Tuo metu, kai Europos Sąjunga suka galvą, kaip efektyviau ugdyti bendrijos gyventojų žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumą, Lietuva eina savaiminiu medijų pažinimo keliu, laikydama tai kiekvieno asmeniniu ir valstybės autoritetų dėmesio nevertu reikalu. Ar tokia situacija toleruotina? Kiek prarandame pasirinkę savamokslių kelią? Apie medijų raštingumo svarbą asmeniui ir demokratijai kalbamės su Vilniaus universiteto Švietimo politikos centro vadove ir Edukologijos katedros vedėja prof. dr. Lilija DUOBLIENE.

 

Gyventojai vis aktyviau naudojasi kompiuteriu ir internetu. Naujos skaitmeninės technologijos sudaro galimybę beveik kiekvienam dalyvauti mainų, sąveikos ir kūrybos erdvėje. Vartotojai gali savarankiškai kurti savo turinį, keisti kito sukurtą turinį ir t. t. Ar tai jau ir yra naujoviškas dalyvavimas pilietiniame gyvenime?

Gal būt galime tai pavadinti lengvesniu dalyvavimu visuomeniniame, bet ne pilietiniame gyvenime. Pilietiniame gyvenime dalyvauti taip pat turi atsirasti atitinkamas raštingumas. Juk internetą dauguma naudoja visai kitais tikslais: pasipuikuoti ar skleisti savo kūrybą, o gal kitų kūrybą, diskutuoti, dalintis patarimais, kritikuoti, bet visa tai turi kitus konkrečius, o ne pilietinius tikslus. Be abejonės, tokie tinklai atveria daugiau galimybių dalyvauti ir pilietiniame gyvenime. Juk taip žmonės mobilizuojasi įvairioms akcijoms, streikams (studentų streikai ir universiteto užėmimas Vienoje, protestuojant prieš aukštojo mokslo masifikavimą ir marketizavimą), gal net revoliucijoms (prisiminkime Egiptą). Galų gale pastarieji politiniai-pilietiniai įvykiai Lietuvoje, reikalaujant teisingumo, organizuojami didžia dalimi internetinėje erdvėje, o ką jau kalbėti apie įvairias peticijas, raštus įvairiausiais kultūriniais klausimais.

Internetinė erdvė leidžia rastis kitokiam pilietiškumui ir aktyvumui, pavyzdžiui, pilietiniam masiniam veiksmui be lyderio, demokratijai, kurioje kiekvienas gali pridėti savo potėpį (klausimą, reikalavimą, kritinę pastabą) prie bendro pilietiškumą reiškiančio teksto. Tai nauji fenomenai, kuriuos kartais galime traktuoti ir kaip savitą demokratijos raišką. Visiems gerai žinomas wikipasaulis, apie kurį sakoma, kad jis pateikia iškreiptų veidrodžių realybę, nes rašytojas yra nežinomas, pataisantis savaip, papildantis. Kita vertus, tai gana gyva, nes procesas vyksta nuolat. Produktas yra kintantis, o pagal tai, kaip jis kinta, galima analizuoti socialinę kaitą. Tai vertinama nei gerai, nei blogai, tiesiog kitaip. Reikia išmokti su tuo gyventi. Be to, įvairios dalyvių grupės tinklus naudoja gana skirtingai. Įdomu stebėti, kaip vyresnioji karta naršo facebook‘e ir kaip tai daro jaunimas. Vyresnioji karta diskutuoja, įkėlinėja įdomias nuotraukas, smalsauja, ką kiti įkėlė, tarsi varto senolių fotoalbumą, o jaunoji – gyvena nuotrupų, susikurtų tapatumų kultūroje, žaidžia netikros erdvės žaidimus. Ir jiems tai natūralus keliagubas gyvenimas. Kitoks gyvenimas. Ar tai galima pavadinti nauja demokratijos raiška? Manau, kad dauguma tinklų yra greičiau naujoji komunikacija, nei demokratija.

Medijų raštingumas ir tarpkultūrinė komunikacija... Naujosios medijos ir tradicinis ugdymas... Kas gimsta šiose sankirtose?

