„...Jūsų vaikai yra ne Jūsų. Jie yra sūnūs ir dukros Gyvenimo, kuris trokšta pats savęs...“(K. Gibran)

Paauglystės amžių (13-17 m.) būtų galima pavadinti žmonių gyvybės rato sukimosi inercijos ašimi. Paauglys tarytum užrištomis akimis bėga ten, kur egzistuoja jo paties susikurtos kliūtys ir džiaugsmai, o žmonės ir daiktai vadinami tais vardais, kurie reikšmingi tik jam... Nieko nuostabaus, juk patirtis perkeliama į kitą kontekstą, kur vyksta sudėtingi fizinio ir psichinio vystymosi prieštaravimai, pažymėti santykių su aplinka naujumu. Paauglys supranta esąs ne vaikas, o tas įsivaizdavimas pasireiškia siekimu būti ir laikyti save suaugusiu, identifikuotis kitoje – suaugusiųjų pasaulio erdvėje. Kadangi bręstančių asmenybių reali gyvenimiška patirtis dar labai trumpa, medijos (dažniausiai – internetas, televizija, žurnalai, geriausiu atveju – knygos) paaugliams yra tiek objektyvi, tiek ir subjektyvi gyvenimo, suaugusiųjų pasaulio pažinimo priemonė. Mintimis apie tai dalijasi Klaipėdos universiteto Komunikacijų katedros lektorė dr. Rosita UZNIENĖ.

Reali ir medijinė paauglio patirtis

Paauglystėje individas imlus bet kokiai informacijai. Tėvai klysta, manydami kad šiuo periodu jų atžala nenori bendrauti. Priešingai – paaugliai laukia ir nori patarimų, jie pageidauja būti išklausyti. Tik ar suaugusieji žino, kur paslėptas „bendravimo raktas“, kuriuo galima atrakinti bręstančios asmenybės sielos klodus... Pagrindinės priežastys, sukeliančios suaugusiųjų ir paauglių konfliktus – abipusio pasitikėjimo stoka ir patirties takoskyra.

Paauglio socialinis aktyvumas ima reikštis dideliu susidomėjimu suaugusiųjų pasaulio santykių normomis, vertybėmis ir elgesio būdais – kitokios, brandesnės patirties perėmimu. Patirtis klostosi interpretacijos erdvėje – kai informacija, kurią gauna individas, sąveikauja su jo patirtimi. Kitaip tariant, informacija apie suaugusiųjų gyvenimą, kurią paauglys gauna tiek realybėje, tiek per medijas, turi turėti prasmę ir tikslą interpretacijai. Paaugliui neužtenka „žinoti“, jam reikia „išbandyti“, „patirti“, „suprasti“.

Realiame gyvenime vyrauja daug draudimų, todėl paaugliai patirtį kaupia iš medijų tekstų: filmų, interneto svetainių, knygų, žurnalų ir t. t. Tai yra – medijinė patirtis – medijų pranešimais gaunami patyrimai, kurie apibendrinami ir abstrahuojami pagal asmens individualaus mąstymo ir suvokimo galimybes, vėliau pasireiškiantys pritaikomumo principu realiame gyvenime (žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais, jausmais, pažiūromis).

Paauglių medijinę patirtį nulemia išoriniai bei vidiniai veiksniai, kurie svarbūs medijinės patirties formavimui (-si). Vidinių veiksnių pagrindas slypi asmenybėje (motyvai, poreikiai, tikslai, siekiai, vertybės, interesai, emocijos). Išoriniai veiksniai susiję su šeima, bendraamžiais, pedagogais. Gyvendamas, bendraudamas – socialiai sąveikaudamas su kitais žmonėmis, paauglys asimiliuojasi (kartais net prieš savo valią) su jais.

Pagrindinį vaidmenį paauglio gyvenime užima šeima, kurioje formuojasi ne tik individo pažintinė, emocinė, bet ir medijinė patirtis. Tėvai – svarbiausi žmonės, „palydintys“ savo atžalas į informacinę erdvę: parodantys, kaip joje elgtis, kokia informacija naudinga, o kokia – ne, galintys ugdyti gebėjimus suprasti bei vertinti medijų pranešimus, jų turinį – kritiškai mąstyti. Pirmieji kritinio mąstymo daigai užauginami šeimoje.

