Išsivysčiusiose šalyse jau egzistuoja moksleivių ir studentų karta, kuriems audiovizualinė informacija yra įprastesnė, palyginti su spausdintine: televizija, video-, kompiuteriai, internetas ir kiti telekomunikaciniai tinklai keičia auditoriją, palaipsniui transformuodami skaitytoją į žiūrėtoją, t. y. pasyvų informacijos vartotoją. Pasyvus informacijos priėmimas dažnai ugdo vartotojišką požiūrį į informacijos šaltinius, skatina tekstų, darbų, idėjų plagijavimą, o galiausiai veda prie stereotipinio mąstymo ir iškreiptos pasaulėžiūros. Mokymo naudotis žiniasklaidos priemonėmis tikslas – padėti studentams ir mokiniams ugdytis kūrybinį ir kritinį mąstymą.

Jungtinėse Valstijose žiniasklaidinio raštingumo ugdymas prasidėjo nuo eksperimentų su žiniasklaidos šaltiniais mokyklose, vėliau išgyveno ekraninio (kino) lavinimo pakilimą ir nuosmukį, perėjo regioninių žiniasklaidinio raštingumo ugdymo centrų kūrimosi etapą, kol pasiekė šiandienį lygį – šalyje įkurta Nacionalinė žiniasklaidinio raštingumo asociacija (Alliance for a Media Literate America), o JAV Švietimo departamentas pripažino žiniasklaidinio raštingumo ugdymą kaip būtiną mokyklinių programų komponentą. Šiuo metu 50 valstijų yra įtraukusios žiniasklaidinio raštingumo ugdymą į mokomojo dalyko Language Arts programas („vizualinių įgūdžių ir strategijų naudojimas vaizdo medijų tekstų suvokimui ir interpretavimui“).

JAV pasižymi teorinių požiūrių į žiniasklaidinio raštingumo ugdymą įvairove: remiamasi ideologine, kultūrologine, injekcine, kritinio mąstymo koncepcijomis ir įvairiais jų deriniais. Nepaisant skirtingų požiūrių į problemą, dauguma amerikiečių pedagogų sutaria dėl pagrindinių žiniasklaidinio raštingumo ugdymo teiginių: visi medijų pranešimai yra konstrukciniai; pranešimai reprezentuoja pasaulį (kuria savo tikrovę, permąsto ją, o ne objektyviai ją atspindi); medijos turi ekonominę ir politinę prasmę bei tikslą; kiekvienai medijų rūšiai būdinga savita kalba ir dėsningumai; skirtingos auditorijos skirtingai interpretuoja medijų tekstus (teksto prasmė yra skaitytojo ar žiūrovo, medijų teksto ir konteksto sąveikos rezultatas).

Šiuolaikinėje žiniasklaidinio raštingumo ugdymo praktikoje Jungtinėse Valstijose plačiai naudojamos interneto teikiamos galimybės. Jaunuoliai naudojasi internetu bendrauti, tenkinti interesus, susipažinti su naujais socialiniais vaidmenimis, įprasminti savo tapatumui, saviraiškai. Savo ruožtu internetas gali tarnauti ugdymo tikslams (internetinių išteklių kūrimas). Įtakingiausias ir labiausiai cituojamas JAV interneto svetaines galima suskirstyti į dvi grupes: 1) žiniasklaidinio raštingumo ugdymo centrų, asociacijų ir fondų svetainės (Žiniasklaidinio raštingumo centro svetainė medialit.org – didžiausia JAV žiniasklaidinio raštingumo ugdymo informacijos skleidėja; asociacija Newspaper in Education teikia savo svetainėje nieonline.com metodinę pagalbą planuojant veiklą; Alliance for a Media Literate America (AMLA) federacijos interneto svetainė amlainfo.org yra savotiškas Amerikos žiniasklaidinio raštingumo ugdymo naujienų portalas; 2) žiniasklaidos priemonių (televizijos kanalų, laikraščių ir žurnalų) svetainės (visų pirma New York Times – nytimes.com/learning, ir Newsweek - newsweekeducation.com, kuriuose pateikiamos metodinės rekomendacijos pedagogams, padedančios integruoti naujienas su įvairiais mokomaisiais dalykais, pamokų planai (geografijos, istorijos, anglų kalbos ir literatūros, gamtos mokslų, ekonomikos, meno, ir kt.).