Šiose tarpkultūrinės komunikacijos ir medijų sankirtose gimsta nemažai naujų hibridų. Tarp jų originalūs ir genialūs materialiniai ir dvasiniai kūriniai, kartais visai paprasti, bet žmogiški, šilti santykiai, nors be abejonės gali būti ir konfliktų, prievartos, paniekinimo. Internetinė ir kita skaitmeninė erdvė kultūrinei komunikacijai yra labai dėkinga. Čia galima rasti būdą, kaip susikalbėti su kitos kultūros žmogumi, o ypač tuomet, kai tiesiogiai tai padaryti labai baugu, ar dėl kokių kitų kliūčių neįmanoma kontaktuoti, pavyzdžiui, atstumai, sunkiai pasiekiamos vietovės. Drovus jaunuolis gali susipažinti ir bendrauti su mergina, kalbėtis skirtingose pasaulio šalyse gyvenantys tėvai ir jų studijuojantys vaikai, skirtingomis kalbomis kalbantys, bet vaizdus naudojantys draugai. Čia galima greičiau pažinti kitą kultūrą, paneigiant stereotipus apie ją. Kita vertus, medijos gali veikti ir priešingai – formuoti kultūrinius stereotipus, leisti apgauti kitą prisidengus svetimu ar išgalvotu asmeniu. Todėl labai reikalinga edukacija.

Tradicinis ugdymas negali atsispirti naujosioms medijoms, keičia savo kailį, tačiau negalima atmesti ir to, kad kuo ugdymas bus intensyvesnis, pagrįstas medijomis, tuo labiau bus vertinamas retas, bet gyvas santykis, tradicinė knyga ar pasakojimas. Tik, matyt, tai bus prabanga. Taip, kaip dabar yra branginamos ekologiškos morkos ar bulvės Vilniaus senamiesčio krautuvėlėje.

Medijų (žiniasklaidinis) raštingumas neretai suvokiamas vien kaip asmens įgūdžiai ir gebėjimai, leidžiantys jam jaustis saugiai medijų aplinkoje. Kaip Jūs apibūdintumėte medijų raštingumo vaidmenį ir reikšmę?

Klausimai apie medijų raštingumą, globalizaciją, masinę ir popkultūrą, vartojimą yra tos pačios eilės. Tai mūsų gyvenamojo laikmečio ypatumai ir sykiu kontekstas. Jame gimsta ir auga žmonės, kurie ateityje tokių klausimų neužduos, nes jiems tai bus kasdienybė. Tik šiandieninė karta, kuri auga stebėdama šių reiškinių atsiradimą ir spartėjimą, žinoma, kelia daugybę klausimų: kam? kaip? kodėl? kas toliau? Tyrinėja, siekia pažinti naujus reiškinius, tarp jų ir medijas, jų raštingumo ugdymą.

Mėginama įvertinti visas grėsmes, susijusias su naujosiomis žiniasklaidos technologijomis, konstruojančiomis asmenybę: greito vartojimo siūlymas, komercinė reklama, politinė paslėpta ideologija, amoralaus turinio informacija ir pan. Suprantame, kad reikia apsaugoti asmenį nuo pavojų, paaiškinti dalyvavimo tinkluose būdus ir principus, informacijos atrankos kriterijus, o kartu atskleisti kūrybines galimybes.

Ir nors būsimoji karta nekels su medijomis susijusių klausimų, kurie šiandien labai rūpi mums, nes medijų pažinimas ir informacijos atrankos įgūdis veikiausiai ilgainiui vis tiek atsiras (ugdysime jį ar neugdysime), tačiau apgalvotas, sisteminis žiniasklaidinio raštingumo ugdymas, aišku, padėtų tą procesą nukreipti tinkama linkme. Šiandien toks ugdymas yra labai reikalingas: visi informacijos srautai keliauja per medijas, į jų sferą persikelia komunikacija, studijos, darbas, verslas, politika, poilsis. Ilgiau laukti negalima, nes rytoj bus vėlu – užaugs karta savarankiškai įsisavinusi medijas, supratusi jų veikimo principus ir gudrybes. Tokia prielaida turėtų nuteikti optimistiškai. Bet praleidus vieną komunikacijos ugdymo raidos etapą, galime „užauginti“ daug sunkių pasekmių, kurias turės ilgai taisyti būsimos kartos.

Tai, kas anglakalbiame pasaulyje vadinama media literacy ir media education, lietuviškai galime versti kaip medijų raštingumą ir medijų raštingumo ugdymą. Tai, kad neturime aiškaus reiškinio apibrėžimo, tikriausiai nemažai pasako apie mus pačius ir santykį su medijų raštingumu?