Paauglio asmenybės aspektas

Vienas svarbiausių išgyvenimų paauglystėje susijęs su „Aš“ gimimu. Gėda ir baimė – du pagrindiniai ir labai stiprūs jausmai, kuriuos išgyvena asmenybė šiuo periodu. Jau išvarytas iš vaikystės pasaulio, bet dar nepriimtas į suaugusiųjų, paauglys jaučiasi tarytum jam nėra vietos šioje žemėje. Tokia būsena jį lydi tol, kol jis neranda atsakymo į klausimą: „Kas Aš?“. Paauglystėje neretai bėgama kur „saugu“ – į virtualųjį arba eilučių pasaulį, nes ten nėra įpareigojimų ir įsipareigojimų. Medijų informacija teikia galimybių paaugliams netiesiogiai pažinti pasaulį, žmonių santykius, reiškinius, kuriuos, neretai paaugliai interpretuoja individualiai, ne visuomet gebėdami adekvačiai juos suprasti ir įvertinti.

Medijinė patirtis, kurią paauglys gauna iš TV ekranų, interneto puslapių, spalvotų ir „nekompleksuotų“ žurnalų straipsnių, yra patraukli tuo, kad tai – „už ekranų“, „už viršelių“. Virtualios arba popierinės tiesos neįpareigoja ir, neretai, „supranta“ jautrius paauglius, nes nieko iš jų nereikalauja – tik pasyvaus sėdėjimo. Bet paauglys, kuris dar tik ieško savęs, savo asmenybės identiteto, negali suvokti ir pažinti tos informacijos, kuri reikalinga jo asmenybės pozityviai brandai. Neadekvačiai suprastos ir įvertintos medijų informacijos pagrindu formuojasi patirtis, kuri gali daryti neigiamą poveikį paaugliui. Atsiranda uždaras ratas: individas ieško to, kas jam kenkia. Jeigu paauglys nesugebės rasti atsakymo, psichologiškai gali tarsi „užstrigti“ šiame amžiaus tarpsnyje, taip ir neišgyvenęs iki galo krizės, kuri liks amžina jo gyvenimo krize. Išgyventa ir užbaigta paauglystės krizė, kurios metu ieškomas ir randamas savasis Aš, atveria duris į pasaulį, jo pažinimą, sugebėjimą džiaugtis ir atvirkščiai.

Paauglystės bruožų specifiškumas pagal lyties faktorių

Paauglystėje ir mergaitės, ir berniukai yra užsiėmę socialiniu veikimu ir socialiniu „eksperimentavimu“: jie mokosi suaugusiųjų elgesio, perima jų požiūrius, vertybes, pradeda elgtis kaip suaugusieji. Tačiau lyties veiksnys išryškina mergaičių ir berniukų specifinius paauglystės tarpsnio bruožus, kurie yra svarbūs paauglių medijinės patirties būklei.

Mergaitės. Paauglės mergaitės fiziškai bręsta sparčiau. Todėl ypač aktuali mergaitėms paauglystėje yra išvaizda, turinti įtakos jų savivertės pajautimo mažėjimui. Įvairių sričių mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad daugelis mergaičių yra nepatenkintos savo svoriu bei išvaizda, todėl ir valgymo sutrikimais (anoreksija ir bulimija) daugiausia serga paauglės mergaitės. Tačiau šių problemų ašimi nėra vien tik aktyvus mergaičių fizinis brendimas. Medijų (interneto, televizijos, spaudos ir kt.) informacijos gausa apie „gražuoles“, „idealų svorį“, „grožio etalonus“ daro neigiamą poveikį paauglių mergaičių savo kūno vertinimui. Paauglės siekia „ekraninių ir žurnalinių idealų“ formų netgi drastiškomis priemonėmis – žalodamos savo kūnus ir psichiką dietomis, badu, dideliais fiziniais krūviais. Tobulų kūno formų siekimas sietinas ir su mergaitėms ypač būdingu egocentrizmu. Jos, būdamos viešoje vietoje, mano, kad visų dėmesys nukreiptas į jas, todėl nori atrodyti patraukliai. Mergaičių „AŠ“ vaizdas labiau susijęs su patrauklumu, o jo formavimosi pagrindas yra tarpasmeniniai santykiai, padedantys atskleisti jų patrauklumą. Paauglystės laikotarpiu mergaičių „Aš“ vaizdas yra negatyvesnis už berniukų, bet stabilesnis.

