Dar visai neseniai, vos prieš pusmetį, Ovidijus Talijūnas buvo žinomas kaip šrifto žinovas ir grafikos dizaineris, kuriantis logotipus, plakatus, žurnalų dizainą. Tačiau paskatintas bičiulio skulptoriaus Rimanto Sakalausko, Ovidijus pradėjo rengti parodas. Taip jis atskleidžia visai nepragmatišką, ekspresyviąją savo kūrybos pusę.

„Dar ieškau to aukso vidurio, kaip save išreikšti, bet ir savęs neužspausti. Juk nebūtinai turiu daryti tai, ko prašo galerija ar klientas. Mano požiūriu, labai svarbu išlikti savimi, ypač kai jau esi kažkur paminėtas ir tavo darbų nupirkta. Savimi ir išliksi, kai kursi kada nori, o ne kada prašo, ir ką jauti, o ne ką užsako“, – per mūsų pokalbį svarstė O. Talijūnas. 2014 m. pavasarį Vilniaus Užupio galerijoje „Menų tiltas“ buvo atidaryta pirmoji jo grafikos darbų paroda „Aikhu Sense“. Netrukus ji pasipildė naujais arba iki tol viešai nerodytais kūriniais.

Kaip „Aikhu Sense“ susivedė į kaligrafijos interpretacijas?

Jau senokai grafikas Albertas Gurskas ir šviesaus atminimo Algis Kliševičius mane privedė prie šrifto kūrimo, kaligrafijos. Man tai – bežodės kalbos išraiška. O kodėl netradicinė kaligrafija? Pirma, todėl, kad nenoriu kopijuoti. Mes mėginame atrasti atsakymus į klausimus, kurie ateina iš Rytų. Ši meditacija gali stipriai paveikti mūsų sveikatą, buvimą su savimi, tačiau tai yra tradicija. Man kartais net juokinga, kai pas mus tokį tradicinį meną kaip kaligrafija mėginama atkartoti. Juk vis tiek neatkartosime.

Antra, kiekvienas menininkas pagal savo būdą pasirenka tam tikrą techniką. Tarkim, aš esu pernelyg ekspresyvus, kad galėčiau sėdėti prie tradicinio oforto. Neužsisėdžiu ilgai prie vieno darbo. Man labai svarbu spalvos pojūtis, pačios linijos, įdomu įvairios technikos, leidžiančios mėgautis netikėtumu. Manto Kvedaravičiaus filmui „Barzakh“ kūrėme būdą, kaip parodyti pavadinimą, ir sugalvojome jį užrašyti ant vandens. Pati idėja buvo gera, bet ją įgyvendinti technologiškai būtų buvę per sudėtinga – tai darbas su chemija tam tikrose oro sąlygose. Apskritai visas technikas mėgstu, bet jų pasirinkimas priklauso ir nuo vietos, kurioje tenka dirbti, ir nuo aplinkos.

Taigi, kokių pokyčių atsirado po pirmosios parodos?

Paroda man buvo visiška naujovė. Grafika mane visą laiką lydėjo, bet niekur neeskponuodavau tų darbų. Iki tol nebuvau susidūręs su jų rūšiavimu, atranka. Čia man iš pradžių padėjo R. Sakalauskas. Beje, visada pagalvodavau, kad pirmoji ekspozicija bus atidaryta „Arkoje“. Šioje galerijoje darbai ir buvo pristatyti, bet tai jau buvo trečioji paroda.

Po to eksperimentinę instaliaciją „Judantys šešėliai“ pristačiau ten, kur pats nebūčiau įsivaizdavęs, kad mano darbai gali tikti. Režisierius ir antropologas M. Kvedaravičius man pasiūlė dalyvauti konferencijoje „Šešėlių scena: negatyvumas afektų, politikos ir estetikos kontekste“, rengtoje ŠMC. Iš pradžių savęs ten nemačiau. Bet ilgai nereikėjo manęs įkalbinėti. Mantas per tris minutes įrodė, kad mano instaliacija visiškai derės prie renginio tematikos.

Kita įdomi ir labai tinkama erdvė, kurioje atsidūrė „Judantys šešėliai“, – galerija „AV17”. Viršutiniame aukšte dizainerė Aušra Haglund pristatė savo aksesuarus ir drabužius, o rūsyje buvo eksponuojamos mano nuotraukos. Jos ypač tiko prie neįtikėtino grožio, meno kūriniui prilygstančios Aušros suknelės, kurią ji vilkėjo per bendros parodos atidarymą. Dabar mūsų kūriniai nukeliavę į Anykščių Menų inkubatorių. Čia prie A. Haglund kolekcijos „Mados ir meno šventė“ atidaryta mano paroda „Echos“ („Atspindžiai“).

Per šį, parodų, metą sužinojau daug naujų dalykų. Pavyzdžiui, kad kiekviena galerija tam tikrus kūrinio formato kriterijus traukia į savo pusę. O man atrodo svarbu nesukomerciškėti. Dar ieškau to aukso vidurio...

Ką turite omeny? Nenorite pasiduoti galerijų savininkų ir klientų „spaudimui“?