Tiesą sakant, neįžvelgiu problemos. Dabar atsiranda daug panašaus pobūdžio terminų, kuriems sudėtinga rasti atitikmenis arba nėra paskatų jų ieškoti, pastebėjus, kaip lengvai šie terminai prigyja kitose kalbose ir šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, ir yra lengvai jaunosios kartos „perskaitomi“. Jei norime saugoti savo kalbą ir visais atvejais turėti vykusius atitikmenis, turime sukurti ne vieną komisiją, kuri svarstytų naująją terminiją, o tuomet dar užtikrinti tos terminijos sklaidą ir vartojimo priežiūrą taip, kad ji nepapiktintų, o būtų priimtina. Medijų raštingumui įvardyti ir ugdyti dar praeitame dešimtmetyje Romas Sakadolskis pasiūlė „Mokymo apie visuomenės informavimo procesus ir žmogaus teises bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams programą“ (2006 m.), kurioje pavartojo žiniasklaidos sąvoką vietoje medijų sąvokos. Šioje programoje pateikė ugdymo gaires, kurios yra panašaus pobūdžio kaip kitų šalių medijų raštingumo programose. Nors žiniasklaida ir medijos yra nevisai tą patį objektą žyminčios sąvokos (medijos ne tik skleidžia žinią, jos pratęsia mūsų galimybes ir turi daugiau funkcijų), tačiau ieškodami lietuviškų atitikmenų, kai kuriais atvejais galime naudotis ir tokiu atitikmeniu. Ar galėsime žiniasklaidinio raštingumo ugdymo terminą pritaikyti mokant kai kurių fotografijos, muzikos ar kino, kaip medijų, technikų, estetikos gudrybių – vargu. Toks mokymas liks už žiniasklaidos turinio ribų, nebent žiniasklaidos sampratą gerokai praplėsime.

Didesnis rūpestis šiandien yra tai, kad švietimo politikai iš viso neskiria dėmesio šiai problemai, nesvarbu kokiu terminu mes ją apibūdintume.

Europos Komisija priėmė politikos gaires, kuriose ragina ES valstybes didinti žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumą. Ką turėtų daryti Lietuva, eidama šituo keliu?

Nuostabu, kad Europos Sąjunga apie tai rimčiau prakalbo. Gal ir Lietuvos strategai sureaguos?! Mat Lietuvoje „apačios“ (turiu omenyje mokinius, jaunimą) labai lengvai perima naujoves ir jų įsisavinimo srityje gerokai lenkia strategus, švietimo politikus, o ką bekalbėti apie mokytojus. Švietimo politikai susigriebia tik tuomet, kai kokie nors autoritetai jiems pasako, pirštu akivaizdžiai parodo, ką turėtų daryti. Gaila, kad tik tuomet sukruntama, bet gerai, kad apskritai tai įvyksta.

Žiūrint į atotrūkį tarp savarankiškai žiniasklaidą pažįstančių Lietuvos mokinių ir dar iki šiol ją mažai pažįstančių mokytojų, tėvų, darosi nejauku. Neaišku, ką pirmiau pradėti ugdyti: kviečiama ugdyti mokinių raštingumą, bet akivaizdu, kad turime labiausiai pasirūpinti mokytojais ir tais, kurie šiandien prisiima atsakomybes dėl daugelio socialinių-kultūrinių procesų. Kiekvienas vienuoliktokas šiandien kur kas daugiau pasakys apie žiniasklaidos naudą ir žalą nei mokytojas, o gal net ir medijų specialistas. Galbūt situacija panaši visame pasaulyje, nors, žinoma, Vakaruose medijų ugdymo tradicijos yra kur kas gilesnės. ES vykdo daugybę projektų, yra nemažai dokumentų dėl žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo ugdymo.

Įsivaizduoju, kad problemos aktualumas tęsis iki tol, kol subręs ir viešame gyvenime visas pozicijas užims skaitmeninių technologijų karta. Tada ji bus atsakinga už socialinį-kultūrinį lauką. Visai tikėtina, kad tuomet tai taps savaiminiu dalyku ir šį aktualumą išstums jau kitas, susijęs su naujomis technologijomis, nauja komunikacija, mąstymo struktūravimu, propagandinėmis gudrybėmis.

