A. Janušonio pieš.

Vienas politinio įvaizdžio kūrėjas cinikas kartą pasakė, kad partijai, norinčiai sėkmingai sudalyvauti rinkimuose, reikia tik geros metaforos ir talentingos improvizacijos. Geras dalykas ta metafora. Kol žvelgi paviršutiniškai,  žaviesi skambesiu ir nepradedi nagrinėti visais kampais ar aspektais.

Štai kad ir garsioji frazė apie spaudą – demokratijos sarginį šunį. Dažnas ją šiandien cituoja pritaikydamas visai žurnalistikai. Dažnas ir pasišaipo, pasukiojęs metaforą (o gal jau galima sakyti – štampą?) prieš šių dienų šviesą.

Sarginis šuo paprastai būna pririštas arba uždarytas voljere. Sarginis šuo saugo savo pažymėtą aplinką ir šeimininką – tą, kuris jį šeria ir prižiūri. Visi kiti jam yra potencialūs vagys arba užpuolikai.

Gerai jei tą šunį dresuoja, šeria ir vedžioja pati ponia Demokratija. O jei kas nors kitas? Tada nuo to Kito priklauso ir grandinės ilgis, ir voljero tvirtumas, ir siundymo objektas.

Kažkodėl šią žiemą, gremždama sniegą ir ledą aplink redakciją, pradėjau mąstyti metaforiškai. Gal todėl, kad širdyje jaučiuosi menininkė.

Taigi, mano galva, mūsų žurnalistika ir žurnalistai išgyvena kažkokį keistą plėtros etapą. Jei pritaikytume istorinę metaforą, sakytume – stojo žiniasklaidos viduramžiai. Panašumai – vienakryptė vyraujanti tiesa, galimybė avansu išsipirkti nuodėmes, sumedžioti ir viešai nuteisti vieną kitą raganą ar laisvamanį. Šiame kontekste, arba kaip mėgsta sakyti mokslo propaguotojai, žiniasklaidos diskurse, žmogus – tik dulkelė, net ne ta, kuri iš dulkių sankaupos atėjusi, ja ir turėtų pavirsti. Dulkė – išsyk, čia ir dabar. Laikraščio puslapyje, televizoriaus ekrane, eteryje.

Žinia, egzistuoja įstatymai ir profesiniai etikos kodeksai, tarptautiniai susitarimai. Ir studentams ji pristatoma kaip atskiras kursas, neretai su komentarais – reikėtų laikytis, paisyti, vadovautis padorumu, bet ne tie laikai...

Daug visokių pasisakymų girdėjau apie žurnalistinės etikos svarbą. Vieni buvo grįsti gąsdinimais – kas bus, jei nusikalsime. Kiti – pagraudenimais ir pamąstymais apie humanizmą, toleranciją, krikščioniškus santykius.

Įsiminė vienas seminaras, kuriame teko dalyvauti vietoj mūsų redaktoriaus. Tema – žiniasklaidos etika. Seminarą organizavo olandai, pasiryžę išmokyti mus tikrosios, europinės žurnalistikos.

Pranešėjas buvo pasiruošęs. Išdalijo visiems spalvotas korteles, skirtingos spalvos reiškė „taip“, „ne“ arba „abejoju“. Demonstravo  vis baisesnes nuotraukas ir klausė, ar spausdintume jas savo laikraščių puslapiuose. Mes, kaip įprasta, rečiau vadovavomės savąja nuovoka, nes stengėmės pataikyti „į dešimtuką“ – kaip vedėjas norėtų. Paaiškėjo, kad visi nelabai linkę saugoti savo skaitytojų nervų sistemą, vadinasi – ir bendrąją sveikatos būklę.

Nuo vaizdinio testo buvo pereita  prie teksto. Svečias iš Olandijos papasakojo situaciją: redaktorius sužino, kad vienas iš bendruomenės narių iššvaistė organizacijos lėšas. Išgirdęs, kad laikraštis rengiasi apie tai rašyti straipsnį, švaistūnas atėjo pas redaktorių ir maldauja viešai neskelbti šios istorijos – jis ir taip nubaustas, neteko darbo, jį paliko žmona, dabar visa bendruomenė nuo jo nusigręš. „Ar spausdinsite šią publikaciją?“ – klausė olandas. Visi beveik vienu balsu atsakė, kad spausdins. Tiesa svarbesnė. „Gerai, - sutiko seminaro vedėjas. – Žmogus jums pasako: jei toks straipsnis pasirodys, aš nusižudysiu. Kaip elgsitės?“ Mūsų balsų choras vis dar galingas, bet jau su abejone nusprendžia, kad vis tiek publikuoti reikėtų – maža kuo mus gali šantažuoti visokie prasižengėliai.

„O jei jis nemelavo?“ – toliau provokavo atvykėlis. Susimąstėme, bet neilgam. Jei žmogus nutarė atsisveikinti su gyvenimu, ne žiniasklaida kalta.

Improvizacija tesėsi. „Dabar įsivaizduokite, kad tas žmogus – jūsų sesers vyras. O jūs laikraščio redaktorius. Koks būtų jūsų sprendimas?“

Balsai ir kortelės susimaišė. Abejonių būta, bet patys tvirčiausieji laikėsi: profesinė pareiga pranešti sensacingą tiesą – svarbiau visko.

Mūsų svečias netikėtai atsisėdo, patylėjo ir ištarė: „Man teko pačiam susidurti su tokia situacija. Aš nepublikavau straipsnio mūsų laikraštyje, bet savo svainiui paskiau: nesitikėk, kad to nepadarys kiti. Kodėl taip nusprendžiau? Todėl, kad yra dalykų, kuriuos galima pakeisti, pasirinkti. Pavyzdžiui, išeiti dirbti kitur, išvažiuoti į kitą miestą ar net šalį. Tai, ką šiandien darome, kam tarnaujame, iš ko uždirbame pinigus, yra mūsų pasirinkimo rezultatas. Jis laikinas. O artimi žmonės, su kuriais mus sieja draugystė, šilti santykiai, giminystės ryšiai – jų taip paprastai nepakeisi. Gal, jūsų nuomone, aš pasielgiau neteisingai, bet niekada dėl to nepasigailėjau“, - užbaigė seminarą lektorius.

Šiandien galvoju: net jei scenarijus buvo specialiai sukurtas, kad sustiprintų poveikį, anas susitikimas man buvo pati reikšmingiausia etikos pamoka. Pagaliau suformuluotas atsakymas į daugelį klausimų.

Gal todėl vis laukiu ir tikiuosi, jog vieną dieną ir tarp mūsų prasidės žiniasklaidos renesansas. Kai atsigręšime į žmogų ir patys nebebijosime būti žmonėmis.

Kad ir kas valdytų tą nelemtą šunį.

Pavasario išsiilgusi

Jadzė