Marijus Žiedas, dar būdamas moksleivis, prisiskambino į anuomet populiarią M-1 laidą „Tavo daina“ ir konkursą laimėjo. Netrukus jam pačiam paskambino iš radijo stoties ir pasiūlė garsinti reklamas, vėliau – didžėjauti. Ramus Marijaus, jau filosofijos studento, balsas užpildė ir TV eterį.  M. Žiedas vedė LNK laidą „Ryto ratas“, paskui stojo prie TV3 „Teleloto“ loterijos rato. Išmėginęs skirtingus amplua televizijoje, jis vis dėlto didžiausią prasmę mato dabartiniame – LRT „Panoramos“ vedėjo – darbe.

„Žmogus – ne kiaulė, prie visko pripranta. Bet man sunku būtų priprasti prie svetimų vertybių. Supratau, kad tai, ką dabar darau, atspindi mano įsitikinimus ir juos galiu perduoti žiūrovams“, – kodėl lieka nacionalinėje televizijoje, šypsodamasis aiškina Marijus. Nuo pat pokalbio pradžios tampa visiškai aišku: jam filosofija – ne koks nors atsitiktinis šešėlis, kuris tik lydėjo ir dingo taip ir neapčiuoptas, o gyvenimo pamatas.

Įgarsinate filmus, vedėte skirtingo pobūdžio laidas, renginius. Kuri veikla jums artimiausia?

Bandžiau suvokti, kas tuos mano visus darbus vienija. Sau atsakau, kad visi jie susiję su kalba. Tai ne tik šnekėjimas, bet ir viešas kalbėjimas, kalba, kaip sistema. Tačiau ji į mano gyvenimą atėjo neplanuotai. Aš pats nesiekiau patekti į radiją ar televiziją, bet tam aplinkybės susiklostė natūraliai, lyg ir be jokių pastangų.

Dar kai mokykloje pradėjau galvoti, ką reikės ateityje veikti, o ir pirmaisiais studijų Vilniaus universitete metais nė nebūčiau pagalvojęs, kad mano veikla bus tokia, kokia yra dabar.

Kas nors iš šalies man pasakytų: „Tiek metų toje vagoje, viskas gerai, tai ko tu dar nori ir kaip gali pagalvoti apie kažką kita?“ Iš tiesų, vertinant racionaliai, viskas puiku, nieko lyg ir netrūksta. Bet vis tiek iki šiol viduje jaučiu: kažkas dar padaryta ne iki galo.

Tokia abejonė kartais iškyla gal dėl to, kad trūksta pasitikėjimo savimi, esu savikritiškas. Kita vertus, žmogui galbūt vertėtų nuolat savęs klausti, ar jis eina teisingu keliu, ar daro tai, ką nori daryti. Aš tikrai esu laimingas dėl to, ką darau, bet vis tiek manęs tie klausimai neapleidžia.

Galbūt dėl to, kad filosofija jums likusi tik kaip šešėlis, kuris seka iš paskos, bet yra neapčiuopiamas, ir trūksta būtent jos?

Man filosofija – ne kaip šešėlis, o kaip pamatas. Jis nematomas, nes būna „po žeme“, bet ant jo viskas atsistoja ir laikosi. Filosofija lėmė visus mano svarbius pasirinkimus gyvenime.

Vadinasi, jums tai – daugiau nei tik teorinė, akademinė sritis?

Man filosofija – pasaulėžiūra, požiūris į gyvenimą, visuomenę, patį save. Ketverius metus studijavau bakalaurą, dvejus metus – magistrantūrą, bet tarp studijų buvo pertraukų. Į universitetą įstojau 1992 m., o baigiau tik 2002-iais. Per tą dešimties metų etapą ant filosofijos studijų iš esmės ir brendau kaip asmenybė.

Ten formavosi supratimas apie pasaulį, analitinis mąstymas, logika. Štai dabar klausau kokio nors politiko ir iškart fiksuoju jo pasisakyme atsiradusias logines klaidas. Aiškiai pasimato, kai žmogus kalba vienaip, o elgiasi visiškai kitaip.

Taigi, net ir darbe televizijoje gali būti filosofijos?

Jos yra ten tiek, kiek yra manęs. Filosofinis išsilavinimas labai praverčia norint suprasti tai, kas vyksta aplinkui, blaiviai mąstyti, matyti argumentus, jų eigą ir klaidas. Lygiai taip pat ir matematikams, kurių loginis mąstymas stipriai išvystytas, teorinės žinios gali padėti aplinkoje įžvelgti loginius dėsnius ar klaidas.

