Jei Regina Jokubauskaitė įliptų į troleibusą, kuriame tuo metu skambėtų jos įrašytas balsas, raginantis keleivius pasižymėti „Vilniečio kortelę“, greičiausiai niekas į jo savininkę neatsisuktų. „Gyvenime atrodau kiek kitaip, nei per televizorių, būnu be ryškaus grimo. Žmonės atkreipia dėmesį ne į mano išvaizdą, o į balsą. Jei su kažkuo pradedu garsiai kalbėti, tuomet tarp praeivių pasirodo kokia šypsena ar kažkieno akys gražiai sublizga“, – sako ne vienai TV žiūrovų kartai žinoma diktorė. Sausio 2-ąją 65 metų sukaktį paminėjusi R. Jokubauskaitė atsidėti vien pensininkės gyvenimui neskuba: LRT veda „Sveikinimų koncertą“, įgarsina reklamas, filmus, skaito knygas akliesiems. Kiekvienoje įrašų studijoje ji jaučiasi kaip namie, apsikausto ausinėmis ir drąsiai, valdingai pasukioja mikrofoną, kad būtų patogiau. „Niekas iš manęs mikrofono neatims. Jis man artimesnis nei kamera. Tiesa, esu girdėjusi, kad kai kurie šoumenai turi išskirtinius – specialiai jiems pritaikytus ar dovanotus –  mikrofonus. Aš tokio ypatingo neturiu“, – nusišypso R. Jokubauskaitė. Radijo diktorių konkursą ji laimėjo, kai  Vilniaus pedagoginiame institute studijavo anglų filologiją.

Kaip prisimenate tuos laikus, kai tik pradėjote dirbti?

Iš pradžių skaičiau žinias per radiją, vėliau mane pervedė į televiziją. Etatą gavau po dvejų metų darbo praktikos, 1969-ųjų vasarą. Tuo metu televizorius dar rodė nespalvotai. Konarskio 49 pastatas man tada atrodė kaip šventovė, kur koridoriai raudonais kilimais nukloti.
Anuomet televizija nebuvo tokia turtinga, kad galėtų samdyti stilistes. Mums išduodavo talonėlius pasidaryti šukuosenas Konarskio ar Gerosios Vilties gatvių kirpyklose. Pudrą tiekdavo „Mosfilm“. Ja turbūt grimuodavo ir Rusijoje besifilmuojančius aktorius.

Anksčiau mažiau kalbų buvo apie tai, kaip atrodau. Jokių ypatingų reikalavimų aprangai niekas nekėlė. Prieš kamerą išeidavome vilkėdamos savo rūbus. Dabar televizijos fojė kabo mūsų jaunystės nuotraukos, kuriose net matosi, kad esu su tuo savo megztuku ir Konarskio gatvėje daryta šukuosena. Ilgą laiką plaukų nedažiau, nes niekas ir neskatino to daryti. Jaunystėje buvau prakaulaus veido ir tai ypač matėsi šviečiant lempoms. TV darbuotojai juokaudavo, kad įsikiščiau vatos į skruostus.Jokios kritikos dėl išvaizdos nesulaukdavome ir iš žiūrovų. Jie nesiekė per TV ekraną matyti gražuoles. Tuo metu žmonėms labiau rūpėjo informacija. Juk buvo tik vienas kanalas, dvi radijo programos. Nebuvo iš ko rinktis, nebuvo reklamų.Žiūrovai, klausytojai labiausiai vertino tą informaciją, kuri jiems buvo pateikiama aiškiai, suprantamai. Žmonės mintinai žinojo mylimiausių diktorių vardus ir pavardes. Įjungdavo televizorių ar radijo imtuvą ir tuos žinių pranešėjus į namus kaip svečius įsileisdavo.

Sakote, išvaizdai, stiliui ypatingų reikalavimų nebuvo. Kokių savybių reikėjo, kad patektum į TV?

Kai pritrūkdavo diktorių, būdavo skelbiami konkursai. Ateidavo apie 200 žmonių. Juos vertindavo radijo ir TV senbuviai, patyrę diktoriai. Jie kandidatui turėjo jausti simpatiją. Tais laikais nebuvo žodžio „charizma“. Tuo metu daugiau buvo kalbama apie įtaigą. Reikėjo mokėti įtaigiai pranešti informaciją, o ne barbenti, kai pro vieną ausį ji įeina, pro kitą – išeina. Reikėjo gebėti taip perskaityti tekstą, kad kiti viską aiškiai suprastų.Tais laikais į TV patekdavo daugiau žmonių, nei išlikdavo. Buvo tokių konkursą praėjusių vaikinų ir merginų, kurių šiandien niekas nebeprisimintų. Kai kurie išeidavo iš televizijos dėl to, kad kažkuo neįtikdavo tuomečiam vadovui Jonui Januičiui. Jis buvo labai griežtas ir kategoriškas, nurodydavo, kad to ar ano žmogaus ekrane nebeliktų. Bet niekas nei dėl to ginčydavosi, nei į teismus padavinėdavo.

