Žurnalistė, į kurią lygiuodavosi greta dirbantys kolegos, Marie Colvin žuvo Sirijoje prieš pusantrų metų, tačiau apie jos pasiaukojimą, požiūrį į reporterio misiją kalbama iki šiol. Jei kas nors suabejodavo karo žurnalistų darbo rizikos prasmingumu, Merie atrėždavo: „Kas daugiau gali pasakyti tiesą, jei ne žurnalistas.“Ji pašventė paskyrė savo gyvenimą tiesos sakymui iš karščiausių pasaulio vietų: Čečėnijos, Kosovo, Siera Leonės, Zimbabvės, Rytų Timoro, Sirijos.

Paskutinė komandiruotė

2012 m. vasario 7 diena. Paskutinė diena prieš kelionę. Lapelyje Merė užsirašė, kad nepamirštų įsidėti palydovinio telefono, šalmo, liemenės (nuo skeveldrų) ir skaros. Tai reikalingiausi daiktai jos nuolatinėse kelionėse. Po to abu su vyru atkimšo šampano butelį. Šis ritualas kartojamas kiekvieną kartą prieš išvykstant į karščiausius pasaulio taškus. Ji mėgaujasi tomis akimirkomis, nes po keliolikos valandų atsidurs baimės kupiname pasaulyje...

Vasario 8-ąją ji išskrido į Beirutą. Prieš patekdami į Siriją,  Marie ir fotografas Paul Conroy savaitę dirbo Libane.

Vasario 16-ąją jie perėjo sieną ir pateko į Sirijos opozicijos ir valstybinės kariuomenės karo veiksmų epicentrą – Homsą. Karo veiksmai tame mieste nesiliovė nuo 2012 metų vasario iki gruodžio mėnesio. Kurį laiką Homsas buvo vadinamas „pasipriešinimo citadele“. Marie vyras Richard Flaye vieną po kito siuntė jai el. laiškus: „Prašau, sugrįšk gyva!“

Vasario 19 dieną „Sunday Times“ išspausdino M. Colvin reportažą, kuriame ji aprašė karo alinamą miesto gyvenimą, kasdienę ir beprasmišką žmonių žūtį: „Tai šalčio ir bado miestas, kuriame nuolat aidi sproginėjančios granatos.“ Reportažas – pabrėžtinai dramatiškas. Nesiliaujančią ginkluotą kovą ir beatodairišką žmonių žudymą reporterė lygino su masinėmis žudynėmis Srebrenicoje, kur 1995 metais buvo nužudyta daugiau kaip 8 000 Bosnijos musulmonų. Tuomet pasaulis apie žudynes nesužinojo. Tad iš Homso ji rašė: „Aš negaliu apie  naują srebrenicą pasakoti pasiremdama tik pranešimais iš vieno priemiesčio. Kiekvieną dieną patiriu šoką. Homse būsiu dar vieną savaitę. Nuolat galvoju apie tave.“ Taip Marie baigė savo paskutinįjį laišką.

2012 m. vasario 22 dieną Marie Colvin žuvo nuo granatos Homse. Jos palydovas, britų fotografas Paul Conroy, buvo sunkiai sužeistas. Tą pačią dieną žuvo su britais kartu dirbęs prancūzų fotografas Remi Ochlik.

Organizacijos „Reporteriai be sienų“ duomenimis, per 2012 metus žuvo 143 žurnalistai. Dabar Artimieji Rytai yra tarsi mirties zona. Vien tik Sirijoje praėjusiais metais žuvo 68 žurnalistai. Didžioji dalis – vietiniai žurnalistai, tinklaraštininkai.      

Su raiščiu ant akies

Marie Colvin – amerikietė, nuo 26 metų dirbo reportere naujienų agentūroje UPI ir labai norėjo išvykti dirbti į užsienį. 1986 metais svajonė išsipildė – ji tapo Londone leidžiamo savaitraščio „Sunday Times“ korespondente Paryžiuje. Jos pirmasis interviu – su Libijos diktatoriumi Muamar al-Gaddafi. Marie Colvin šį interviu prisimindavo labai dažnai – ne tik dėl to, kad tai buvo pirmas rimtas žurnalistinis darbas, bet ir dėl aplinkybių, kuriomis interviu buvo imamas. Mat Muamar al-Gaddafi sutiko žurnalistę priimti Tripolyje tik su viena sąlyga – ne dieną, bet vidurnaktį. Su šiuo interviu žurnalistė gerokai išgarsėjo. Ji jau galėjo drąsiai jaustis tarp žurnalistų europiečių.