JAV pedagogai laikosi nuomonės, kad žiniasklaidinio raštingumo ugdymo procesas yra veiksmingesnis, jei jis apima žiniasklaidos tekstų analizę ir jų kūrimą. Dažniausiai žiniasklaidinio raštingumo ugdymo komponentas integruojamas į kalbos dalyką Language Arts. Be tradicinių užduočių, pvz., palyginti literatūros šaltinį ir ekranizavimą, Amerikos pedagogai moko moksleivius nustatyti tam tikrų žmonių grupių reprezentavimo modelius skirtingų medijų tekstuose (atpažinti lyties, etninius, socialinius stereotipus), analizuoti spaudos ir vaizdo reklamą, atpažinti tikslinėms auditorijoms taikomus metodus, analizuoti jų  asirinkimą.Pedagogai sukūrė daug mokymo metodų, derindami juos su įvairiomis teorinėmis žiniasklaidinio raštingumo ugdymo koncepcijomis, ir sukaupė didžiulę žiniasklaidinio raštingumo ugdymo elementų integravimo su įvairiais mokomaisiais dalykais patirtį. Pastaruoju metu į pirmą vietą iškyla praktinis mokymo naudotis žiniasklaidos priemonėmis aspektas – savarankiškas medijų tekstų kūrimas naudojant skaitmeninius fotoaparatus, filmavimo kameras, kompiuterių programas ir kt. Nors JAV žiniasklaidinio raštingumo ugdymo veikloje labiau akcentuojamas neigiamas medijų poveikis, bendrai paėmus šios veiklos pobūdis nėra antimedijinis.

XX amžiaus pabaigoje žiniasklaidinio raštingumo imta mokyti visose Kanados provincijose nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Plačiausiai taikoma organizacinė forma – integravimas su Language Arts disciplina. Pastaruoju metu žiniasklaidinio raštingumo ugdymas vis dažniau integruojamas su istorijos, geografijos, muzikos, sveikatos, technologijų ir kitais dalykais. Žiniasklaidinio raštingumo ugdymo kursas privalomas visiems moksleiviams, tam dvejus metus kasdien skiriant dvidešimt minučių. Vėliau mokiniai gali rinktis kursą pagal valandų trukmę.

Kanados žiniasklaidos pedagogų ilgametė patirtis rodo, kad žiniasklaidinio raštingumo ugdymo integravimas su kitomis disciplinomis, ir jo kaip atskiro dalyko išskyrimas yra pagrįstas ir veiksmingas. Kanados pedagogai mano, kad žiniasklaidinio raštingumo ugdymo kursai (programos) turi teikti prioritetus tam, kad:

 plėtotų gebėjimus suvokti medijų tekstus, juos iškoduoti, vertinti, suprasti, analizuoti;

gilintų žinias socialinių, kultūrinių, politinių ir ekonominių tekstų ir poteksčių srityje;

 ugdytų auditorijos gebėjimą kritiškai mąstyti;

plėtotų saviraišką, naudojant visuomenės informavimo priemones;

plėtoti komunikacinius gebėjimus;

mokytų identifikuoti ir interpretuoti žiniasklaidos tekstų, eksperimentuoti su įvairiais techninio žiniasklaidos panaudojimo būdais, savarankiškai kurti žiniasklaidos produkciją;

suteiktų teorinių žinių apie medijas ir medijų kultūrą.

Kanados ekspertų teigimu, žiniasklaidinio raštingumo ugdymo kursas turi apimti naujausius pedagogikos mokslo pasiekimus. Jo pobūdis turi būti tarpdalykinis. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas informacijos paieškai ir jos analizei.

Kanados žiniasklaidos pedagogai klasėse aktyviai taiko praktines ir kūrybines užduotis (medijų tekstų analizę, modeliavimą, savarankišką tekstų kūrimą). Pedagogai vertina žiniasklaidinio raštingumo ugdymą kaip bendrą tiriamąją veiklą, kurioje užtikrinamas jų savarankiškumas pasirenkant mokymo metodus.

Kanados mokyklose studijuojant medijas dažniausiai taikomas vadinamasis spiralinis metodas: pagrindinių mokomosios disciplinos dalykų moksleiviai gali mokytis pasirinkę įvairias formas visuose mokymo lygiuose, pavyzdžiui pradinėse klasėse bazinių sąvokų mokomasi pasirinkus vienokias, o vyresnėse klasėse – kitokias formas.

 Kanados pedagogai akcentuoja būtinybę pabrėžti teigiamą žiniasklaidos pobūdį, o ne vien neigiamą: beribis tikėjimas žiniasklaidos vaizdinių realumu yra lygiai taip pavojingas, kaip ir nediferencijuotas skepticizmas žiniasklaidos atžvilgiu. Mokiniams būtina suteikti kritinę autonomiją, t. y. neprimesti „elitinių“ vertybių a priori diskriminuojant ar neigiamai atsiliepiant apie vaizdo klipus, muziką, laidas, kurios populiarios tarp jaunų žmonių.