Psichologo E. Eriksono manymu, mergaičių veikla labiau orientuoja į „vidinę erdvę“ (šeimą, mažas draugių grupeles ir pan.), tačiau gana anksti pradeda formuotis mergaičių savo lyties suvokimas ir priėmimas – tapatinimasis su savo lytimi. Medijų tekstų informacijoje jos ieško atsakymų į joms rūpimus klausimus, susijusius su meile, draugyste, tarpusavio santykių problemomis. Mergaitės labiau negu berniukai linkusios kurti mažas, išskirtinas, labai integruotas grupes, o draugystei būdingas socialinis pasitenkinimas ir abipusis artimumas. Pasirinkusios drauges, jos daugiau dėmesio kreipia į socialinę padėtį ir daugiau laiko praleidžia su draugėmis. Mergaičių draugystė tvirtesnė, jos stengiasi būti lojalesnės ir išlaikyti paslaptis, nori būti panašios viena į kitą, tarpusavio santykiai yra atviresni. Tačiau mergaičių draugystei būdingas emocionalumas. Jos labiau linkusios išgyventi pavydo jausmą ir baimę būti atstumtomis. Neretai patyrusios šiuos jausmus paauglės „įninka“ į meilės romanų skaitymą, besaikį romantinių filmų žiūrėjimą arba leidžia laiką prie interneto ieškodamos bendraminčių, nes mergaičių socializacijai būdingas artimumo ir priklausomybės siekimas.

Berniukai. Berniukai savo veiklą orientuoja į „išorinę erdvę“ – mėgsta pasinerti į nuotykių pasaulį, realizuoti save „matomoje“ veikloje. Taigi, ir medijų informacija, kurią renkasi paaugliai berniukai, yra orientuota į nuotykius, veiksmą, kovą su pavojais. Medijinę patirtį jie yra linkę kaupti stebėdami, skaitydami ar klausydamiesi „vyriškumo pamokų“. Jie ypač aktyviai gina savo vyriškumą ir bijo visko, kas gali šį įvaizdį sumažinti. Berniukai orientuojasi į tam tikrą vyro idealo turinį – „tikras vyro savybes“: jėgą, valią, drąsą, ištvermę, ištikimybę draugystei ir draugams. Vyriškumo savybės lemia berniukų interesus ir mėgstamus užsiėmimus, paprastai susijusius su sportu. Lėčiau fiziškai bręstančių berniukų socialinis statusas tarp bendraamžių yra žemesnis, jie patiria nevisavertiškumo kompleksą, priklausomybės jausmą. Tuomet tokie paaugliai užsisklendžia savo pasaulyje ir „paguodos“ ieško virtualiame pasaulyje (internete, televizijoje, geriausiu atveju – knygose).

Paaugliai berniukai savo medijinę patirtį orientuoja į „patarimus“, kaip tapti vyru, galinčiu įrodyti fizinę stiprybę. Tai sietina su berniukų „Aš“ vaizdu, priklausančiu nuo veiklos sėkmės ir efektyvaus kūno funkcionavimo, nes tapatinimasis su savo lytimi ne visuomet vyksta sklandžiai. Medijų informacija, kurioje gausu „šaunaus vyro pavyzdžių“ (muštynės, alkoholis, daug merginų, gerbėjų, gražios ir brangios mašinos, gaujų karai ir pan.), daro neigiamą poveikį medijinei paauglių berniukų patirčiai. Negebėdami adekvačiai vertinti medijų informacijos, jie integruoja negatyvius „televizinius“ ar „internetinius“ pavyzdžius realybėje. Taigi, paaugliai berniukai ir draugus renkasi, atsižvelgdami į sportinius sugebėjimus arba ypatingus socialinius įgūdžius. Berniukų draugystė trunka ilgiau negu mergaičių ir yra pastovesnė, o draugiškumas išryškėja didesnėse grupėse, bendroje veikloje.

Vadinasi, paaugliai (berniukai ir mergaitės) medijų tekstuose, jų turinyje gali pažinti kitokį, naują pasaulį, perimti žmonių santykių ir jausmų patirtį, kuri dar yra nepasiekiama. Žinios ir smalsumas – paauglio ypatybės, kurios skatina juos domėtis ypač tais dalykais, kuriuos slepia suaugusieji, nes draudimai uždega smalsumą ir aktyvumą.

