Požiūris
Reklamos specialistas Gintaras Šeputis: „Peilis gali ir atpjauti, ir sužeisti
 Lietuvos komunikacijos agentūrų asociacijos vadovas Gintaras Šeputis pabrėžia, kad reklama nėra menas, tai visų pirma mokslas, nes jos tikslas – daryti įtaką žmonėms. Tačiau būtent dėl to, kad reklama mus įtikinėja, moko, mums perša ir net primeta, paprastai būna keiksnojama. Ne juokais sunervina primityvūs ir infantilūs reklamų siužetai, šūkiai, kad iškart puolame spaudyti TV pultelį, nutildome ar perjungiame radijo stotį, užverčiame laikraščio puslapį. Bet reklamuojamą daiktą vis tiek perkame. Tai – reklamos poveikis ar viso labo atsitiktinumas?
plačiau
Aurelijus Gutauskas: „Nepriklausomo eksperto komentaras profesionaliai TV laidai ar straipsniui – būtinas“
„Pats neprofesionaliausias dalykas – kai žurnalistai pradeda išvedžioti savo versijas“, – aiškina Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros vedėjas, docentas Aurelijus Gutauskas. Televizijų „serialai“ Drąsiaus Kedžio tema jam sukėlė daug minčių apie žurnalistikos ir teisėsaugos santykį Lietuvoje. Teisės mokslų daktaro manymu, žiniasklaida dažnai užmiršta pareigūnų gerus darbus ir taip išryškina bloguosius, jog atrodo, kad teisėsauga ne gelbsti, o kenkia visuomenei.
plačiau
„bernardinai.lt” vyriausiasis redaktorius Andrius Navickas: „Žiniasklaidoje nematome pasaulio veido“
„Man tai nepatinka“, – taip dažnai vertiname pasaulį. Kaip teatro žiūrovai stebime sceną, tarsi nebūtume atsakingi už tai, kas vyksta. Prie tokio požiūrio prisidėjo ir žiniasklaida, ne keldama klausimus, bet pateikdama gatavus atsakymus. Prie tokio požiūrio prisidėjo ir kritikuojantys žiniasklaidą dėl to, kad ši prieštarauja jų nuomonei.
Taip mąsto interneto portalo bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas. Ir visus ragina – užuot keikę tamsą, uždekime žvakę.
plačiau
Nepalyginami dalykai. Kodėl?
Žurnalistė Janina Bačiliūnaitė-Ostermaier gerai prisimena Sąjūdžio laikų žurnalistiką, nes pati jos raidoje dalyvavo. Kartu su Rima Razmislevičiūte ir Audroniumi Ažubaliu 1989 metais gruodžio mėnesį dalyvavo 2-ajame SSSR liaudies deputatų suvažiavime. „Lietuvos deputatai tada, Maskvoje, kaip prisimenu, buvo vieningi, labai draugiški. Nuo 1990 m. kovo 10-osios buvau akredituota LTSR Aukščiausioje Taryboje kaip „Klaipėdos“ korespondentė. Taigi buvau svarbiausių įvykių liudininkė, – kukliai nuleidusi galvą sako Janina. – Kai Atgimimo laikai praėjo, visi tie, kurie šaipėsi iš Sąjūdžio deputatų, staiga tapo jų geriausiais draugais. Apie tautą tiesiog niekas nebegalvojo. Kai po keliolikos metų išleidau savo knygutę „Tauta – tai šimtmečiai į priekį“, vienas veikėjas papriekaištavo, kad mažai apie jį rašiau. Tada ir paklausiau, o ką padarei daugiau, nei kiti? Pasirodo, platino laikraščius... Bet ar Sąjūdžio spauda buvo draudžiama? Tuos leidinius išgraibstydavo, vos jie pasirodydavo... Tačiau kalba ne apie tai, kas buvo, o apie tai, kas yra. Teisingiau – ko nėra.“
plačiau
Andrius Vaišnys: „Parlamentas – irgi medija“
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys požiūrį, kad žiniasklaidą reikėtų labiau kontroliuoti, cenzūruoti, laiko buku: „Tik menkai išsilavinęs žmogus gali reikalauti medijų priežiūros, juolab kad šiandien, palyginti su ankstesniais laikais, turime galimybę pasirinkti informacijos priemonę iš daugybės, net nebūtina skaityti ar žiūrėti vien lietuviškas“. A. Vaišnio įsitikinimu, kol valstybėje veiks Parlamentas, tol gyvuos žodžio ir spaudos laisvė. Jei Seimas būtų uždarytas, mūsų žiniasklaida prarastų vieną svarbiausių savo galių bei funkcijų – kritikuoti valdžią. Tai liudija ir istorinė patirtis. Į ją doc. A. Vaišnys nuolat atsigręžia gvildendamas su valstybės ir spaudos santykių raida susijusius klausimus.