Man apskritai labai patinka, kai žmogus yra toks sąmoningas, kad gali racionaliai mąstyti ir iš šalies pažvelgti net į save ir paklausti: „Ką aš darau? Kodėl tai darau?“. Vadinasi, jis mąsto ir nepasiduoda televizijos ar reklamos įtakai, galų gale sugeba pamatyti ir nebijoti pripažinti savo klaidų. O jei kažką darydamas sustoji, supratęs, kad klydai, tai už tai tau jau paminklą galima statyti. Vienas iš mąstančio, racionalaus žmogaus bruožų ir yra tas, kad jis suvokia, jog neprivalo daryti būtent tai, ką jam primeta kiti.  

Kokių dar savybių žmonėms trūksta ir kaip tai atsispindi žiniasklaidoje?

Dabar labai trūksta atvirumo. Atvirumo kitiems požiūriams, apskritai pasauliui. Negalima užsidaryti savo siaurame suvokime, reikia nebijoti priimti ir kitų nuomones ar pasaulėžiūras, jas permąstyti ir, jei jos yra teisingos, koreguoti savo paties vertybių sistemą.

Žmonės turi daugybę įsitikinimų, kurie suformuoti nežinia ko – gal atėję iš vaikystės, gal dėl televizijos įtakos – ir laikosi į juos taip stipriai įsikibę, kad net bijo: neduok dieve, kažkas palies tavo įsitikinimą – grius visas tavo pasaulis. Kokios tos tavo vertybės, jei bijai, kad jos žlugs? Tuomet tai – ne vertybės. Turi rasti tokius pamatinius dalykus, kurie nesugriūtų ir kuriuos sugebėtum tobulinti.

Bet tai – ne tik mūsų visuomenės problema. Visur panašiai: yra dauguma, kurie visiškai nekritiškai seka tuo, kas jiems peršama iš šalies, ir nedaug tokių, kurie labiau išprusę, atviresni. Reikėtų, kad jų balsas būtų išgirstas. Bet tokie paprastai į viešumą nelenda. Gal dėl to ir žaviuosi akademine visuomene, kad ten yra atvirų žmonių.

Džiaugiuosi, kad per LRT galima išgirsti pasisakant tokius mokslininkus, kurių per kitas televizijas neišvystum. Man ir „Vakaro ekspresas“ – tikra atgaiva sielai, kai galima pažinti kultūros žmones, kurie tiesiog tyliai dirba savo darbą. Leonido Donskio laida „Be pykčio“ irgi parodydavo, kad yra žmonių, kurie mąsto, puikiausiai valdo diskusiją ir gali iškelti tokius klausimus, kurių pats galbūt ir nebūtum sugalvojęs. Tai tokios laidos, iš kurių gali kažką įdomaus sužinoti.

Jau ir paaiškinote, koks turėtų būti nacionalinis transliuotojas? Kam tas statusas televiziją įpareigoja?

Mano nuomone, nacionalinis transliuotojas turėtų būti šiek tiek „aukštesnis“ ir galėtų savo žiūrovą ugdyti. Kartais tenka iš komercinių televizijų darbuotojų girdėti pasiteisinimus: „Bet juk žmonės prašo...“. Kas tuos poreikius gali pamatuoti, kai reitingus lemia keli šimtai TV metrų? Ir ko konkrečiai žiūrovai prašo? Nejaugi kokio nors fabriko kolektyvas atsisėdo ir parašė televizijai laišką „Prašome kuo daugiau kriminalų“? Manau, kad tai tik prodiuserių asmeninis požiūris, kurį jie ir realizuoja kurdami tam tikras laidas ir prie jų pratindami žiūrovus.

Žinoma, žmonėms visada maloniau žiūrėti į kvailesnius už save. Tuomet galima pasijausti protingesniais ir šaunesniais net už tuos, kuriuos rodo per TV. Bet nacionalinio transliuotojo požiūris yra kitoks. Tikiu tam tikra LRT misija. Turime žmogų ne maitinti bukais dalykais ir taip tenkinti žemiausius jo malonumų centrus, o jį kažkiek kilstelėti, leisti jam susimąstyti.

Beje, net ir pramoginės laidos neturėtų būti žemo lygio, visiškai lėkštos. Ir pramoga turi būti kokybiška. Manau, kad LRT, atsižvelgiant į jos finansines galimybes, su ta užduotimi tvarkosi, nors tai tikrai nėra lengva.

Koks nors komercinės televizijos verslininkas, gindamas savo ribotą požiūrį, jums atsišaudytų, kad kokybei reikia pinigų.

Manau, kad viskas priklauso nuo žmonių, kurie ten dirba. Štai LRT dauguma dirbančių savo srities profesionalų tai dažnai daro iš didelio vidinio entuziazmo. Ir tai neišmatuojama jokiais pinigais. Žmonės kokybiškai daro ne dėl pinigų, o dėl to, kad jiems tai rūpi.