Medijų informacija tampa „nedraudžiama zona“, kurioje vyksta aktyvus kognityvinės ir emocinės patirties perdavimas. Medijų tekstai (filmai, interneto svetainės, knygos, žurnalų straipsniai) – ne tik objektyviai, bet ir subjektyviai, paaugliams yra gyvenimo ir žmonių pažinimo priemonės, savotiškas būdas, leidžiantis pažvelgti į įvairias realaus gyvenimo puses, pasinerti į fantazijų ir svajonių pasaulį, žmonių santykius. Sąveikaujant su medijų informacija, paaugliams formuojasi nauji suaugusiojo veiklos ir savęs vertinimo kriterijai. Medijų siužetai yra šaltiniai, iš kurių paaugliai sužino apie jausmų sudėtingumą, jų vietą žmogaus gyvenime.

Lygindami medijų herojus su savimi, analizuodami jų poelgius, ieškodami pavyzdžio personažuose, paaugliai formuoja savo įvairių savybių vertinimo kriterijus, asmenines vertybės. Medijų informacijos turinio nagrinėjimas paaugliui tampa ne tik kognityvinės, bet ir emocinės patirties kaupimo šaltiniu. Kognityvinė (pažintinė) patirtis – paauglių intelekto plėtotė, kuriai reikalinga informacija ir žinios. Emocinė patirtis – paauglių aukštesniųjų jausmų (vertybių) išgyvenimai turimos ir gautos patirties pagrindu. Emocinės patirties plėtotė taip pat susijusi su individo intelektu. Vertinimai, nuomonės, požiūriai formuojasi per asmens intelektualinius santykius ir integruojasi su emocine patirtimi.

Paauglio pažintinė raida

Paauglystėje svarbu platesnių interesų brandinimas bei ateities planų kūrimas. Paauglio kognityvinės raidos ribos peržengia formalaus mokymo rėmus – atsiranda kitokių, su tiesioginiu mokymusi nesusijusių, žinių poreikis, kuris tenkinamas savišvietos keliu. Neretai paauglius vilioja kūrybos, pažinimo procesas, o jų pagrindu aktyviai vystosi intelektas, žinios (kokioje nors srityje ar net keliose), kurios yra gilios, daug aprėpiančios. Šiuolaikinėje visuomenėje paaugliai turi plačias kognityvinės raidos erdves: medijos (visų rūšių), muziejai, bibliotekos, teatras ir t. t. Medijų pranešimais gaunama patirtis daro poveikį paaugliui mėgdžiojant tai, kas „populiaru“.

Žinių troškimas ir smalsumas – paauglystės ypatybės, lemiančios kognityvinę raidą. Paauglystės periodu ima formuotis gyvenimo perspektyva, idealai, profesiniai ketinimai, suvokiant savo žinių, kultūros trūkumą. Todėl paauglio pažintinio aktyvumo pagrindu tampa nepasitenkinimas savimi ir siekimas įgyvendinti tai, kas sumanyta. Paauglys, keldamas sau užduotis, krypsta į konkrečią veiklą, o mokymasis įgyja asmeninę prasmę bei virsta savarankišku mokymusi, kuris siejamas ne tik su formaliuoju mokymusi mokykloje. Tam įtakos turi ir tai, kad paauglys, pasiekęs formalaus operacinio mąstymo stadiją, gali įsivaizduoti savo ateitį, apsvarstyti realiai egzistuojančias socialines problemas. Plėtojantis paauglių mąstymo gebėjimams, tobulėja jų socialinis supratingumas ir moraliniai sprendimai. Įvairius tikrovės ypatumus, pateikiamus medijų tekstuose ir jų turinyje, paaugliai perima mąstydami, įsivaizduodami. Jie kuria gyvenimo situacijas, remdamiesi tuo, kas sužavėjo, ką pamatė, perskaitė, išgirdo, ir grindžia perspektyvas savo medijine patirtimi (kognityviniu aspektu).

Paauglio mąstymas orientuojasi į intelektualines operacijas ir jų valdymą. Tikrovė analizuojama operuojant hipotezėmis bei sprendžiant intelektualias užduotis. Tačiau šiame amžiaus tarpsnyje imama abejoti visais autoritetais ir tiesomis, kuriomis ankščiau paauglys tikėjo. Sugebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, leidžia jam būti idealistu ir visuomenės reformatoriumi. Paaugliai mėgsta kurti didžiules, idealizuotas visuomenės, religijos, filosofijos sistemas, manydami, kad tik įgyvendinus jų idealistinę pasaulio sistemą, pasaulis taps geresne vieta gyventi. Medijų informacija leidžia paaugliui pasinerti į tokį pasaulį, kuris atitinka jo su(si)kurtą pasaulį, todėl daug laiko praleidžiama prie interneto ar televizijos ekranų, žurnalų, knygų, atsiribodami nuo realybės.

