Istorinis vaikystės pripažinimo delsimas susijęs su komunikacine viduramžių aplinka. Suvokimas, kad vaikas nėra vien mažas suaugęs žmogus, atėjo su spaudos atsiradimu ir raštingumo augimu. Iki tol vaikas į suaugusiųjų gyvenimą socializuodavosi tuomet, kai išmokdavo kalbėti ir suprasdavo esminius visuomeniniams darbams reikalingus žodžius. XXI a. pradžioje informacinės erdvės galimybės vėl trina vaikystės sąvoką, blukina ir naikina ją. Ar grįžtame į viduramžius? Mintimis apie tai dalijasi dr. Rosita UZNIENĖ, Klaipėdos universiteto Komunikacijų katedros lektorė.

 

 

„Visi mes ateiname iš savo vaikystės“– pirmoji mintis, kuri mane aplankė renkant mintis ir faktus šiam straipsniui. Šie A. de Sent Egziuperi žodžiai tiksliai iliustruoja vaikystės amžiaus integracijos į ateitį perspektyvas. Norėčiau pateikti šiek tiek faktų apmąstymams apie vaikystę ir kontekstą, kuriame vyksta didieji informacijos amžiaus, naujųjų technologijų iššūkiai. Pabrėžiu, kad šios mintys – tik mano siekis kiekvieno sąmoningo ir mąstančio žmogaus širdyje suvirpinti (galbūt jau nutilusią) stygą – vaikystės neblunkančių spalvų muziką. Kodėl reikia apie tai kalbėti ir diskutuoti? Todėl, kad turime pažvelgti tiesai į akis ir paklausti: ar išliks vaikystės spalvos šiandieninių medijų paletėje? ...

Deklaruodami apie pažangą, tvarumą, darnią plėtrą valstybėje ir už jos ribų, „didieji žmonės“ akcentuoja pirmiausia ekonomiką ir finansus. Kai kurie net drąsiai ir viešai teigia, kad pedagogika – ne mokslas, juo gali užsiimti bet kas... Kiekviena save gerbianti valstybė yra labai atidi švietimo, šeimos ir vaikystės politikos atžvilgiu. „Ten, kur gyvena laimingos mamos ir laimingi vaikai – valstybė klesti...“, – nepamenu kieno šie žodžiai, bet jie taikliai iliustruoja valstybės sėkmes ir nesėkmes.

Pritardamas šiai minčiai, lordas Richard‘as Layard‘as, Londono ekonomikos mokyklos dėstytojas, laikraštyje „Financial Times“ pabrėžia: „Norėdami į gerą pakeisti visuomenę ir atkurti tarpusavio pasitikėjimą, privalome pradėti nuo mokyklinio suolo, jeigu ne anksčiau”, o didis pedagogas Janusz‘as Korczak‘as siūlo sprendimą: „Ištaisyti pasaulį – vadinasi ištaisyti ugdymo sistemą“. Gali kilti klausimas – kuo čia dėtos medijos, informacijos priemonės ir jų sistema, juk švietimas, pedagogika, šeima, vaikų ugdymas – viskas funkcionuoja savo kryptimi? Argumentas paprastas – viskas, kas vyksta ir egzistuoja visuomenėje – susieta matomais ir nematomais ryšiais. Kad būtų aiškiau ir suprantamiau, pateiksiu keletą istorinių faktus apie vaikystės sampratą, kurių, galbūt, nežinojote…

Vaikai – maži suaugusieji

Šiuolaikinis psichologijos ir pedagogikos mokslas vaikystės amžių apibūdina kaip laikotarpį nuo 1 iki 11–12 metų. Vaikystė dar skirstoma į tarpsnius, kuriems būdingi psichosocialinės ir fizinės raidos ypatumai: ankstyvoji vaikystė (1–3 m.), pirmoji (4–7 m.), antroji arba vėlyvoji (nuo 8 iki11–12 m.). Tačiau vaikystė – tai ne vien biologinė kategorija, bet ir visuomenės raidos kūrinys. „Vaikystės“ sąvokos genezė įdomi ir, svarbiausia, – istoriškai susieta su… komunikacijos priemonių raida…