Tačiau koks metodas bebūtų taikomas, svarbiausiu dalyku laikomas autentiškumas. Jis reiškia, kad nagrinėjami medijų tekstai moksleiviams įdomūs ir turi tiesioginį ryšį su jų gyvenimu.
Praktikoje žiniasklaidinio raštingumo ugdymas Kanadoje įgyvendinimas pasirenkant vieną kurią iš krypčių: 1) konkrečios žiniasklaidos priemonės studijavimas; 2) konkrečias medijų tematikos studijavimas, pasirinkus keletą žiniasklaidos priemonių; 3) savarankiškas kursas – daugeliui pedagogų labiausiai priimtinas būdas integruoti žiniasklaidinio raštingumo ugdymą su gimtosios kalbos ir literatūros dalyku; 4) integravimas – naudingas kuriant labiausiai autentišką mokymosi procesą, o taip pat siejant naująsias medijas su tradicinėmis formomis.

Kanados mokslininkas B. Duncan mano, kad žiniasklaidinio raštingumo integravimas su gimtosios kalbos ir literatūros dalyku yra ypač veiksmingas, nes šiems dalykams ir šiaip jau būdingi žiniasklaidinio raštingumo ugdymo elementai.

Prancūzijoje per pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį žiniasklaidinio raštingumo ugdymas vystėsi gana sparčiai. Lyderio pozicijas ir toliau išlaikė valstybinis Nacionalinis žiniasklaidinio raštingumo ugdymas centras CLEMI (Сentre de liaison de l'enseignement et des medias d'information) su daugybe filialų įvairiuose miestuose. 2008 metais Nacionalinė spaudos savaitės mokykloje apėmė 14 tūkst. mokyklų visoje šalyje: 4,7 mln. moksleivių ir 415 tūkst. pedagogų.

Mokymas naudotis žiniasklaidos priemonėmis remiantis spaudos medžiaga Prancūzijoje vis dar užima tvirčiausias pozicijas. Tačiau patirtis rodo, kad masiškumas ne visada garantuoja pagrindinio tikslo pasiekimą, kuris, pagal CLEMI modelį, orientuotas į kritinio ir demokratinio mąstymo ugdymą naudojant žiniasklaidą.

Pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį audiovizualinis žiniasklaidinio raštingumo ugdymas buvo taikomas tiek rengiant būsimus žiniasklaidinio raštingumo ugdymo profesionalus aukštosiose mokyklose, tiek bendrojo lavinimo mokyklose.

Atsižvelgiant į spartų interneto įtakos jaunimui augimą, CLEMI paspartino savo veiklą šioje srityje. Buvo išplėstos paties centro svetainės clemi.org, kurioje kaupiama gausi metodinė medžiaga, funkcijos, pradėta rengti praktinius užsiėmimus, atskleidžiant interneto naudojimo ugdymo procese galimybes.

CLEMI yra parengęs išsamias ugdymo programas ir metodines žiniasklaidinio raštingumo ugdymo rekomendacijas pradinėms ir vidurinėms mokykloms, licėjams – tiek moksleiviams, tiek pedagogams. Moksleiviai skatinami palyginti įvairių tipų ir žanrų žiniasklaidos tekstų autorių požiūrius, atskleisti prieštaravimus, nustatyti informacijos šaltinius, išanalizuoti siužeto struktūrą, ekonominius reklamos mechanizmus, argumentais pagrįsti savo požiūrį, gebėti savarankiškai kurti medijų pranešimus.

Išsamesnė metodika skirta žiniasklaidinio raštingumo ugdymui remiantis spauda. Siūlomi šie veiklos etapai: pagrįsti mokyklos laikraščio pavadinimą ir stilių, suburti redakcijos komandą, parinkti rubrikas, apsispręsti dėl būsimų publikacijų žanrų ir temų, aptarti laikraščio kompoziciją, konkretų straipsnį, parinkti iliustracijas, parengti interviu klausimyną ir t. t. Tuo pačiu nepamirštama apie žodžio laisvės, etikos problemas, teisinius žurnalistikos aspektus.

CLEMI yra parengęs metodines rekomendacijas integruojant žiniasklaidinio raštingumo ugdymą su gimtosios ir užsienio kalbų, literatūros, istorijos, geografijos, meninio lavinimo, ekologijos, matematikos, technologijų ir kt. dalykais.

Žiniasklaidinio raštingumo ugdymas Prancūzijoje nėra privalomas (išskyrus universitetus ir kolegijas, kurie ruošia šios srities specialistus). Žiniasklaidinio raštingumo ugdymas mokyklose plėtojamas gana aktyviai, dėstomi integruotieji su baziniais dalykais ir autonominiai kursai (fakultatyviniai užsiėmimai, būrelių veikla).

Viktoras TROFIMIŠINAS