Kaip laikui bėgant keičiasi patrauklaus balso, dikcijos mados?  

Tuo metu, kai pradėjau dirbti diktore, visi norėjo būti pirmūnais – taip buvome įpratę nuo mokyklos laikų. Galų gale reikėjo stengtis, kad neišmestų. Be to, gerai dirbantiems būdavo skiriamos premijos, o kas nenorėtų didesnio užmokesčio? Bet niekas darbe mūsų nepalikdavo plūduriuoti ar skęsti. Mūsų skaitomas žinias įrašydavo, o per gamybinius susirinkimus vadovai, kalbininkai mūsų darbą aptarinėdavo.Daug mokydavomės. Vykdavo kursai: mus mokė kalbėjimo, kirčiavimo. Šiandien daugelis turbūt nė nežino, kas yra 3-ia ar 4-ta, nes tos kirčiuotės, matyt, jau nebeaktualu. Kasdien skaitydavome. Iš mūsų buvo reikalaujama aukštos skaitymo kultūros, kad nesigirdėtų gilių įkvėpimų, „aaaaa“. Pastebėjau, kad dabar to jau nebepaisoma.Skaitymo metu neturėtų jaustis, kada orą įleidai ar išleidai. Balsas neturi rėžti ausies, o informacija turi būti perskaitoma aiškiai, logiškai, bet ne išdainuojama keistomis intonacijomis. Dabar dažnai sakinys baigiamas užkeliant balsą. Man tai bjauru. Nežinau, kodėl žmonės pradėjo taip keistai intonuoti. Gali būti, kad tie užrietimai sakinio gale atėjo iš anglų kalbos.

Šiandien – ir kitokie TV laidų vedėjai.  Kokia asmenybė jums yra pavyzdys?  

Manau, kad TV laidų vedėjas privalo turėti improvizacijos dovaną – arba įgimtą, arba turi būti ją išsiugdęs. To Lietuvoje moko aktorius Andrius Žebrauskas. Man pavyzdys – Ivanas Urgantas ir visa jo komanda. Prisipažinsiu, kad daug žiūriu rusiškų TV laidų ir dėl to man visiškai negėda. Žinau, kad galiu būti apkaltinta sovietmečio palikimu, bet juk sovietmečiu gyvenome ne tik mes – rusai irgi, tik kažkodėl jie stebuklingu būdu tapo daug laisvesni, išmoko natūraliai elgtis priešais TV kameras, tarsi net jų niekas nefilmuotų. Man skaudu, kad dėl savo trūkumų kaltiname rusus. Tai kodėl jie patys nesusigadino, o mus ėmė ir sugadino?

Esate iš vyresnės kartos, kuriai paprastai naujos televizinės vertybės nėra artimos...

Jokiais būdais nenuvertinu šiuolaikinės televizijos, nes yra daugybė kanalų, programų. Kiekvienas gali pasirinkti, ką nori žiūrėti.  Pažįstu žmonių, kurių per serialo „Moterys meluoja geriau“ metą verčiau nė nejudinti, kaip „Santa Barbaros“ ar „Vergės Izauros“ laikais. Yra daugybė skirtingų pokalbių laidų. Aš pati kartą mielai žiūrėjau „Viskas bus gerai“. Man patinka ir šokių, dainų projektai.Dabar televizija žymiai galingesnė. Į ją atėjusios naujos tecnologijos, naujos idėjos. Vertinu tai, o ne kažkokias kalbančias galvas, ir viskas. Bet žinau, kad yra ir šeimų, kurios išvis atsisako televizoriaus, nes TV žiūrėjimas gali tapti ir tuščiu laiko švaistymu. Be to, atsirado daug naujų laisvalaikio praleidimo formų, ugdymosi būdų.

Kaip ruošiatės prieš įgarsindama filmą?

Tegul skaitytojai nepamano, kad didžiuojuosi, bet aš jau seniai esu įpratusi nesiruošti nei skaitomoms knygoms, nei įgarsinamiems filmams. Yra tokių kolegų, kurie kone mintinai mokosi filmų tekstus ar namie skaito knygas prieš darbą studijoje. Man taip būtų neįdomu.Kai pirmą kartą skaitau tekstą, tuomet tarsi kartu gyvenu su tuo kūriniu. Kaip tas filmas veda, taip einu, visiškai savęs negirdėdama. Tik kartais griežtas režisierius mane sustabdo ir apriboja, kai per daug pereinu į vaidybinius niuansus ar sujausminu balsą. Kai kurie kolegos stebisi, kai pasakau, kad įgarsindama kiną, aš ir seku vaizdus.  Bet man vis tiek kažkaip pavyksta.