Vaikystės idėjos/sąvokos gimimas – vienas didžiausių ir žmogiškiausių Renesanso amžiaus pasiekimų. XVI a., suklestėjus mokslui, religinei laisvei, vaikystė susiformavo kaip socialinis principas ir psichologiškai nulemta struktūra. Iki tol niekas nemanė, kad šešiamečiai ar septynmečiai kuo nors iš esmės skiriasi nuo suaugusiųjų. Vaikų kalba, apranga, žaidimai, darbas ir teisės nesiskyrė nuo suaugusiųjų. Iki XVI amžiaus nebuvo knygų nei apie vaikų auginimą, nei apie motinystę. XIII ar XIV amžiaus tapybos paveiksluose vaikai vaizduojami kaip maži suaugusieji – išskyrus mažą ūgį, nėra jokių išorinių požymių, kuriuos paprastai siejame su vaikyste. Paveiksluose aiškiai atsispindi visuomenės psichologinis ir socialinis vaikų statuso suvokimas. Jie neturėjo savojo vaikystės pasaulio, žaislų, drabužių ar tik vaikams skirtų pasakų – jie naudojosi visu tuo, kuo naudojosi suaugusieji. Paveiksluose (pvz. P. Bruegelio) vaikai nešvankiose kaimo šventėse valgo ir geria kartu su suaugusiais – apsupti įkaušusių vyrų ir moterų, kurie, akinami nežaboto geismo, mėgina apsikabinti.

Knygoje apie XIV amžių „Tolimasis veidrodis“ akcentuojama, kad vaikai nuo septynerių metų amžiaus laikomi lygiaverčiais asmenimis su suaugusiais. Knygos autorė Barbara Tuchman svarsto, iš kur tokios ankstyvos vaikų integracijos į suaugusiųjų pasaulį priežastys. Jos nuomone, dauguma vaikų gyveno trumpai, jų mirtingumas buvo ypač didelis. Vaikai suaugusiuosius domino ekonominio naudingumo aspektu – kaip darbo jėga, o charakterio ir proto išskirtinumas, šio amžiaus periodo autentiškumas, suaugusiuosius domino mažiausiai.

Komunikacijos tyrėjas N. Postman pabrėžia, kad istorinis vaikystės pripažinimo delsimas susijęs su komunikacine viduramžių aplinka. Dauguma žmonių nemokėjo skaityti ir jiems nereikėjo šio sugebėjimo. Vaikas į suaugusiųjų gyvenimą socializuodavosi tuomet, kai išmokdavo kalbėti ir suprasdavo esminius visuomeniniams darbams reikalingus žodžius. O toks komunikacijos lygis pasiekiamas septintais gyvenimo metais, kurie ir buvo riba, skirianti vaikystę nuo suaugusiųjų pasaulio.

Katalikų Bažnyčia taip pat pritarė, kad septynerių metų amžiaus žmogus jau supranta blogio ir gėrio skirtumą ir yra protiškai subrendęs. Taigi, vaikai, lygiai kaip ir suaugusieji, buvo baudžiami už vagystę arba žmogžudystę. Viduramžiais nebuvo nieko panašaus į pradinį mokymą – nebuvo pakopos tarp ankstyvosios vaikystės ir suaugusiojo žmogaus amžiaus.

Vaikystė gimsta su spauda

XV a. vidurys tapo reikšmingu posūkiu istoriniuose labirintuose. Jį lėmė 1450 metais J. Gutenbergo sukurta spausdinimo mašina – inovacija, kuri iškėlė naują žmonių kategoriją – vaikus. Kitaip tariant, vaikystė atsirado todėl, kad knygų spausdinimas inicijavo ir suteikė dinamikos skaitymo ir rašymo plėtrai. Išradus knygų spausdinimą, Europos kultūra mažiau kaip per šimtmetį tapo skaitymo kultūra, o tai naujai apibrėžė suaugusiojo sąvoką. Suaugusiuoju galėjo būti tik tas, kuris mokėjo skaityti. Kadangi skaitymas yra nesąmoningas refleksas, taip pat kaip ir atpažinimo procesas, įprotis turi būti suformuotas tokiame amžiaus tarpsnyje, kai smegenys ima „disponuoti“ šnekamąja kalba – vaikystėje (6-7 metų amžiuje). Suaugęs žmogus, kuris skaityti mokosi jau pasibaigus šnekamosios kalbos formavimuisi, retai kada tampa įgudusiu skaitytoju. Taigi, XVI amžiuje vaikams teko mokytis būti suaugusiais, įgyjant skaitymo ir rašymo įgūdžių.