plačiau
Abipus profesinės etikos riboženklių
Nagrinėjant konkrečius žurnalistinės etikos atvejus iškyla žurnalisto sąvokos problema. Lengviau yra apibūdinti žurnalistiką (viena iš medijų srities profesijų) negu atsakyti į klausimą, kas yra žurnalistas. Atsakymų į tai ieško Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisijos pirmininkas Viktoras Trofimišinas.
Pagal Visuomenės informavimo įstatymą žurnalistas – tai fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Šis apibrėžimas atspindi tai, kaip žurnalistą įsivaizduoja mūsų įstatymų leidėjai. Asmeniui, ketinančiam Lietuvoje užsiimti žurnalistine veikla, netaikomas išsilavinimo cenzas, jam nereikia leidimo ar licencijos, jis neprivalo priklausyti žurnalistų profesiniam susivienijimui, nereikalaujama, kad jis dirbtų redakcijoje pagal autorinę ar darbo sutartį, net neužsimenama apie šio asmens reputaciją. Tad žurnalistu ne tik dirbti, bet ir vadintis gali beveik kiekvienas, nėra jokių kliūčių piktnaudžiauti šiuo vardu.
plačiau
Andrius Užkalnis: „Lietuvos žurnalistikoje toną diktuoja kūrybinės davatkos“
Žurnaluose ir interneto portaluose pasirodantys Didžiojoje Britanijoje gyvenančio Andriaus Užkalnio tekstai, persmelkti tiesmukai reiškiamos asmeninės nuomonės ir ironijos, gali būti vertinami kaip žurnalistinio įžūlumo ir subjektyvumo pavyzdys. Tačiau žurnalistikos mokslų nekrimtęs publicistas ir nesiekia savo komentaruose į globalius reiškinius bei pasaulį žvelgti neutraliai.
Pirmosios savo knygos „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ ir baigiamos rengti antrosios – „Kelionių istorijos“ autorius A. Užkalnis skaitytojus paskatina suabejoti autoritetais save Lietuvoje laikančių apžvalgininkų bei lietuvių kalbos ir mūsų žemdirbiškos literatūros puoselėtojų skleidžiamomis idėjomis – jose įžvelgia provincialumą ir bailumą. Skirtingose šalyse BBC monitoringo skyriuose dirbęs, daugybę pasaulio šalių aplankęs A. Užkalnis siūlo verčiau įkvėpimo semtis ir žurnalistikos sektinų pavyzdžių ieškoti Vakaruose.
plačiau
Audrius Rakauskas: kurti vaikams, deja, neperspektyvu
Lietuvos televizijos laidelės „Gustavo enciklopedija“ kūrėjas Audrius Rakauskas, turbūt daugeliui geriau pažįstamas tiesiog kaip korespondentas Gustavas, jau dešimt metų pats aiškinasi ir mėgina vaikams paaiškinti apie mūsų pasaulio prigimtį. Žingeidžiam Gustavui rūpi daugybė klausimų: iš ko ir kaip gaminamas stiklas? kodėl ežiukai pupsi? arba kaip Amerikoje buvo atrastos bulvės? Laidelė tiek mažuosius, tiek ir suaugusius stebina ne vien neišsemiama klausimų gausybe, bet ir komiškais momentais – neretai smagią dainą plėšiančiais skeletais, arba kaip Gustavas kaskart kulinarinio siužeto metu skanaudamas patiekalą, apsvaigęs iš malonumo staiga nugriūna.
plačiau
|
|
 
Fotogalerija
N. Freimano nuotr.
daugiau >
|
|