Žmonės į jus bei panašios patirties turinčius kolegas lyg su užuojauta žiūri, kad tiek laiko pradirbus televizijoje, teko savo balsą įkinkyti į darbą parduotuvėje ar troleibuse. Kaip jūs pati tokius pokyčius priėmėte?

„Maximoje“ pradirbau beveik dešimt metų. Tiesiog buvo toks gyvenimo etapas, kai reikėjo kažkaip išgyventi. Prekybos centro diktoriai sėdėdavo atviroje vietoje prie pat vartelių. Būdavo tokių juokingų nesusipratimų, kai klientas kreipiasi su priekaištais, kokiais nors neaiškumais, aš jam skaitydama tekstą prie mikrofono rodau ranka, kad palauktų, o tas tuomet pasipiktinęs ima rėkti: „Ką jūs man mosuojat?! Man reikia tos prekės! Pakeiskit, duokit greičiau!“.Tuometinė „Maximos“ direktorė buvo labai reikli ir mėgdavo visiems duoti dugiau darbo, nei galbūt turėtų. Aš per pauzes tarp skaitymų turėdavau pardavinėti loterijos bilietus, gėles, išvalyti grindis, nušluostyti spinteles. Nuleidusi nosį visa tai ir darydavau. Kai kurie pirkėjai, tokį momentą pastebėję, palydėdavo mane žvilgsniu, kai kas žodžiu ar pečių truktelėjimu. Bet yra posakis: šuo ir kariamas pripranta. Aš vis tiek savo darbą ten suvokiau kaip darbą prie mikrofono.

O pranešimų viešojo transporto keleiviams skaitymo praktika man ypač pravertė įrašinėjant knygas akliesiems ir vedant „Sveikinimų koncertą“. Įrašui vadovavo Aldonas Pupkis. Užtrukome ilgokai, nes vis taisėme. Jis skatino aiškiai tarti balses, galūnes.Būgštavau, kad tos balsės gali atrodyti pernelyg ištęstos. Todėl viską įrašius, specialiai įlipau į troleibusą pavažiuoti ir pasiklausyti. Nurimau. Informacija pateikta aiškiai, balsas ramus. Vienintelė bėda, kad ne visur garsas techniškai sureguliuotas, todėl gali girdėtis šniokštimas. Taip pat man pačiai nelabai gražiai skamba formuluotė „Asmenims, sukakusiems 80 metų, ir vyresniems...“. Norėjau, kad būtų žodžiai surikiuoti kitaip, kad būtų įrašyti du variantai, bet pasilikome prie šio. Dėl to darbo nei kas mane užjaučia, nei gėdina, o atsiliepimai geri.

Apskritai bet koks darbas prie mikrofono man teikia didelį malonumą. Į kiekvieną įgarsinimo projektą einu kaip į šventę. Bet kokia patirtis man įdomi. Man ir smagu, kai kas nors iš žurnalistų, dar turintis mano telefono numerį, paskambina pasitikslinti, kaip kirčiuojamas koks nors žodis.

Kaip jaučiate – per savo karjerą jau išnaudojote visas galimybes ar vis dėlto liko kokių nors „plyšių“?

Man buvo pasiūlyta vesti renginius. Deja, nepasiteisinau. Drebėjau. Mano kojos buvo lyg vatinės. Atrodžiau pasibaisėtinai. Viskas buvo blogai. Ir vaizdas buvo blogas. Žiūrovams manęs labiau turėjo būti gaila čia, nei stebint mane, dirbančią „Maximoje“. Nulipau nuo scenos su gėdos jausmu, sutrikusi. Jaučiausi kaip atsilikėlių mokyklos paskutiniokė.

O dėl televizijos, tai nemanau, kad išsilaikysiu ten iki tokio amžiaus kaip Algimantas Čekuolis. Bet ir nesiekiu to. Galbūt balso dėka dar rasiu kažkokią nišą. Tačiau jau ir radijuje kitokių laidų vedėjų reikia, pavyzdžiui, tokių, kurie mokėtų išdykauti su žiūrovais. O dauguma mano kartos žmonių yra santūresni. Aš galbūt santūriau megsiu, jei Dievas neatims rankų ir akių.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

Nuotrauka iš LRT archyvo

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.