„Londoną M. Colvin paėmė šturmu, būdama 31 metų, – juokavo žurnalistai, – modelio figūra ir ilgais banguotais plaukais“. Tuo metu tarp žurnalistų įsivyravo nuostata, kad, norint pasiekti karjerą, būtinai turi vykti į krizių apimtas vietoves. Marie buvo pasirengusi pavojui. Ji tai darė tarsi juokaudama, tačiau kolegos žinojo – ji vėl parašys geriausią istoriją. 2001 ir 2010 metais M. Colvin buvo apdovanota prestižine Didžiosios Britanijos premija „Geriausia užsienio naujienų reporterė“.

Reporterę prisimena  visi – liekną, aukštą, nešiojančią raištį ant kairios akies. Nelaimė atsitiko 2001 metais Šri Lankoje. Ją sunkiai sužeidė granatos skeveldra, žurnalistė apako kaire akimi. Kadangi endoprotezą reikia saugoti nuo dulkių, todėl žurnalistė nuolat nešiojo raištį. Tai tapo Marie Colvin ženklu.

Aštuonios dienos per kalnus

Karų apimtose šalyse M. Colvin dažnai būdavo vienintele užsienio žurnaliste, nepaisančia draudimų, aplinkinių perspėjimų ar prašymų. Atvykusi į šalį ji rinkdavo informaciją iš įvairių šaltinių ir perduodavo į Londoną. Apie fizinius nepatogumus stengėsi negalvoti.

Pavyzdžiui, per Antrąjį Čečėnijos karą, kai buvo uždarytos visos sienos, ji į Europą galėjo grįžti tik per Tbilisį. Sušalusi ir alkana į Gruzijos sostinę keliavo per kalnus 8 dienas.

Daugelio M. Colvin draugų ir kolegų neišgąsdino, kai praėjus 4 mėnesiams po jos mirties, amerikietiškasis žurnalas „Vanity Fair“ publikavo apybraižą, kurioje buvo atskleistos ne tik šviesiosios, bet ir tamsiosios Marie gyvenimo istorijos pusės: nuo nedrąsios moters iki problemų su alkoholiu, psichinių traumų, kurias ji patirdavo kariaujančiuose kraštuose, depresijos.

2004 metais ji atsidūrė ligoninėje dėl apnikusios depresijos. Ligoninėje ją aplankiusi kolegė negalėjo patikėti, ką mato: moteris, kuri visada trykšdavo stiprybe, tūnojo susikūprinusi lovoje.      

Ar į kovos lauką siuntė „Sunday Times“?

Redakcija yra įsikūrusi Rytų Londono daugiaaukštyje. Baltos sienos, didelės biurų patalpos. „Sunday Times“ priklauso Rupert Murdoch žiniasklaidos koncernui „News Corporation“, kurio geras vardas prieš metus dėl pasiklausymo skandalų labai sumenko, tačiau užsienio aktualijas rengiančių žurnalistų korpusas visuomet buvo ir tebėra labai gerai vertinamas.

Praėjus metams po M. Colvin mirties, jos vieta vis dar buvo laisva.

Pastaruoju metu reporterio darbas nėra labai gerai apmokamas. Be to, ir pavojingas. Laikraščiai ir radijo stotys mielai griebia tekstus ir nuotraukas iš tinklaraštininkų, mėgėjų, kurie naujienas ar vaizdo informaciją paprasčiausiai pardavinėja redakcijoms. Kai kurios redakcijos rengia savo reporterius tuose regionuose, kaip tai daro „Guardian“.

Nepriklausomų ir savarankiškai dirbančių reporterių laikai „Sunday Times“ jau baigėsi. Dabar norintieji vykti į pavojingą regioną, turi užpildyti 3 puslapių asmeninės rizikos klausimyną. Be to, redakcija sudarė sutartį su saugos firma, kuri yra atsakinga už žurnalistų saugumą, parengti skubios pagalbos planai.     

Ar turėjo laikraštis apsaugoti M. Colvin nuo jos pačios? „Jei Marie nebūtų galėjusi dirbti taip, kaip ji norėjo, jai būtų buvę labai blogai. Toks darbas – jos tapatybės esmė“, – teigia buvusieji bendradarbiai. Tai, ką ji parengdavo, būdavo brangi prekė laikraščių rinkoje.