Jeigu 1480 metais Anglijoje buvo 34 mokyklos, tai 1660-ais jų buvo daugiau kaip 150 – po mokyklą kas dvidešimt kilometrų. Steigiant mokyklas, jaunus žmones neišvengiamai imta vertinti kaip ypatingą kategoriją, kuri savo protu ir charakteriu skiriasi nuo suaugusiųjų. Kadangi mokykla turėjo rengti skaityti ir rašyti gebančius suaugusiuosius, jaunoji karta laikyta ne mažais suaugusiaisiais, o kažkuo kitu – nesuformuotais arba neišsimokslinusiais suaugusiaisiais. Prasideda nauja era – žmogaus vystymosi etapų tyrinėjimas, kurio kontekste išryškėja ir vaikystė – periodas, turintis autentiškus ir svarbius, fizinius bei psichinius procesus. Vaikystė tampa tiltu, jungiančiu kūdikystę ir suaugusio žmogaus amžių.

Atgal į viduramžius

Per pastaruosius beveik keturis šimtmečius plėtojome ir tikrinome vaikystės sampratą; sukūrėme ir tobulinome vaikų ugdymo institucijas, suteikėme vaikystės periodui ir vaikams išskirtinumo ir grožio pavidalus. Kuriuo keliu einame XXI amžiaus pradžioje, kuomet informacinės erdvės galimybės ištrina vaikystės sąvoką, blukina ir naikina gražiausias jos spalvas..? Ar suvokiame, kad paviršutiniški ir lėkšti TV šou, įtikinamai parinkti šiurpinantys faktai apie realybę (su visomis kraujo, sekso ir kitomis smulkmenomis), interneto prieigos, kuriose pikantiški sekso technikos patarimai prieinami kiekvienam, gebančiam įsijungti kompiuterį ir atlikti kelis nesudėtingus „žingsnius“, grąžina vaikystę į viduramžius...

Ar galime šiandiena pripažinti, kad, deja, nesugebame susitvarkyti su informacijos gausa ir medijų galimybėmis, negebame priimti sprendimų, kurie padėtų tinkamai ir efektyviai valdyti informacijos srautus, kurie mūsų vaikus tolina nuo vaikiškų knygų ir pasakų, kūrybingų žaidimų realybėje. Kiekvienas septynmetis, o gal net penkiametis ar šešiametis gali be lengvai patekti į suaugusiųjų pasaulį. Ir kaip giliaisiais viduramžiais dalyvauti jame nors ir virtualiai.

Televizija. Komerciniuose kanaluose, geriausiu laiku (18-22val.), vadinamuoju „šeimos laiku“, kuomet ir reklamos brangiausios ir auditorija gausiausia, rodomi abejotinos vertės realybės šou, pokalbių laidos, kuriose „rimti“ dėdės“ ir „solidžios“ tetos, negailėdami vienas kito, pliekiasi ir demonstruoja šalies „elito“ kultūrą... Gyvenimo būdo laidos apie barakudas ir sėkmingus verslininkus, kur atvirai pateikiami vertybes menkinantys receptai. „Muilo operos“, kur Marinos ir Marijanos myli ir kerštauja...

Siekiant išsiaiškinti vaikų informacinius poreikius, buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 11-12 m. vaikai. Nustebino rezultatai – vaikai nežinojo svarbiausių savo šalies istorijos faktų, kurie pateikiami per pamokas 5-6 klasėje, bet puikiausiai prisiminė savo mėgstamų serialų herojų vardus ir svarbiausius įvykius...

Tas nenumaldomas vaikų noras tapti suaugusiomis merginomis ir vaikinais, išbandyti suaugusiųjų „privilegijas“: seksą, alkoholinius gėrimus, tabaką ir t. t. yra skatinamas (netiesiogiai) ekranuose (taip pat mergaitėms skirtuose žurnaluose), pateikiant seksualumą kaip išskirtinę savybę ir pranašumą, įkaušusio jaunimo „kietumą“... Formuojami stereotipai – seksualumas, kūno kultas. Šaipomasi iš protingų ir kitaip atrodančių ar mąstančių jaunų žmonių... Tai nenoras tobulėti, žemųjų instinktų lyderiavimas...