O šiandien turime pirmiausiai sutelkti dėmesį į tuos, kurie bus atsakingi už šalies socialinę raidą – mokytojus, jaunus ir vyresnius švietimo bei kitų socialinių institucijų specialistus, neturinčius tokio raštingumo pagrindų, ir, žinoma, jaunimą, visų mokyklos lygių moksleivius.

Medijų raštingumo srityje esama įvairių teorijų ir praktikų. Kurios iš jų, Jūsų manymu, būtų aktualiausios Lietuvai, kaip jos derėtų su mūsų šalies sociokultūriniu kontekstu?

Jei laikysimės nuostatos, kad yra bent trys skirtingos ugdymo perspektyvos: medijų raštingumo, medijų kritinio raštingumo ir medijų meninio raštingumo, tai turiu prisipažinti, kad nemažai metų galvojau, jog geriausiai ugdyti kritinį medijų raštingumą. Tai yra kalbėti apie tai, kam tos medijos naudingos, kieno interesus gina, kas pasipelno, kuriai politikai ir ideologijai tarnauja. O medijų kaip kūrybinių galimybių ugdymas turėtų būti atiduotas meninio ugdymo specialistams. Šiandien manau, kad mums praverstų ir pirmasis – elementarusis, neutralusis medijų raštingumo ugdymas, suteikiantis pagrindus, ypač vyresniajai kartai. Jaunimui, matyt, iškart reikėtų kitų dviejų, nes jie pagrindus jau turi.

Koks medijų raštingumo ugdymo kelias būtų priimtiniausias/tinkamiausias Lietuvai? Kurių šalių pavyzdžių galėtume sekti?

Sunku pasakyti, kas mums labiausiai tiktų. Daugiausiai ugdymui savinamės iš britų. Amerikiečių medijų ugdymo tradicija yra senesnė, iš jų daugiau galėtume pasimokyti, bet jų problemos svetimesnės. Kita vertus, visose šalyse skiriasi mokyklos pagal tipus (privačios, valstybinės, profesinės) ir požiūrį į medijų raštingumo ugdymą. Lietuvoje ne vienus metus mokyklose buvo propaguojama Šiaurės šalių medijų mokymo tradicija, ypač filmų analizės. Gerai, kad tai vyko ir padarė įtaka mokytojams. Tai vis šioks toks pradžiamokslis. Bet jei ideologinių interesų persmelktoje ir dar vis monologiškai mąstančioje Lietuvos visuomenėje atsirastų kritinis diskursas – būtų nuostabu.

Praeitame dešimtmetyje Lietuva žengė žingsnį medijų raštingumo srityje, tačiau vėliau valstybė nebeskyrė šiam dalykui dėmesio. Nuo ko reikėtų pradėti norint išjudinti šios problemos sprendimą? Kokios institucijos (gal socialinės/profesinės grupės) turėtų imtis iniciatyvos?

Tikiu, kad po ES pareiškimų netruks ir Lietuva, konkrečiau Švietimo ir mokslo ministerija, paklusniai antrinanti autoritetams, imsis kažkokių žingsnių. Pradžia yra. Parengta jau minėtoji „Mokymo apie visuomenės informavimo procesus ir žmogaus teises bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams programa“. Sukurta po 4 pamokas pažindinant su skirtingomis medijomis. Tos pamokos (sukurtos Ž. Pečiulio, N. Mileriaus ir kt.), man regis, iki šiol yra aktualios. Jos visą laiką buvo prieinamos internete. Tiesa, pedagogai nežinojo nuorodų, nemokėjo susirasti tų pamokų, taigi darbas nebuvo tinkamai panaudotas, greičiausiai, dėl prasto informavimo ir sklaidos. Projekto tęstinumui pritrūko lėšų, taip pat ir švietimo politikų valios. Dabar galima pradėti nuo to, kas jau padaryta ir plėtoti koncepciją toliau. Šiandien Lietuvoje turime daugiau specialistų, daugiau asmenų, mokančių rašyti ir valdyti projektus, atlikti sklaidos darbus. Taigi, galima pabaigti linksma nata, kad medijų raštingumo ugdymo traukinys pajudės. Viliamės, kad teisinga kryptimi.

Kalbėjosi Viktoras Trofimišinas