„Aš galvoju, kad privalau rašyti, nes noriu būti įvykių liudininke“, – dažnai sakydavo reporterė. Jos manymu, būtina eiti ten, kur daug netiesos, kur engiami žmonės. Marie tvirtino, kad būtent žurnalistai negali apsimetinėti. Jos nedomino didžioji politika. Kaip ir daugelis karo reporterių, M. Colvin buvo moralistė. Ji baisėdavosi, kad žurnalistai gali nutylėti tai, ką mato...

Paskutinė diena

Fotografas Paul Conroy dirbo kartu su M. Colvin 10 ilgų metų. Prieš tapdamas karo reporteriu, jis buvo britų armijos kareiviu: „Mes visada abu norėjome to paties: dar daugiau, dar arčiau.“ 2011 m. 9 savaites jie dirbo libiškojoje Misratoje – dar vienoje pragaro skylėje. „Jokios konkurencijos, viskas tik mums, tačiau nesijautėme laimingi. “ – prisimena fotografas.

2012 m. vasarį Homse iš pradžių abu praleido tik 2 dienas. Pasitraukę iš miesto, tekstą ir nuotraukas perdavė telefonu, tačiau Marie primygtinai pareikalavo grįžti. P. Conroy ją pavadino „psichiškai nesveika“. Apšaudymas granatomis vis stiprėjo, tačiau jis irgi pasuko atgal, nes nenorėjo palikti jos vienos.

Pirmadienis, vasario 21 diena. Jie susirado namą, kuriame ketino nakvoti, įsikūrė, tačiau būtent prie jų namo prasidėjo susišaudymas. P. Conroy suskaičiavo 45 sprogimus per minutę: 40 ir 80 mm granatos, 120 mm raketos ir 240 mm rusiško modelio granatos. Jis atpažindavo sprogimus iš garso. Marie Colvin skubėjo duoti tiesioginius interviu BBC ir CNN. Vėliau viskas nurimo.

Vasario 22-osios rytą M. Colvin ir P. Conroy pažadino granatų sprogimai. Viena grasinančiai nušvilpė virš namo, kuriame jie glaudėsi. Kita granata sprogo viršutiniame aukšte. Visi puolė į paniką. Marie išbėgo į koridorių pasiimti batų – granata sprogo prie įėjimo, skeveldros suskaldė duris, už kurių stovėjo reporterė... Sunkiai sužeistas P. Conroy grabaliojosi per dulkes ir griuvėsius. Pagaliau jis rado Marie, bet jos krūtinė nesikilnojo ir buvo šlapia nuo kraujo. Tuo metu į namą nukrito dar viena granata. Sukaupęs visas jėgas jis Marie ištempė iš namo – į tą pačią laikinąją ligoninę, vadinamą Našlių rūsiu, apie kurią ji buvo pranešusi visam pasauliui, tačiau pagalbos jau nebereikėjo...

P. Conroy gerai prisimena tas 5 dienas, kurias jis praleido ligoninėje. Čia ir personalas, ir ligoniai buvo visiški bejėgiai: kažkas valė jo žaizdas dantų šepetėliu – be nuskausminimo.

Jį išgelbėjo sukilėliai. Kai kuriuos sužeistuosius jie sugebėjo išgabenti iš Homso „kanalizacijos tuneliu“. Kai fotografą atvežė i Beirutą, jis jau beveik neturėjo vilties, kad išgyvens. P. Conroy operavo Londone.

Marie Colvin kūnas iš Homso buvo išgabentas diena vėliau nei sužeistasis P. Conroy. Praėjus pusantros savaitės nuo jos mirties, Marie buvo palaidota gimtajame mieste Oister Bay (JAV). Paul Conroy dabar pluša prie knygos apie pabėgimą iš Homso. „Ta istorija yra Marie skonio ir ji būtų ją parašiusi puikiai“, – guodžiasi iš mirties ištrūkęs, bet bendražygės netekęs  fotožurnalistas.

„Sunday Times“ įsteigė Marie Colvin stipendiją. Redakcija teigia gavusi per 100 paraiškų – jauni žmonės nori vykti į krizių apimtus kraštus. Pirmas jaunasis reporteris išvyko kovo mėnesį.

Pasakojimą pagal užsienio spaudą parengė Janina Bačiliūnaitė-Ostermaier