Ypač ryškus paauglystės bruožas – maksimalizmas. Paauglio „Aš“ gimimo procese grįžta naujagimio trapumas, kraštutinis jautrumas tam, ką apie jį galvoja aplinkiniai, ką apie jį kalba, kaip jį priima jam svarbūs žmonės. Paauglystėje kyla poreikis pažinti save, domėtis ir mąstyti apie save. Paauglys nori ir tikisi žmonių reakcijos į jį ir kartu, ieško vienatvės, neretai jaučiasi nesaugus, todėl savo žinias apie pasaulį, gyvenimą, žmones ir jam rūpimas problemas, kaupia savarankiškai – iš medijų tekstų turinio. Medijinė informacija neretai nėra adaptuota paaugliams, jų pozityviai kognityviniai raidai. Netgi priešingai. Paaugliai, negebėdami analizuoti, kritiškai vertinti medijų pranešimų, gauna tik fragmentiškus, stereotipinius gyvenimo, realybės atvaizdus.

Emocinis aspektas

Emocijos paauglystėje atlieka veiklos skatinimo, reguliavimo ar koregavimo funkcijas – tampa ypatinga santykio su pasauliu stimuliavimo bei išraiškos forma. Paauglio emocijos fiksuoja išorinių aplinkybių pokyčius, vertina ir derina juos su vidinėmis galiomis. Sociumas, jame tekantys informacijos srautai, daiktai, reiškiniai, kuria skirtingas emocijas, kurias išgyvena paauglys. Jis dar negali pažinti ir tinkamai įvertinti savo emocijų, su jomis susijusio elgesio ir jo pasekmių, nes suaugusiųjų pasaulis atrodo, kaip kita galaktika, o kontaktas su juo labai sudėtingas.

Paauglys trokšta būti suprastas, nori išsikalbėti, pasidalinti savo išgyvenimais. Neretai jam sunku rasti žodžius, kuriais galėtų nusakyti, ką išgyvena ir patiki savo emocinius išgyvenimus tiems, kurie su juo kalbasi kaip su sau lygiu, kaip dvi asmenybės, du pasauliai. Jei neranda „pašnekovo“ – užsisklendžia savyje, emocijas išgyvena virtualiame pasaulyje... Vertybės, kurias paauglys pats atranda arba pasirenka, stebėdamas žmones, kuriems sekasi, skaitydamas apie juos internete, knygose, žiūrėdamas filmus ir t. t. tampa patirtimi, padedančia apsispręsti, renkantis ir svarstant įvairias savo galimybes, leidžiančia siekti išbaigto identiteto ir vidinės harmonijos. Taigi, paauglystėje ypač svarbi medijų tekstais gauta medijinė patirtis emociniu aspektu. Į savo emocijas, kurios dažnai būna prieštaringos ar neatitinka visuotinai priimtinų, paauglys žvelgia kaip į kažką unikalaus. Esminė emocijų savybė – santykis su objektu, rodantis kaip paauglys vertina, išskiria aplinką, reiškinius ar situacijas, akcentuoja jų svarbumą.

Pabaigai

Paauglių medijinė patirtis – atvira ir lengvai pažeidžiama. Asmenybė, kuri ieško savo identiteto, emocinio saugumo ir turi peržengti fizinio, psichinio, socialinio vystymosi „slenksčius“, neretai, medijų informaciją priima su betarpišku pasitikėjimu. Tos informacijos raiška paauglio asmenybės plėtotei, susijusi ne tik su pozityviais, o dažnai, netgi, negatyviais medijinės patirties aspektais. Todėl ypač svarbu, kad šiame amžiaus tarpsnyje individai būtų ruošiamos informacijos srautų priėmimui, suvokimui ir refleksijai, gebėtų kritiškai mąstyti ir vertinti informacijos srautų turinį. Vadinasi, geriausia, ką mes galime suaugusieji padaryti – mylėdami ir priimdami paauglystės žaidimo taisykles, ugdyti jų kritinį mąstymą ir skatinti individualumo raišką. „Galite stengtis būti kaip jie, bet nesistenkite padaryti juos panašius į save... Gyvenimas neina atgal ir nesilaiko įsikibęs vakarykštės dienos... (K.Gibran).