A. Areimos režisuotos „Freken Julijos“ veikėjai: Kristina - I. Kvietkutė, freken Julija - V. Bičkutė, Žanas - M. Vaitiekūnas. (Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka)
	Scena iš R.Tumino režisuojamo „Mistro“: Adamas (Adomas Mickevičius) - Jokūbas Bareikis, Celina (A.Mickevičiaus žmona) - G.Latvėnaitė. (VMT nuotrauka

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras savo dvidešimtmečio jubiliejų pasitinka iškart dviem premjeromis: teatro vadovo Rimo Tumino režisuotu spektakliu „Mistras“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę ir jaunosios kartos režisieriaus Artūro Areimos parengtu „Freken Julijos“ pastatymu pagal Augustą Strindbergą.

Kovo 5 dieną sukaks lygiai dvidešimt metų, kai režisierius Rimas Tuminas kartu su bendraminčiais įkūrė Vilniaus mažąjį teatrą. Artėjant šventei, į mažąjį teatrą-namus iš Maskvos (kur vadovauja valstybiniam akademiniam J. Vachtangovo teatrui) sugrįžęs R. Tuminas, šiandien atsakyti į klausimą, kokie Vilniaus mažajam teatrui buvo tie dvidešimt metų, sako kad yra kartu ir paprasta, ir sunku. Režisierių džiugina, kad teatras jau penkerius metus turi savo jaukius namus su originalia stiklinio skliauto sale, įsikūrusius pačiame Gedimino prospekto viduryje. O susimąsčius apie per dvidešimtmetį nueitą kelią, neišvengiamai aplanko prisiminimai apie prieš keliolika metų iškovotą, o vėliau ne sykį atsikovotą šio teatro pastatą. Anot režisieriaus, skirtingi laikmečiai keitė ne tik teatro pastato statusą, bet kur kas labiau pakito paties teatro principai, todėl dabar jam norisi mažojo teatro scenoje regėti ne sukurtus charakterius, o žmones – atvertus, apnuogintomis sielomis, tačiau anaiptol ne agresyvius ar konfliktiškus.

Teatro jubiliejaus išvakarėse režisierius R. Tuminas susimąstė apie laimę, kuri, jo manymu, puikiausiai juntama klasikinėje dramaturgijoje: „Klasika dėl to ir yra amžina, nes joje pažadėta laimė, ten slypi laimės receptas, kurį mes stengiamės atrasti“. Čia pat teatro vadovas, cituodamas savo mylimo dramaturgo Antono Čechovo pjesės „Trys seserys“ personažą Veršininą, patikslino, kad laimės mums vis dėlto nėra, nebus ir neturi būti – mes tik trokštame jos.

Todėl visai neatsitiktinai pirmoji šiais metais Vilniaus mažojo teatro premjera yra parengta pagal švedų klasiko Augusto Strindbergo pjesę „Freken Julija“, kurią režisavo R. Tumino mokinys Artūras Areima. Vasario 28-osios vakarą įvykusioje premjeroje vaidmenis kūrė jaunosios kartos aktoriai: Valda Bičkutė, Ilona Kvietkutė ir Mantas Vaitiekūnas.

Provokuojanti dvikova

A. Strindbergo pjesės pastatymo atsiradimą Vilniaus Mažojo teatro repertuare inicijavo pagrindinio vaidmens – freken Julijos – atlikėja V.Bičkutė, vėliau šiuo kūriniu sudominusi ir režisierių A. Areimą. „Strindbergas dėl savo ekspresyvios raiškos ir psichoanalizės man jau seniai nedavė ramybės. „Freken Julija“ siūlo amžiną temą: pažinti vyrą ir moterį, atskleisti skirtingų lyčių dvikovą, suprasti ką reiškia „liokajus“ ir „grafienė“. Pjesė aktuali galbūt ir dėl to, jog visa mūsų tauta pernelyg liokajiška, pataikaujanti ir paklusni, mums labai trūksta „grafų“ – aristokratiško mąstymo asmenybių. Spektaklyje siekiau išlaikyti strindbergiškumą – atskleisti personažų vidines gelmes, parodyti žmogaus pjūvį, kalbėti atvirai ir be maskuočių“, - su „Mediaforumu“ laukdamas premjeros mintimis dalijosi A. Areima.