Internetas. Kompiuteriniai žaidimai. Mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad daugiau 70 proc. 7-12 m. vaikų naudojasi internetu. Dažniausiai šio amžiaus vaikai lankosi žaidimų, pokalbių bei pažinčių interneto svetainėse. Tyrėjai pastebi tendenciją, kad nuo 14 metų amžiaus mažėja susidomėjimas kompiuteriniais žaidimais, bet išauga informaciniai poreikiai, susiję su pažinčių svetainėmis. Šis faktas koreliuoja su paauglystės amžiaus psichiniais bei fiziniais raidos ypatumais. Pornografiniai puslapiai populiariausi tarp 15–18 m. amžiaus delinkventinio jaunimo, tačiau tokia informacija pasiekiama ir 11–15 metų vaikams.

Seksualinio bei žiauraus turinio (apie katastrofas, sužalojimus) interneto puslapiai vaikų įvardijami kaip labiausiai juos gąsdinantys, tačiau analogiško žiaurumo kompiuterinius žaidimus žaidžia daugiau 70 proc. vaikų. Populiariausi tarp Lietuvos vaikų žaidimai (pagal Visos Europos žaidimų informacijos sistemos PEGI reitingavimo sistemą) priskirtini smurtinio turinio kategorijai. Pats populiariausias vaikų žaidimas – ,,Grand Theft Auto III”, kurį PEGI rekomenduoja tik suaugusiems. Jis Jungtinėse Valstijose įtrauktas į žiauriausio smurtinio turinio žaidimų dešimtuką. Deja, pasiekti šį ir kitus smurtinius žaidimus, labai paprasta, tad juos žaidžia net septynmečiai.

Kitas iškalbingas faktas – įrašiusi paieškos sistemoje „kompiuteriniai žaidimai vaikams iki 5 metų“, gavau 68 tūkstančius rezultatų... Arba informacinės technologijos „suvalgys“ mūsų žmogiškąjį pradą, arba mes išmoksime technologijas valdyti ir jomis protingai naudotis.

Visai neseniai Didžiosios Britanijos parlamentarai svarstė įstatymo projektą, susijusį su nauja žaidimų reitingavimo skirtingo amžiaus vaikams sistema. Kompiuterinių žaidimų amžiaus reitingų nustatymu šioje šalyje nuo šiol užsiims Video standartų taryba – VSC (Video Standards Council), kuri naudosis gerai žinoma europine PEGI sistema. VSC galės uždrausti platinti šalyje tuos žaidimus, kurie, jos manymu, žalingi ir nepriimtini. Už nesankcionuotą žaidimų, kurie priskirti 12 metų amžiaus ir vyresniems asmenims, pardavimą mažmeninės prekybos taškuose, bus galima traukti baudžiamojon atsakomybėn.

Mūsų parlamentarams dar toloka iki tokių problemų gvildenimo. Šalyje, deja, nėra medijinio ugdymo. Tėvai nežino ar neįvertina pavojų ir grėsmių, kurios slypi po „nekaltomis“ laidų idėjomis arba kompiuterinių žaidimų scenarijuose, nesuvokia jų poveikio bręstančiai asmenybei. Todėl Lietuvoje reikia suformuoti ir įgyvendinti informacijos sklaidos politiką (ne popieriuje ir kalbose, o realybėje), ypač akcentuojant informacijos ir nepilnamečių santykį. Reikia mokyti ne vien vaikus, bet, pirmiausiai, pedagogus, tėvus. Negalima palikti be dėmesio ir teisinės bazės, reguliuojančios žiniasklaidos veikimo ir valdymo mechanizmus.

Sveikas protas, logika, konstruktyvūs veiksmai turi sugrąžinti vaikystę į realybę, ten, kur gyvena pasakos, žaislai, šiltas ir jaukus bendravimas su bendraamžiais bei tėvais... Tegul vaikystės spalvos neblunka, o ryškėja medijų paletėje, juk gyvename plačioje informacinėje erdvėje, kurioje reikalinga tik elementari socialinė, teisinė, edukologinė, kultūrinė ir ekologinė tvarka.

O pabaigai dar viena mintis: „Štai kokia mano paslaptis. Ji paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis...“ (A. de Sent Egziuperi).