Be to, ką reiškia „reikia turėti daug pinigų kokybei“? Kad būtų kuo daugiau šviesų, spalvų, kelios tonos blizgučių ir pačių brangiausių drabužių? Tai yra tik išorė. Jei tas vaizdas yra tik dėl vaizdo, tai – niekas. Vis tiek pirmiausia turi būti turinys.

Abejoju, ar gerai diskusijos laidai reikia daug pinigų. Reikalinga studija – paprastai maža ir asketiška, kad detalės nenustelbtų kalbančiųjų, o svarbiausia – žmogus, ir ką jis nori pasakyti.

Nė neabejoju, kad pasiūlymų perbėgti į kitas televizijas nestingate. LRT, ne pačiai turtingiausiai televizijai, liekate ištikimas irgi dėl savo įsitikinimų?

Jokiais būdais nepradėsiu aiškinti, koks aš čia neva tobulas ir geras, bet pasiūlymų tikrai buvo ir išties už didesnius pinigus. Taip, tai vertybinis dalykas. Aišku, negali ignoruoti to, kad turi šeimą, paskolą ir reikia kažkaip gyventi, bet kai pradedi mąstyti, kaip bus – ar gerai jausies dėl to, ką darysi, ar galėsi ramiai miegoti ir tavęs nekankins sąžinė, tuomet noras nuslopsta.

Jei dirbant nėra kas disonuotų su tavo vidumi, vadinasi esi laimingas. O kai dirbi kolektyve, kuris vadovaujasi iš esmės tomis pačiomis vertybėmis ir siekia tų pačių tikslų, tai daugiau nieko ir nereikia.

Minite vertybes. Kokiomis jų reikėtų vadovautis kuriant žinių laidas?

Kartais pažiūrėjus „Panoramą“ ir perjungus kitą kanalą, susidaro įspūdis, kad gyveni ne toje pačioje šalyje. Turinio skirtumus ir lemia kitoks komercinių kanalų požiūris. Be to, jie žaidžia pagal reitingų nustatytas taisykles, nors iki galo taip ir lieka neaišku, ar jie gali atspindėti realią situaciją.

Nacionalinis transliuotojas nepataikauja žiūrovų savisaugos instinktams, kad, pavyzdžiui, išgirdęs žinią apie kraupią avariją Vilniaus rajone, apsidžiaugsi, jog jos auka – ne tu ar tavo artimieji. Man atrodo, kad šiandien tai nėra svarbiausia naujiena.

Svarbios naujienos turi išliekamąją vertę. Jos būna bendražmogiškos ir atspindi tokius įvykius, kurie svarbūs mums visiems, lemia valstybės gyvenimą, jos ateitį. Kartais tokia informacija gali atrodyti nuobodi. Tarkim, trys, viena paskui kitą pateikiamos naujienos iš Briuselio. Atrodo, kiek galima? Bet ne avarija Vilniaus rajone ir ne žinia apie tai, kad koks nors atlikėjas susirado sau antrąją pusę, keičia mūsų ar mūsų vaikų gyvenimus, o Europos Parlamente priimami sprendimai, todėl juos žinoti reikia.

Galų gale, jei mes juos žinosime, galėsime daryti įtaką ir juos keisti, gal net išeiti į gatves ir kažko reikalauti. Žinoma, iš lietuvių tokios reakcijos galima ir nesitikėti, bet teoriškai taip galėtų būti.

Kiek žurnalistikos yra žinių pranešėjo darbe?

Pastebėjau, kad žurnalistinis darbas labiau susijęs su informacijos rinkimu, bendravimu su žmonėmis, važinėjimu į įvykio vietą. O mano, kaip žinių vedėjo, darbas yra kone priešingas: aš niekur nevažinėju, su informacijos šaltiniais nebendrauju, tik šiek tiek apdoroju jau kažkieno kito surinktas naujienas: redaguoju tekstą, turiu jį paversti kuo suprantamesniu, nes dažnai formuluotės būna daugiaaukštės.

Bet man, kaip neturinčiam žurnalisto diplomo, apskritai sunku vertinti, kiek žinių laidos vedėjo darbe yra žurnalistikos. Nesu išėjęs tų mokslų. Viską, ką išmokau, tik iš praktikos. Tačiau manau, kad visose srityse reikalingas teorinis pagrindas. Išvertęs į anglų kalbą keletą knygų, susimąsčiau, kad galbūt reikėtų į universitetą grįžti filologijos studijoms.

Galbūt kai kas pasakytų, kad nebūtina trinti universiteto suolo ir užtenka to, ką įgyji per praktiką. Bet, mano įsitikinimu, reikia pastudijuoti ir gauti tokių teorinių žinių, kurios bent patvirtintų tai, su kuo susiduri kasdieniame darbe.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.