Šiame „Freken Julijos“ pastatyme nuo pat pirmos akimirkos užvirė provokuojanti dvikova tarp vyro – Manto Vaitiekūno vaidinamo Žano ir moters – Valdos Bičkutės Julijos. Konflikte išraiškingai skleidėsi Julijos daugialypiškumas – vieną akimirką V. Bičkutei nuožmiai ir tūžmingai siautėjant po sceną, spjaunant tiesiai Žanui į veidą ar šliūkštelint stiklinę alaus, čia pat aistringai, tarsi katei įsirangant į Žano glėbį ar lyg palūžusiai mažai mergaitei, minutėlę bejėgei ir išsigandusiai savęs pačios. Apskritai V. Bičkutės Julija – pavojinga ir kartu fatališka moteris, paklydusi tarp meilės ir neapykantos. Ji gudriai piešia Ilonos Kvietkutės vaidinamai Kristinai utopiškai gražius ateities vaizdus, kuriais pati nė iš tolo netiki. Šioje vietoje A. Areima tarsi pratęsia savo mokytojo R. Tumino idėjinę liniją – herojus persekiojančių žlungančių iliuzijų nuojautą.

Netradicinis žvilgsnis į istorines asmenybes

Kovo 5 ir 6 dienomis žiūrovams bus pristatyta dar viena premjera – tai R.Tumino režisuoto spektaklio „Mistras“ pirmoji dalis, pagal šiuolaikinį lietuvių dramaturgą Marių Ivaškevičių. Viso, dviejų dalių spektaklio, dar teks palūkėti, jį bus galima pamatyti naujajame teatro sezone – rugsėjo mėnesį. Tai jau antrasis M. Ivaškevičiaus kūrinys Vilniaus mažojo teatro repertuare. Prieš šešerius metus čia buvo pastatytas ir vis dar rodomas „Madagaskaras“. Abiejuose spektakliuose vaidmenis kuria mažojo teatro trupės branduolį sudaranti jaunųjų aktorių karta: Gintarė Latvėnaitė, Vaida Būtytė, Valda Bičkutė, Ilona Kvietkutė, Ineta Stasiulytė, Ramūnas Cicėnas, Jokūbas Bareikis, Audrius Bružas, Mantas Vaitiekūnas, Leonardas Pobedonoscevas, Balys Latėnas ir Vytautas Rumšas jaunesnysis.

„Mistre“, kaip ir „Madagaskare“, siūloma netradiciškai pažvelgti į istorines asmenybes. Šįkart M. Ivaškevičiaus taikinyje atsidūrė: Adomas Mickevičius, Onorė de Balzakas, Žorž Sand, Frederikas Šopenas. Naujasis spektaklis skiriasi tuo, kad absoliuti dauguma faktų yra autentiški, paremti tikromis biografijomis, o „Madagaskare“ bemaž pusę įvykių sukūrė dramaturgo fantazija, o spektaklio herojai niekuomet nė nebuvo susitikę realiame gyvenime.

„Po sėkmingo bendradarbiavimo „Madagaskare“, naująją pjesę rašiau specialiai R. Tuminui ir neneigiu, kad tai paliko tam tikrą pėdsaką. Tačiau šiuolaikinio dramaturgo misija iš dalies skatina „palįsti“ po režisieriumi, taikytis prie jo teatrinio kalbėjimo manieros. Skaitant jau parašytą „Mistrą“ buvo nesunku įsivaizduoti naujuosiuose vaidmenyse „Madagaskaro“ aktorius“, - pasakojo dramaturgas M. Ivaškevičius.

Repetuodamas su aktoriais pirmosios „Mistro“ dalies eskizą, R. Tuminas mėgino eiti tuo pačiu keliu, kaip ir statydamas „Madagaskarą“, tačiau trupei koją pakišo romantizmo epochos subtilybės ir pirminis variantas subyrėjo. „Kuriam laikui nutarėme paskelbti paliaubas, prireikė nemažai laiko mėginant pažinti epochos skonį, visi tapome  epochos mokiniais. Toks ir yra tikrasis aktoriaus darbo procesas: pirmiausia – pažinti, nes pažinimas gimdo susidomėjimą, susidomėjimas – meilę, o jos išdava – personažas ir visas spektaklis“, - samprotavo R. Tuminas.

Rima JŪRAITĖ