A. Janušonio pieš.

Senokai nesikalbėjome, bet tokia ir yra ta vasara – vieni išeina į atostogas, kiti  pareina, tik vis ne tie, kurių reikia… Vos susiruošia žurnalistas paskambinti kokiam nors svarbiam asmeniui, dažniausiai išgirsta, kad jis vakar susikrovė daiktus ir išvyko nežinoma kryptimi, pavaduoti jį gal kas ir pavaduos, bet atsakinėti į žurnalistų klausimus pavaduotojas tikrai neįgaliotas…

Taigi ir aš pagaliau sulaukiau vasaros ir net vasariškų atostogų. Buvau gavusi šiokių tokių dividendų iš redakcijos, dar pasitaupiau ir iškeliavau į Skandinaviją.

Turiu pripažinti, tame pusiasalyje laikraštininkų reikalai kur kas geresni nei pas mus. Pirma, labai daug žmonių perka, nešiojasi arba skaito laikraštį. Čia pat, gatvėje, skverelyje, parkelyje, paplūdimyje ir panašiai. Nors tie laikraščiai pas juos daug brangesni.

Susirinkau ir į redakciją parvežiau įvairiausių pavyzdžių. Pinigų neleidau, paprasčiausiai stengiausi nežiopsoti – koks nors garbus ponas parke ant suoliuko užverčia paskutinį dienraščio puslapį ir šast jį į šiukšliadėžę. Aš palūkuriuoju, pasižvalgau, o kai niekas į mane nežiūri (o ko čia žiūrėti į pusamžę moteriškę?), susižvejoju tą laikraštuką ir – prie pavyzdžių, prie lauktuvių… Iš pradžių mano bendrakeleiviai niurnėjo, kad aš gadinanti lietuvių įvaizdį – atrodyčiau padoriai apsirengusi, bet naršau po atliekas. Atšoviau jiems, kad visus metus padėjusi tas atliekų dėžes pripildyti, per atostogas galiu paįvairinti užduotį – imti jas ir iškrauti. Kita vertus, jei lietuviai užsieniuose garsėtų tik kaip padėvėtų laikraščių medžiotojai – būtų pusė bėdos… Ak, vėl nukrypau nuo temos.

Kaip jau sakiau, akivaizdu, kad pas juos leidybos reikalai geresni nei mūsų krašte. Kodėl? Todėl, kad nė vienas ponas, ponia ar jaunesnis skaitytojas nepuolė šaukti, trypti kojomis, baksnoti greta besiilsinčiam švedui ar norvegui į šoną – atseit, žiūrėk, ką vėl tie „žurnaliūgos“ prirašė!

Ir mano studijuotų laikraščių turinys labai ramus, išlaikytas. Nors nesupratau nė žodžio, bet sprendžiau iš nuotraukų – jokio kraujo, lavonų, veidų, žvelgiančių į mus iš už grotų, ką jau kalbėti apie iki viršugalvio apibintuotus ar visų negandų rezultato neslepiančius ligonius ir kitokius sukrėtimus.

Neradau nė vieno žurnalo, kuriame į puslapį būtų sukišta dvidešimt nuotraukų su poniomis ir ponais tamsiais drabužiais, stovinčiais poromis vienas šalia kito. (Mano draugai nusprendė, kad toje skandinaviškoje demokratijoje tiesiog nebelikę tautos elito, apie kurio veido, figūros ar garderobo permainas reikėtų pranešti bent porą kartų per mėnesį. Paaiškinau tiems neišmanėliams, kad skandinavai leidėjai tiesiog kitaip suvokia reklamą.)

Reikia pripažinti: šita išvyka kažkaip simboliškai siejosi su prieš atostogas internete skaitytais pareiškimais.

Iš vieno garsios žurnalistės interviu sužinojau, kad visą Lietuvos žurnalistiką  reikėtų nušienauti iki pašaknų, išardyti lig pačių pamatų (jau, tikiuosi, girdite populiariausią praėjusio amžiaus melodiją?), paskui atstatyti naujai – pagal jai vienai žinomą modelį. Nes ta mūsų žurnalistika tokia beviltiška, tokia neprofesionali, tokia išsigimusi, kad jai, vargšelei novatorei, tiesiog gėda būti tarp šios profesijos atstovų.

Svarbiausia, kad visa tai moteriškė supratusi, kai pasistažavo užsieniuose, buvo tenai išgirsta, pamatyta ir įvertinta.

Kitas mūsų forumo išdykėlis užsimojo dar plačiau – pasak jo, išravėti reikėtų ne tik dabartinius rašeivas, bet ir klasiką. Gerai pakedenus lietuvišką literatūrą, jam paaiškėjo, kad dėl visko, kas mūsų žiniasklaidoje ir net literatūroje šiandien negerai, kalta Žemaitė. Kodėl? Todėl, kad mažaraštė boba (dar ir senyvo amžiaus!) pradėjo kurti realizmą. Rašė, ką matė, girdėjo, ką kitos kaimo bobulytės papasakodavo ar pranešdavo. Ir tas žemaitiškas tikrovės suvokimo bei interpretavimo modelis ilgiems laikams užblokavo lietuvio fantaziją, išmonę, sustabdė modernėjimą, laisvėjimą, įsiliejimą į pasaulio kultūros srautus. Ši negalia lietuvius kankinanti iki šiol – išmokytas skaityti Žemaitę lietuvis prarado kalbos ir tikrojo mąstymo dovaną.

Šit kaip.

Sėdėdama ant fiordo pakraščio, kračiau cigaretės pelenus į skaidrų vandenį ir mąsčiau, kas teisus: žurnalistė revoliucionierė ar antižemaitis. O gal abu?

Štai ir aš – dvi savaites būsiu praleidusi svečioje šalyje, pavarčiusi tenykštę spaudą, pažiūrėjusi kelias TV laidas, prisigraibiusi įspūdžių, kaip „anie“ gyvena, rengiasi, maitinasi ir pramogauja. Parvažiuosiu namo, išsimiegosiu… ir kas man trukdo per likusias keturias atostogų dienas sukurti naują idealios vietinės žiniasklaidos modelį?

Juk svarbiausi veiksmai jau ne kartą buvo daryti: sugriauti, nusavinti, nurėžti, sulyginti su žeme. O paskui pasodinti gležnučių daigelių. Ir popinti juos, puoselėti, prižiūrėti, saugoti nuo vietinio klimato, floros ir faunos. Gal kada nors tie importiniai daigeliai sudygs, sumedės, duos vaisių? Gal. Svarbiausia, kad aš pati jausiuosi kaip koks Da Gama ar Vespučis, praskynęs kelius ir parvežęs namo naujų kultūrų. Pardon, naująją kultūrą.

O senoji? Ką – senoji? Tik trąša, kompostas. Juk aiškiai buvo pasakyta užsieniuose pasižvalgiusių žiniasklaidos ekspertų – nieko gero pas mus nebuvo, nėra ir nebus. Tad kam puoselėti ir dauginti skaudančias galvas, jei yra giljotina?

Novatoriškai po atostogų nusiteikusi

Jadzė