiu dizainu. Aš suprantu dizainą kaip puikią pagalbą žmogui.

Klaidinga suvokti dizainą kaip daiktų pagražinimą?

Taip, dizainas egzistuoja todėl, kad jis sprendžia kasdienes žmonių problemas. Ilgai dirbau reklamos agentūrose. Produkto dizainas ir reklama –  dvi priešingybės. Reklama yra meno šaka, kuri dumia akis vartotojui, pardavinėja tai, ko nebuvo, nėra ir niekada nebus. Dizainas – kilnesnis. Jis nieko neparduoda, o siūlo sprendimus, kurie palengvina gyvenimą.

Mes net nepastebime, kaip mums padeda, pavyzdžiui, puodelio ąselė. Tokia mažytė detalė, bet ji jau viską keičia. Ji padeda geriant arbatą nenusiplikyti rankų. Kartais dizainas yra tai, kas formuoja žmonių savimonę, sukuria tradicijas, kasdienius reiškinius paverčia ritualais. Labai norisi būti to dalimi.

Labai įdomu. Turbūt daiktus matote visai kitaip negu aš ar daugelis kitų žmonių.

Kai į ką nors imi gilintis, pradedi ir kitaip matyti pasaulį.  Net sakau, kad geriausias vaistas nuo cinizmo yra ką nors sukurti. Pavyzdžiui, šaukštelio „startuolį“ – ne tik sukurti daiktą, bet ir apgalvoti, kaip jis galėtų patekti į rinką. Taip galima pamatyti, kad tai yra ne tik technologija ir dizainas, tai –  ir rinkodara, ir verslas. Daug bendravimo. Viskas susideda į šitą daiktą. Kai apie tai pagalvoju, o paskui nueinu į kavinę, visai kitaip pradedu šaukštelį matyt.

Arba šitą stalą. Matai, čia susukti varžteliai – nestandartiniai. Gal pagal užsakymą gaminti Kinijoje – jei taip, tada jiems reikėjo bendrauti su kinų gamintojais. O gal gamino Lietuvoje ar kitoje ES šalyje varžtus, įdomu, kiek tai būtų brangiau. Gal tai paaiškina, kodėl kava čia yra brangesnė negu kitur. Štai taip galima analizuoti visą socialinį žemėlapį.

Taip pradedi labiau gerbti ir pačius daiktus, nesinori jų mėtyti, kur papuolė.

Būtent. Juk šiandien informacijos tiek daug, kad atsirinkti yra gana sunku. Kartais ateinu į parodą ir pagaunu save galvojant: „Čia negerai“. Tada klausiu savęs: „Kodėl negerai?“ Juk net neįsižiūrėjęs pradėjau vertinti – čia gerai, čia blogai. Tas atmetimas yra natūralus, nes tikrai reikia didelę dalį informacijos atmesti.

Bet kartais nutinka taip, kad pradedame atmetinėti beveik viską. Tai nėra gerai. Jei kažkur pasąmonėje įsijungia portalų komentatoriaus mygtukas ir norisi viską kritikuoti, geriau pabūti kelias valandas be kompiuterio, telefono ar televizoriaus. Pasivaikščioti, pakvėpuoti, tiesiog pabūti su savimi. Tai labai padeda. Kartais taip užsimalame savo problemose, kad pamirštame skirti laiko sau.

Gal natūralu, kad menas dėl meno dizaineriui atrodo beprasmis dalykas?

Visai ne beprasmis. Viskas turi gyvenime prasmę. Kiekviena skulptūra ar grafikos darbelis sprendžia savitą problemą. Mano požiūris priklauso nuo to, kaip šiandieną matau save. Tai visai nereiškia, kad rytoj nesukursiu skulptūros. Tiesiog man gražiausia, kai matau, jog objektas sukurtas buvo ne tik tam, kad patrauktų vartotojo akį vizualiai. Kai matau, kokią istoriją tas darbas atsineša su savimi.

Kažkada visuomenėje buvo gero tono ženklas eiti į galeriją žiūrėti meno kūrinių. O gal dabar vyksta atvirkštinis procesas – menininkai eina į gatvę, stengiasi meną taikyti prie gyvenimo.

Taip, tikrai, dabar galerijos ateina pas žiūrovą. Taip dar įdomiau. Kartelė kyla visą laiką. Turi į viską žvelgti kompleksiškiau. Problemų visada yra ir bus, o jas spręsti yra įdomu.

Kokias problemas sprendėte, kurdamas paspirtuką?

Pastebėjau, kad nors paspirtukų sukurta labai daug ir jie atrodo skirtingi, bet visi susilanksto taip pat. Sulenkus atsiranda nereikalingas tarpas, kuris visiškai neatlieka jokios funkcijos, o paspirtukas išdidėja. Gi „Pižonas“ susilanksto be jokių tarpų, į tokį „slieką“.

Vietos taupymas – tai buvo vienas iš aspektų. Tačiau kai dirbome su dėstytoju Šarūnu Šlektavičiumi, turėjome ir daugiau ambicijų. Pavyzdžiui, atsisakyti visų nereikalingų detalių. Daugelis dizainerių turėjo viziją, kad reikia išmest tai, kas nereikalinga, kad žmogaus kasdienis gyvenimas taptų paprastesnis.

Apie savo dėstytoją kalbate su didžiule pagarba ir susižavėjimu. Kokį supratimą apie meną jis jums perdavė?

Jis sakydavo, kad menas yra sunkus sunkus darbas. Tai daugiau yra toks strateginis ėjimas, kaip žaidimas šachmatais. Šarūną vadinu ne dėstytoju, o treneriu. Jis yra labai konkretus ir turi gerą humoro jausmą. Emocijoms mūsų procesuose vietos ir su žiburiu nerasi.

Bet ar meno kaip darbo suvokimas nesunaikina paties meno? Juk nepavyks, jeigu stengsiuos meno kūrinį sukurti per prievartą.

Gal tai nėra prievarta, jeigu reikalauji iš savęs maksimumo. Jeigu dirbi, dirbi, dirbi ir esi susidėliojęs strategiją, ką nori pasiekti, tai tu neprievartauji savęs. Žinoma, būna, kad norisi miegoti, bet nepamiegi, norisi valgyti, bet nepavalgai. Bet tai menka, palyginus su tuo, ko sieki.

Rizika yra nežmoniškai didelė. Niekada nežinai, ar tai pasiteisins, ar ne. Bet jeigu tiki šimtu procentų, visada kažko pasieksi. Dažniausiai kiekvienam žmogui jo paties problema atrodo didžiausia. Žinoma, mano rizikos yra nieko vertos palyginus su tuo kaip tūkstančiai žmonių rizikavo prie Televizijos bokšto Sausio tryliktąją. Kai tai žinau, tai duoda energijos daryti ir siekti užsibrėžtų tikslų.

Štai kodėl aš tiek daug kalbu apie paspirtuką? Aš nesiekiu būti dėmesio centre, man net nemalonu, kai apie mane žurnalas „Žmonės“ rašo. Kalbėjau daug su Šarūnu apie viešumą. Tada pradėjau mąstyt, kad reikia nusispjaut ir pasakot. Tik pasakot ne apie save. Čia ne aš svarbiausias.

Svarbiausia man parodyti, kad yra įmanoma sukurti visame pasaulyje populiarų lietuvišką produktą. Tikiuosi, kad kiti jauni žmonės pamatys – gyvendamas kur nors Šilutėje arba Pabradėje, gali drąsiai įgyvendinti savo idėjas, tereikia parodyti žmonėms, jog įmanoma.

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ

I. Survilos sukurtas paspirtukas „Pigeon“: