Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO nuolat aktualizuoja žiniasklaidinio raštingumo ugdymo svarbą. Europos Sąjungos institucijos vienareikšmiai pasisako dėl būtinybės mokyti gyventojus žiniasklaidinio raštingumo. Europos Komisija įpareigota periodiškai atsiskaityti Parlamentui apie žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo lygio pokyčius ES šalyse narėse. Kodėl žiniasklaidinio raštingumo ugdymui skiriamas toks dėmesys? Temą gvildena Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisijos pirmininkas Viktoras TROFIMIŠINAS.

 

 

Didelį postūmį žiniasklaidinio raštingumo ugdymui pasaulyje davė UNESCO, kuri žiniasklaidinio ir informacinio raštingumo ugdymo problemas nagrinėja remdamasi Visuotine žmogaus teisų deklaracija, skelbiančia, kad „kiekvienas turi teisę laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti; ši teisė apima laisvę nekliudomam turėti savo nuomonę ir ieškoti informacijos bei idėjų, jas gauti ir skleisti visokiomis priemonėmis ir nepaisant valstybės sienų” (Visuotinės žmogaus teisų deklaracijos 19 str).

UNESCO nėra parengusi konceptualaus dokumento žiniasklaidinio raštingumo ugdymo klausimu, ji veikia labiau kaip skatinanti, bendradarbiaujanti ir remianti institucija. 1982 m. UNESCO paskelbė Griunvaldo deklaraciją dėl mokymo naudotis žiniasklaidos priemonėmis. Tai praskynė žiniasklaidinio raštingumo ugdymui kelią į tarptautinį lygmenį. Deklaracijoje žiniasklaida įvardyta kaip visaapimanti, kalbama apie galimas neigiamas vaikų įsiraukimo į žiniasklaidos technologijas pasekmes. Ši deklaracija tapo atspirties tašku priimant Paryžiaus darbotvarkę (2007 m.) – dvylika rekomendacijų mokant naudotis žiniasklaidos priemonėmis.

Komunikaciją, informaciją, žinias ir šiuolaikines informacijos technologijas UNESCO vertina kaip priemones, padedančias siekti žmonijos pažangos, kokybiškesnio gyvenimo, asmenybių ugdymo. Kurdama žinių visuomenę ir siekdama panaikinti skaitmeninę atskirtį, UNESCO akcentuoja žmogiškąjį faktorių: kultūrinę ir kalbinę informacijos įvairovę, prieigą prie informacijos bei visuomenės naudojimosi informacija. Komunikacijos ir informacijos srityje UNESCO įgyvendina Tarpvyriausybinę programą Informacija visiems (IFAP – Information for All Programme) ir Tarptautinę komunikacijos vystymo programą (IPDC – International Programme for the Development of Communication).

JT dokumentuose žiniasklaidinis raštingumas apibūdinamas kaip specifinė ir autonominė ugdymo teorijos ir praktikos sritis, kurios siekis – išmokyti įvaldyti masinės komunikacijos priemones, išmokyti jomis naudotis; kaip asmenybės vystymosi procesas, pasitelkiant ir remiantis masinės komunikacijos priemonių medžiaga, siekiant formuoti bendravimo su žiniasklaida kultūrą, kūrybinius komunikacinius gebėjimus, kritinį mąstymą, visaverčio suvokimo gebėjimą, išmokyti interpretuoti žiniasklaidos tekstus, juos analizuoti ir kritiškai permąstyti, naudotis įvairia žiniasklaidos technika saviraiškai.

UNESCO nuolat aktualizuoja žiniasklaidinio raštingumo ugdymo svarbą. 2011 metais priimtoje Fezo deklaracijoje pabrėžiama, kad naujų technologijų amžiuje žiniasklaidinis ir informacinis raštingumas tampa pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir yra būtina gyvenimo kokybės gerinimo bei visuomeninio, ūkinio bei subalansuoto kultūrinio vystymosi sąlyga. Pagrindinis šio forumo dokumentas Media and Information Literacy, Curriculum for Teachers skirtas mokytojų žiniasklaidinio raštingumo ugdymo programai ir didaktiniam moduliui.

Vienas iš reikšmingiausių Europos Sąjungos dokumentų, tiesiogiai susijusių su žiniasklaidinio raštingumo ugdymu, yra Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. gruodžio 11 d. Direktyva dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo. Šio dokumento nuostatos, susijusios su žiniasklaidinio raštingumo ugdymu, perkeltos į Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvą (2010 m.).

Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. gruodžio 20 d. Rekomendacijoje dėl nepilnamečių ir žmogaus orumo apsaugos ir dėl atsakymo teisės, atsižvelgiant į Europos audiovizualinių ir internetinių informacinių paslaugų pramonės konkurencingumą, nustatytos galimos priemonės, skirtos žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumui skatinti, pavyzdžiui, tęstinis mokytojų ir instruktorių švietimas, specialusis vaikų mokymas apie internetą nuo labai ankstyvo amžiaus, įskaitant paskaitas tėvams, nacionalinių kampanijų organizavimas naudojant visas ryšių ir komunikacijos priemones, siekiant suteikti informacijos apie atsakingą interneto naudojimą. ES politikoje akcentuojama nepilnamečių apsauga nuo neigiamo žiniasklaidos poveikio.

Esminiu Europos Sąjungos dokumentu, kuris formuoja ES politikos žiniasklaidinio raštingumo ugdymo srityje pamatus, galima laikyti Europos Parlamento 2008 m. gruodžio 16 d. Rezoliuciją dėl žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo skaitmeniniame pasaulyje. Šis dokumentas remiasi ne vien ES bet ir UNESCO patirtimi. Į pirmą vietą čia iškeliama UNESCO Konvencija dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo (2007 m.), UNESCO Griunvaldo deklaracija dėl mokymo naudotis žiniasklaidos priemonėmis (1982 m.) ir UNESCO Paryžiaus darbotvarkė (2007 m.). Rezoliucijoje mokėjimas naudotis žiniasklaida įvardijamas kaip viena iš pagrindinių kompetencijų informacinėje-komunikacinėje visuomenėje, todėl ES šalys narės raginamos pripažinti žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumą kaip vieną iš pagrindinių gebėjimų, įrašytų į Rekomendaciją 2006/962/EB dėl bendrųjų visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimų.

ES dokumente žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumas vertinamas kaip gebėjimas savarankiškai naudotis skirtingomis žiniasklaidos priemonėmis, suprasti ir kritiškai vertinti įvairius žiniasklaidos bei žiniasklaidos turinio aspektus ir kurti ryšių formas įvairiuose kontekstuose bei kurti ir platinti žiniasklaidos turinį. Pabrėžiama, kad žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumas yra esminis naudotojų informavimo politikos, sąmoningumo ir informuotumo intelektinių teisių klausimais, aktyvaus demokratinio piliečių dalyvavimo ir kultūrų dialogo skatinimo elementas.

Europos Parlamentas orientuoja Europos Komisiją plėsti žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo skatinimo politiką bendradarbiaujant su visomis Europos Sąjungos institucijomis ir su vietos ir regionų savivaldos institucijomis bei stiprinti bendradarbiavimą su UNESCO ir Europos Taryba. Pabrėžiama, kad veikla, susijusi su mokymu naudotis žiniasklaidos priemonėmis, turėtų apimti visus piliečius – vaikus, jaunuolius, suaugusiuosius, vyresnio amžiaus žmones ir žmones su negalia.
Europos Parlamento Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 33 straipsnis įpareigoja Europos Komisiją periodiškai kas trejus metus atsiskaityti, kaip įgyvendinamos Direktyvos nuostatos visose ES šalyse. Komisija įpareigota teikti pasiūlymus, kurie padėtų pritaikyti Direktyvą prie pokyčių audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų srityje, visų pirma atsižvelgiant į naujausią technologijų pažangą, sektoriaus konkurencingumą ir žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo lygius visose valstybėse narėse.

Europos Komisijos užsakymu atliktoje studijoje (2009 m.) žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumas arba žiniasklaidinio raštingumo ugdymas remiasi dviem ramsčiais: individualiomis kompetencijomis ir aplinkos veiksniais. Individualioms kompetencijoms priskiriama: gebėjimas naudotis žiniasklaida (spauda, radiju, televizija, kinu, mobiliojo ryšio telefonu, internetu ir kitomis skaitmeninėmis technologijomis); žinios ir suvokimas arba kritinis požiūris; visuomeninės kompetencijos. Aplinkos veiksniams priskiriama: žiniasklaidos ir informacinių-komunikacinių technologijų prieinamumas; kontekstas, kuriame įgyjamas žiniasklaidinis raštingumas arba žiniasklaidinės kompetencijos, tarp jų žiniasklaidinio raštingumo ugdymo politika, reguliavimo problemos, žiniasklaidos verslo ir pilietinės visuomenės įtaka.

UNESCO ir ES dokumentuose pateikiami komunikacinių gebėjimų ir žiniasklaidinio raštingumo modeliai patvirtina tai, kas daugelio suvokiama intuityviai, t. y. kad žiniasklaidinio raštingumo ugdymas nėra savitikslis. Tai dalis pilietiškumo ugdymo ir raktas į žodžio laisvę ir teisę į informaciją, kuriant esminį dalyvavimo demokratijos elementą ir tarpkultūrinį dialogą.

ES politikoje žiniasklaidinis raštingumas neapsiriboja mokiniais ir studentais, tai nėra vieną kartą gyvenime įgyjama kompetencija, o visą gyvenimą trunkantis procesas. Šis požiūris remiasi prielaida, kad teisinio reguliavimo priemonės nėra visagalės ir atsilieka nuo sparčiai besikeičiančios aplinkos, todėl žiniasklaidos vartotojas privalo pats būti atsakingas už savo pasirinkimą.

Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 47 straipsnyje kalbama ir apie savotišką savireguliavimą – savo paties lavinimosi žiniasklaidos srityje (kaip vartotojo ir kūrėjo) kontrolę, remiantis kompetencijomis, kurios įgyjamos ugdantis žiniasklaidinį raštingumą. Šis kontekstas apibūdina ES politiką žiniasklaidinio raštingumo ugdymo srityje. Požiūris sulaukia ir kritikų, kurie teigia, kad žiniasklaidinio raštingumo idėja yra „dūmų uždanga žmogaus teisių gynėjams, kurie, siekdami sumažinti neigiamą žiniasklaidos įtaką, susitaikys su nereguliuojamumo tendencijomis“.

Žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumą pradedama skatinti šeimoje, parodant, kaip išsirinkti žiniasklaidos priemonių siūlomas paslaugas; pabrėžiama mokymo naudotis žiniasklaidos priemonėmis svarba tėvams, kurie atlieka lemiamą vaidmenį ugdant vaiko įpročius naudotis žiniasklaidos priemonėmis. Rekomenduojama, kad mokymas naudotis žiniasklaidos priemonėmis būtų kuo labiau orientuotas į praktiką ir susijęs su ekonomikos, politikos, literatūros, socialiniais, meno ir informacinių technologijų dėstomaisiais dalykais.