Mano požiūriu, labai svarbu išlikti savimi. Savimi ir išliksi, kai kursi kada nori, o ne kada prašo, ir ką jauti, o ne ką užsako. Matyt, gražiai atsisakyčiau daryti darbą, jei klientas ateitų su konkrečiais pageidavimais ir savo vizija.

Mano duona – grafikos dizainas. Tai skatina mane susikoncentruoti. Be to, dirbant reikia būti diplomatiškam ir nešališkam, mokėti prisitaikyti prie užsakovo. O kūryba – tarsi atsvara darbui, kuriame yra daug tikslumo, netgi matematikos. Noriu, kad kūryba man išliktų ekspresija. „Aikhu Sense“ iš tikrųjų atspindi to meto emocijas. Tada ir kūriau haiku ir elegijas. Tai, ką tuo metu jaučiu, tą ir darau.

O kas tą jauseną sužadina?

Mano pojūčius ypatingai veikia gamta. Joje visur įžvelgiu „kaligrafiją“. Kad sukurčiau, man nebūtina kažką specialiai išgyventi, užtenka išeiti pasivaikščioti į mišką.

Kalbėdamas apie parodas, vis paminite erdvę, beje, kaip ir kiti menininkai. Kuo ji svarbi jums?

Be abejonės, patį kūrinį paveikia apšvietimas, fonas. Todėl ne visada kūrinys gali tikti tai aplinkai, kurioje norėtum jį eksponuoti. Kiekviena mano paroda pasipildo darbais, kurių neeksponavau galbūt dėl vietos trūkumo, erdvės ypatumų. Galerija „AV17” idealiai tiko„Judantiems šešėliams“. Ten tiktų ir keramika, bet suabejočiau, ar tai būtų gera vieta atviriems piešiniams.

Ypatingos ir Anykščių „Meno inkubatoriaus“ salės. Mane nustebino, kaip miestelis susitvarkė su erdvėmis kūrybai – nuo keramikos iki teatro. O iš galerijų didelį įspūdį paliko Užupio „Menų tiltas“. Galerijos savininkas Edvidas Žukas prieš kiekvieną ekspoziciją perdažo sienas. Ne kiekvienas tai sau gali leisti. Jis važinėja į kitas šalis gauti naujausios informacijos, domisi meno galerijų sienų spalvomis, faktūromis, išmano atspalvius. Tai turi didelės įtakos eksponuojamiems darbams.

Kieno interpretacijoms ir idėjoms pirmiausia turėtų būti pavaldus meno kūrinys – autoriui ar auditorijai?

Pats laikas, pats žiūrovas turi atsirinkti, ką jis perka. Menininkas, kuris garsiai kalba, ką jo kūrinys reiškia, užbėga įvykiams už akių. Menotyrininkai, matyt, turi savo būdų, kaip sudominti auditoriją, kad ji imtų tavo darbus analizuoti. O aš pats, kaip autorius, kurdamas tiesiog mėgaujuosi: verkiu arba džiaugiuosi, būnu linksmas arba suirzęs. Tai kūryboje ir atsispindi. Tačiau niekas neprivalo tomis mano emocijomis gyventi. O jei jos ką nors sujaudina, tuomet puiku. Kai žinai, kad yra žmonių, kuriems tavo darbai patinka, tai skatina kurti.

Visa kita, ką darote pagal užsakymus – jūsų pragyvenimo šaltinis. Jausmui, laisvei čia vietos nebėra?

Manau, dailininko apipavidalintojo profesija šiandien yra kaip niekad reikalinga. Ji atskleidžia visuomenės požiūrį, būklę. Pamenu metą – tarp 1996-ųjų ir 1998-ųjų, kai negalėdavau neatkreipti dėmesio į plakatus. Jie estetika ir kokybe nepasižymėjo. Net rinkdavau visokias nesąmones, ypač afišas, iškabas, reklaminius šūkius – primityvius, infantilius. Buvo ir juokinga, ir gaila. Džiugu, kad dabar situacija pasikeitė. Vis dar šen ten išlenda kokių nors liapsusų, bet tai jau pasitaiko rečiau. Plastikiniai trikampiai ant grandinių prie kavinių jau išspardyti.

Kita jūsų specializacija – šriftas – itin siaura, o su ja susiję darbai nėra plačiai pastebimi. Papasakokite, kas tai?

Tai daugiau nei specializacija, tai – mano antroji meilė. Kaip tik tai mes nuolat matome ir naudojame komunikuodami. Šriftas – taip elementaru, kad net nepastebime. Bet jis nenukrito iš dangaus, kažkas turėjo jį nupiešti, pritaikyti naudojimui spaudoje, skaitmeninėje erdvėje.

A. Gursko piešta „Palemono“ garnitūra, pritaikyta lietuvių kalbos sistemai, dabar yra gausiai papildoma naujais simboliais, kurių įpastuose šriftuose nėra. Dirba didelė komanda, kurios dalimi, kaip šrifto dizaineris, esu ir aš. Lituanistinį šriftą daugiausia naudoja filologai, kuriems senieji ženklai ir simboliai reikalingi istorijos ir lituanistikos moksle, sudarant žodynus, enciklopedijas ir rengiant kitus darbus.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

 

 

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.